Žurnalisto pokalbiai su Vilniuje gyvenančiu žmogumi apie jo atradimus dvasinių paieškų kelyje, apie tai, kaip atrodo pasaulis aiškiaregio akimis, apie jo asmeninę ir šeimos narių dvasinių praktikų patirtį, padedančią rasti atsakymus į esminius būties klausimus.

Kokia tikroji žmogaus paskirtis ir jo egzistavimo prasmė? Ką iš tikrųjų reiškia pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų? Ką mato kūno mirties slenkstį peržengęs žmogus ir kokią klaidą gali padaryti nežemišką šviesą išvydę naujokai? Kaip ir kodėl žmonės iš neišreikštojo pasaulio grįžta į fizinę tikrovę? Ar šv. Jonui parodytą dangiškąjį miestą regėjo ir Čiurlionis?

Tai tik dalis A. pavadinto pašnekovo aptarinėjamų dalykų, asmeninis liudijimas apie kuriuos turėtų sustiprinti vis dar tikinčius aukščiausiuoju teisingumu, pamatiniais dorovės ir harmonijos principais. Knygoje atskleidžiama nematomo Visatos mechanizmo dalis, kurį pažinti ne tik gali, bet ir privalo amžinybėje sklendžiantis dieviškosios kūrybos vainikas – žmogus.

IŠTRAUKOS

• Prieš pokalbius

  Su A. šeima susipažinau būdamas jaunas žurnalistas, kuomet nuolatinės komandiruotės po Lietuvą, susitikimai su įvairiais žmonėmis atrodė kaip didesni ar mažesni atradimai. Prisimindamas tuos laikus vis pasvarstau, kam – intuicijai, vidinei nuostatai ar pamažu besikaupusiai gyvenimo patirčiai – turėčiau būti dėkingas, kad apie žmones ir įvykius nespręsdavau iš to, kas buvo matyti paviršiuje.

  Pirmasis susitikimas su A. atmintyje išliko kaip ramus, neskubrus pokalbis su mąsliu, tipišku techninės inteligentijos atstovu, nors tai, apie ką buvo kalbama, turbūt bet kurį inžinierių būtų privertę iš nuostabos išplėsti akis. Kaip galima žinoti tokius dalykus? Ar tai ne pasakos? Įstrigo ir tai, kad buvome susitikę tam tikra prasme konspiraciniame bute, abiem pažįstamo žmogaus namuose. Taigi, jei pirmasis susitikimas dėl kažkokių priežasčių būtų tapęs paskutiniuoju, vargu ar būčiau galėjęs vėl susirasti šį žmogų. Tiesą sakant, su tokiu atsargumu per visą savo darbą buvau susidūręs pirmą kartą.

  Tačiau bendravimas nesibaigė pirmuoju interviu, susitikdavome vėl ir vėl, jau A. namuose, ir kalbėdavome ne tik apie tai, kas vėliau tapo publikacijomis apie „aiškiaregį A.“ (pasinaudojau pirmąja vardo raide) „Jaunimo gretų“ ir „Švyturio“ žurnaluose. Sužinojau, kad tai nebuvo A. debiutas spaudoje: pirmąją publikaciją jau buvo paskelbęs vienas JAV žurnalas.

  Jau tada, A. pasakojant apie tai, ką konkrečiai matė savo kelionėse po laiką ir erdvę, mane labiau domino ne aiškiaregystės technika, o nežinomų dėsnių ir principų sistema, dėl kurios įmanomas aiškiaregystės fenomenas. Tuo, kad egzistuoja kažkokia „antroji realybė“, nujaučiau dar iki pažinties su A. šeima, o įsitikinau vėliau, iš A. sužinojęs apie save patį tai, ko negalėjo žinoti joks kitas žmogus. Visgi ir tada neturėjau jokio supratimo, kaip veikia anapusinės tikrovės mechanizmas, kas verčia suktis nematomus krumpliaračius, sraigtelius, pavaras, kad priekinėje laikrodžio pusėje matytume tokį įprastą ir nuspėjamą rodyklių judėjimą.

  Pokalbių, kurie ateityje galėtų tapti platesniu pasakojimu apie žmogų ir pasaulį A. akimis, tuomet dar neplanavome. A. šeima buvo įsitraukusi į Vytauto Didžiojo palaikų, regalijų, slapto jo karūnavimo dokumentų paieškas. Atrodė, kad Kęstučio, Roko, Romo, Karolio ir kitų viltis, kad smėliu iš dalies užpiltas sarkofagas, prieš beveik šešis šimtus metų laikinai paslėptas Dzūkijos žemėje, už šimto kilometrų nuo Vilniaus, bus pagaliau aptiktas, iškeltas iš požemio ir valdovo palaikai po atliktų tyrimų atguls amžinojo poilsio kuklioje, bet didingoje vietoje, galbūt ant Nemuno kranto, Kaune, Vytauto Didžiojo bažnyčioje, netrukus išsipildys. Deja… Turbūt viskam savas laikas.

