Naujas šios mįslingos, intriguojančios, lig šiol paslaptimi išlikusios 587 metų senumo istorijos siužeto vingis prasidėjo apniukusį šių metų spalio 27-osios, penktadienio, rytą, kai autobusas su žurnalistais ir diplomatais, pajudėjęs iš Vilniaus centro, užmiestyje pasuko magistraliniu keliu A4. Kiekvienos gyvenimo istorijos pradžia paprastai tampa koks nors impulsas, o šiuo atveju yra žinomi net ir jį suteikę asmenys – Linas Linkevičius ir Rytis Paulauskas. Suprantama, nė neįtardami prisidedantys prie naujo šios senos istorijos siužeto posūkio, kai grupę žurnalistų pakvietė apsilankyti Lietuvos generaliniame konsulate Gardine.
Kelias į jį vedė pro seniai lankytas vietas, Pirčiupį, Valkininkus, Senąją Varėną, Perloją, Merkinę, Druskininkus, mano akimis, mistiškiausią Lietuvos kraštą, bet šįkart ne apie tai kalba. Kartu vyko ir gerai istoriją išmanantis kolega bei profesionalus istorikas, tad kelias klausantis jų pasakojimų pernelyg neprailgo. Apie tai, kad Vytauto Didžiojo mirties dieną keliaujame į jo mylėtą jaunystės miestą, su kuriuo buvo stipriai susijęs visas jo gyvenimas, iš kurio jis išvedė savo pulkus į Žalgirio mūšį, kažkaip niekas neprisiminė, ir tiek to. Kai pro langą šmėkštelėjo kelio ženklas su vieno pakelės miestelio pavadinimu, pajutau, kad ši kelionė ko gero yra ne šiaip sutapimas. Nuo Senosios pilies kalvos Gardine žvelgdamas į tolius, atsiveriančius kairiajame Nemuno krante, spėliojau, kaip jie galėjo atrodyti XIV amžiaus pabaigoje, kai Gardino kunigaikštystę, savo tėvonijos dalį, valdė kunigaikštis Vytautas, kai jo įsakymu buvo perstatyta Senoji pilis, tapusi jo rezidencija. Kuomet jo tėvas Kęstutis perleido jam valdyti Gardiną, Vytautas turėjo būti maždaug dvidešimt šešerių. Visas gyvenimo kelias vedant Lietuvą į galybės viršūnę jam dar buvo prieš akis.
Grįžęs iš šios kelionės iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukiau seniai beliestą aplanką su A. rašomąja mašinėle atspausdintu rankraščiu. Sprendimas buvo priimtas, įvykių grandinė, paleista beveik prieš dvidešimtį metų, gavusi naują impulsą vėl atgijo. Mano vaidmuo naujame tęsinio reikalaujančio siužeto posūkyje buvo labai kuklus: teturėjau paskelbti tekstą. Kodėl būtent dabar, kodėl ne prieš 10 ar 20 metų, kodėl ne dar po 5 ar 15? Atsakymą ko gero žinau, bet jo neatskleisiu. Kiekvienam veiksmui yra savas metas, ir esama dalykų, kuriuos reikia daryti iškart, kai tik pajunti, kad jie turi būti padaryti.
Taigi, A. rankraščio tekstas jau paskelbtas, ir įvykių grandinė toliau judės (o gal – kas žino? – pajudėjusi vėl sustos, iki naujo įtampos impulso) jau be manęs. Vis dėlto norėčiau šį bei tą pridurti. Fizikai juokauja, kad kiekvienas svarbus atradimas iki pripažinimo paprastai turi įveikti tris etapus: 1. Tai visiškas absurdas! 2. Vis dėlto čia kai kas yra… 3. Kas gi to nežinojo! Bus įdomu stebėti, ar šiuo atveju nepasikeitė klasikiniai žanro kanonai, šiaip ar taip, keli tiesūs atsakymai į paprastus klausimus šiame kontekste, manau, yra būtini.
Pirmasis: ar nemanau, kad šis tekstas – tik pseudoistorinė pasakaitė? Atsakau: tikrai ne. Tai, kas čia parašyta – ne kūrinys, ne literatūrinis vaizduotės rezultatas. Kad būtų aiškiau, galėčiau tai apibūdinti kaip liudininko reportažus iš tolimos praeities įvykių vietos, į vientisą pasakojimą sujungtus aiškiaregio matytus vaizdus.
Antrasis: ar tai, apie ką čia pasakojama, galima patikrinti? Taip, svarbiausius dalykus, susijusius su Vytauto Didžiojo karūnavimu Lietuvos karaliumi ir jo kapo buvimo vieta, galima ir patikrinti, ir įrodyti. Ir tikrai žymiai lengviau, nei išgelbėti slenkantį Gedimino kalną ar rasti autentišką turinį šalimais „Panevėžio statybos tresto“ pastatytiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams. Į šį patriotinių jausmų generatorių valstybė investavo daugiau nei 100 milijonų eurų, A. nurodytos Vytauto Didžiojo kapo ir jo karūnavimo dokumentų buvimo vietos patikrinimas turbūt nekainuotų nė dešimttūkstantosios šios sumos dalies. Manau, kad ko gero būtų galima aptikti ir vienos pilies Žemaitijoje, apie kurią pasakojama tekste, liekanas. Būtent to prieš daugybę metų ir pats buvau paklausęs A. Atsakė, kad jos likučiai galėtų būti surasti, jei kas apsiimtų jų ieškoti.
Trečiasis: jau esu girdėjęs tokią legendą, ar ji nėra po daugelio metų kažkieno vėl pakartota? Atsakau: ne. Šio pasakojimo fragmentai mažai žmonių grupei buvo žinomi dar prieš 30 metų, beveik visi liudininkai dar yra gyvi. Po kelių dešimtmečių kalbos pasklido tolėliau, šis bei tas, iš esmės kliedesiai, išniro spaudos puslapiuose, TV laidose. To, kas pasirodė viešumoje, galbūt tikrai pakako sutirštinti iki legendos.
Ar tikrai A. matė pranašišką sapną? Pirma, šiuo atveju reikia kalbėti apie A. šeimą, ne vieną žmogų. Antra, tai nebuvo sapnas, o savaites ar mėnesius trukęs, pasakykime taip, paieškų procesas, kurio rezultatai pateikti „Vytauto karūnavimo“ tekste.
Dar gerokai iki rankraščio paskelbimo tekstą nusiunčiau vienam iš jame minimos vietovės kilusiam žmogui, savo tėviškės patriotui. Jis pirmasis galėjo su juo susipažinti. Tebūnie tai kuklus mūsų pagarbos ženklas kraštui, daug amžių saugojusiam šią istorinę paslaptį, ir jo žmonėms, sudėjusiems gyvybės auką kovose dėl jo laisvės ir garbės. Tikiu, kad čia besiilsintis Lietuvos valdovas jais didžiuotųsi.
Taip jau sutapo, kad „Vytauto karūnavimas“ publikuojamas Kalėdų išvakarėse. Atrodytų pernelyg didelis susireikšminimas vadinti šią publikaciją A. dovana Lietuvai, bet, tiesą sakant, iš esmės būtent taip ir yra. A. atliktą darbą, manau, tinkamiausiai įvertins tie, kurie viduje gali daugiau, nei parodo išorėje, tie, kurie iš savo patirties žino, ką reiškia sugebėti išlikti sąmoningam sapno pasaulyje, nepasiduoti valią paralyžiuojančiai jo tėkmei. A. šeima atliko savo pareigą – atskleidė paslaptį. Atsakyti į klausimą, ką su ja darysime, turėsime patys.