  Šį praeities epizodą prisiminti privertė Vasario 16-osios akto originalo atradimas. Atrodo, kad apie jį taip ilgai nieko nežinojome tik dėl to, kad istorikai iš esmės jo nė neieškojo, arba bent jau nesistengė surasti. Tik beveik po šimtmečio pagaliau išmušė profesoriaus Liudo Mažylio atradimo valanda. Manau, kad kažkas panašaus nutiko ir paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai savo parengtą Vytauto Didžiojo palaikų vietos planą ir brėžinius A. atidavė archeologui, neslėpusiam, kad toks atradimas – jo gyvenimo tikslas. Bet, regis, viena, kai atradimą padarai pats, ir kas kita, jei tebėra liudininkai, žinantys, kad šią viduramžių paslaptį tau atskleidė kažkas kitas. Galima pabandyti ieškoti, bet galbūt pagunda nerasti ir palūkėti gali pasirodyti didesnė už tuos kelią į priekį pastojusios alkovos akmenis. Taškas šioje mįslingoje istorijoje dar nepadėtas. Ji kol kas pabaigta klaustuku. Gal tašką padėti imtųsi jaunosios kartos archeologai, apsisprendę dėl visa ko įžengti į požemį, kuriame jau seniai niekas nėra buvęs, ir jame apsidairyti? Pažintis su A. mane verčia manyti, kad ši paieškų istorija, jei tik jos bus atliktos iki galo, pasibaigs ne tašku ir ne daugtaškiu, o šauktuku.

  Šios knygos pagrindu tapo 1995–1997 metais įrašyti pokalbiai. Bendra įrašų trukmė siekia apie 90 valandų, todėl daug ką teko atrinkti, trumpinti, nemažai dalykų liko pokalbių paraštėse, kai magnetinė juosta nebesisukdavo. Vis dėlto manau, kad klausimai, atrodę svarbiausi prieš dvidešimt metų, tokie atrodo ir šiandien, kai įvairiausių žinių, prielaidų, teorijų, siejamų su nematomąja žmogaus gyvenimo puse, susikaupė labai daug. Ar jos bent ko vertos? Ar turime patikimų jų teisingumo įrodymų? Kuris iš daugybės siūlomų raktų nuo žmogaus paslapties – tikrasis? Kodėl apskritai manome, kad ką nors rastume už spynos saugomų durų į save?

  Regis, tas, kuris jau užaugo iki tokių klausimų, tokių abejonių, jau ir pats žino atsakymą. Tu pats esi ir spyna, ir raktas. Jei nori, atsirakink, įeik ir apsižvalgyk.

  Būtent tai daugiau nei prieš trisdešimt metų ir padarė A. Tai, ką pamatė, ką sužinojo, papasakojo kitiems. Man kelionė į šią knygą prasidėjo kaip užmiesčio išvyka brandžios vasaros rytą, kai eidamas link ežero vingiuojančiu kaimo keliuku, traukdamas į save pievos spalvų, kvapų ir garsų dosnumą, tariesi už artimiausio posūkio įžvelgsiąs ežero mėlį. Pieva baigėsi, dabar į priekį lydi tanki giraitė. Iš kažkur plūsteli vėsa. Žinai, kad dar kiek paėjėjus keliukas išnirs iš medžių, atsivers link ežero žemėjantis didelis laukas, nuo vandens turėtų padvelkti vėjas. Štai pagaliau toks pažįstamas posūkis, medžiai prasiskiria įsileisdami pamiškės krūmokšnius, kažkas tamsaus šmėkšteli tarp paskutinių pušų kamienų. Galiausiai išneri iš vingio, pakeli akis ir nutirpsti: priešais  – akmeninė uolų siena.

  Kalnas! Kone iki debesų, vasaros saulėje spindi balta viršūnė. Kalnas! Tai taip absurdiška, kad nutvilko pyktis. Lietuvoje nėra kalnų! Ir niekada nebuvo! Kokia nesąmonė! O gal tai miražas? Gal baisios ligos požymis? Užmerki akis ir vėl atsimerki. Vėjas judina ir gretimo krūmo šakeles, ir tarp akmenų kalno šlaite prasikalusio žolyno stiebą. Kodėl niekas man anksčiau nepasakė, kad čia yra kalnas? Kodėl aš jo niekad nemačiau? Kodėl apie šitą kalną nieko nesimokėme mokykloje? Ką sau mano mokslininkai? Kodėl meluoja skaitmeniniai žemėlapiai, palydovinės nuotraukos, GPS imtuvai? Nejau šio kalno iki manęs niekas nėra matęs? Gal visi susimokę tyli? Ar gali taip būti? Gal jį matau tik aš vienas? O gal tai visai ne kalnas, o kažkokia Holivudo dekoracija? Gal jis – iš popieriaus?

  Tokie klausimai verčia šypsotis, nes su jais anksčiau ar vėliau neišvengiamai susidurs kiekvienas keleivis, gal meditacijos metu išvydęs iš kažkur atskriejusį juodą kvadratėlį ar, išėjęs iš namų, ant kaimyninio namo atbrailos pamatęs sėdintį angelą. Ar kalnas tikras, ne optinė apgaulė, ne ligos pasekmė, nepatikrinęs nesužinosi. Žinoma, galima užsimerkti, apsisukti, leistis kuo toliau nuo jo ir pasistengti viską pamiršti, sugalvojus aibę svarių priežasčių netikėti savimi. Atsakymo į ramybės neduosiantį klausimą, ar tai tu pats tą kalną pamatei, o gal jis tau pasirodė, ko gero taip ir nebesužinosi.

  Tas kalnas spindinčia balta viršūne visados čia buvo. Ir visados čia bus. Jis laukia, kol tie, kuriems skirta, jį pastebės, palies, pastuksens, įsitikins, ims kopti ir, galiausiai pasiekę viršukalnę, išvys tai, ko nemato ar nenori matyti kiti. Džiaugsiuosi, jeigu kam nors tokia kelionė prasidės nuo šios knygos puslapių.

  A. P.

  Vilnius, 2017 m. balandžio 22 d.

psl. 33-34

Kur yra mėlynosios ugnies centras?

Jie keli, gerklėje ir galvos smegenyse, smegenėlių srityje. Kai teka šalta mėlyna, kyla keista vibracija, aplink stuburą susiformuoja energinis sūkurys. Žmogui darosi šalta, kūno temperatūra iškart nukrenta laipsniu ar dviem. Jis nesupranta, kas dedasi. Nuotaika žvali, jaučiasi gerai – bet staiga šalta, nors ir vasara. Bet ši būsena labai maloni, labai sveika. Ši ugnis suteikia racionalumo žmogaus protui. Jis išsivaduoja iš nereikalingo emocionalumo, pykčio, jo veiksmai tampa ramūs, elgesys – teisingas. Ilgainiui žmogus tampa mažakalbis, jo žodžiai būna tikslūs ir išmintingi. Tai pirmasis laiptelis. Ši ugnis atveria kelią į aukščiausią išmintį. Mėlynosios ugnies centras galvoje panašus į smegenyse veikiančią membraną. Pasirodo kvadratas, kuris iš tikrųjų yra laiptuotoji piramidė. Ji veikia kaip membrana – tai ištįsta, tai susitraukia. Žmogus pradeda girdėti tai, ko neįmanoma išgirsti ausimis. Apie tokį sakoma, kad jis – telepatas. Gali girdėti svetimas mintis. Iš stuburo kylančios ugnys pereina kiaurai per tą piramidę ir suteikia labai didelę veikimo jėgą. Jei žmogus dvasiškai išsivystęs, tai prisirinkęs dvasios jėgų gali imti veikti. Tačiau tik jei tai būtina ne jam pačiam, o jo dvasiai.

psl. 52-53

Kaip bekūniai žmonės danguje vėl atsiranda fiziniame pasaulyje?

Kaip gimsta žmonės? Priimta manyti, kad susitinka tėvas su motina ir sukuria kūdikį. Net planuoja, kiek vėliau turės vaikų. Iš tiesų viskas yra kiek kitaip. Jeigu žmonės turi bent truputėlį dvasinių jėgų, tai jie jau būna nuolat stebimi. Jeigu jis ir ji suėjo į porą pagal savo dvasines jėgas, tai yra, sustiprino patys save, tapo dvigubai stipresni, tai patys sau planuoti vaikų negali. Jiedu tik pamanė, kad norėtų jų susilaukti. Bekūnio gyvenimo pasaulyje yra daug žmonių, kurie turi sugrįžti į žemę ir atlikti tai, kas jiems skirta. Tarkime, išmokti būti valingiems, kantriems, atkakliems, kūrybiškiems. Todėl žmogus iš neišreikštojo pasaulio pats sau pasirenka tėvus. Pagal dvasines jų jėgas, o ne pagal kūno grožį, turtą ar kitus dalykus.

Tai jis mato savo būsimus tėvus?

Mato jų ugnis. Kūnai jam visiškai neįdomūs. Jis tam abejingas. Mato, kad tų žmonių ugnys jam tinka, kad jam nebus padaryta žalos, kad gaus tam tikrą išsiauklėjimą. Tėvai jį globos, netrukdys jam veikti. Dabar jis erdvėje, kur nėra laiko, ir mato savo būsimųjų tėvų praeitį ir ateitį. Viską.
Kai tėvai jau pasirinkti, žmogus iš bekūnio gyvenimo pasaulio pasiunčia jiems mintį, kad norisi turėti vaikutį. Abiem. Ir tėvai po kurio laiko fiziškai pradeda kūdikį. Dar tik dalijasi susijungusios ląstelės, o žmogus iš neišreikštojo pasaulio, davęs savo energijos kibirkštį apvaisinimo metu, jau kontroliuoja gemalo padėtį. Būsimo žmogaus originalas iš dangaus saugo savo fizinę kopiją nešiojančią motiną. Būna, kad nėščia moteris rūko, dėl to dvasiškai silpnas kūdikis gauna ligą – silpni plaučiai, silpna širdis ar kaulai. O kai būsimoji mama ugnių turi daugiau, ji supranta, ką besilaukdama daro blogai – „originalui“ tereikia pasiųsti užuominą. Dvasingas kūdikis niekada neateis pas rūkančią motiną.
Yra vaikų, kuriuos tarsi globoja kažkokia nematoma jėga. Tai gali būti nepaprasti žmonės. Toks mažylis užsimanęs gali laimingai pereiti kelią, kuriuo nenutrūkstamai lekia mašinos. Iš šalies atrodytų, ėjo sau ir nuėjo. Tokius žmones lyg ant delno neša jų dvasinė jėga. Jie yra gimę savo pačių nurodymu.

psl. 169-171

Kaip laisvoji valia susijusi su Karma?

Karmą galima nukreipti atsižvelgiant į tai, kokia kryptimi judėsi, kokiu keliu eisi. Įsivaizduok, kad esi upė. Aplinkui – kalnai. Viena vertus, tavo kelias tarsi jau yra nulemtas. Pagal kalnų padėtį tau reikia pasirinkti vagą, kuria galėtum tekėti. Tai Karmos veikimas. Atrodytų, kad laisvos valios tu neturi.
Kita vertus, priekyje gali pasitaikyti lygumų, kuriose kalnų nebelieka. Čia Karma tau nieko nėra numačiusi. Lygumose gali susirasti sau patinkančią vietą tekėti. Tokią, kokią manai esant geriausią. Naują vagą, kuri dar toliau galbūt vėl bus apstota kalnų. Upė skinsis kelią į priekį priklausomai nuo to, kokia jos srovė, kokie kalnai. Tai yra, viską galiausiai lemia pats žmogus.
Tada, kai pasijunti visiškai laisvas, susilieji su dvasia. Tampi šventuoju. O šventasis yra laisvas, nors jo kūnas gali būti surakintas geležinėmis grandinėmis.
Žmogus savo laisva valia gali pasirinkti tai, kas svarbiausia – prašviesėjimą. Visa kita – karjera, pinigai, įvairūs gyvenimiški rūpesčiai – tėra iliuzija. Tai iliuzijų pasaulio dalykai. Kiekvienas mokymas mums duotas tam, kad sugebėtume suprasti, jog tai – iliuzijos. Ir tik tą suvokę pradedame keistis.
Į šį pasaulį žmogus ateina iš šviesos. Jis puola į fizinį gyvenimą kaip grūdas į žemę ir pradeda augti. Buda yra pasakęs, kad lotosas neauga kalnuose, kur tyras oras. Jis auga balose, purve. Lygiai taip pat ir žmogus turi nusileisti į materialųjį gyvenimą, kad iš sėkliukės išaugtų daigas, stiebtųsi aukštyn, stiprėtų ir galiausiai sukrautų žiedą. Kad visiškai save išreikštų. Laisva valia atliktų savo paskirtį.

Kokia jos prasmė?

Dvasia turi pati save pažinti iki galo. Nuo pirmos iki paskutinės raidės, nuo alfos iki omegos. „Aš“ esu viskas. „Aš“ galiu viską. „Aš“ esu kibirkštis, iš kurios galiu sukurti ir viena, ir antra, ir trečia.
Pasakyk bet kuriam žmogui, kad fizinis pasaulis, kaip ir mes patys, yra tik iliuzija. Jis tik pasišaipys iš tokios nesąmonės. Kokia iliuzija, jei galiu save įžnybti ir tai pajusti, jei galiu paliesti, užuosti, pamatyti? Čia juk tikrovė, o ne iliuzija.
Bet pabandyk susimažinti savo sąmonę iki atominio lygmens. Pamatysi, kad visas fizinis pasaulis sudarytas iš kažkokių mažų rutuliukų, turinčių ir teigiamą, ir neigiamą krūvį. Kaip šioje tikrovėje atrodys mūsų fiziniai kūnai? Kaip daugybės atomų, kurie juda erdvėje vienas prie kito, sankaupa. Oras, kuriuo kvėpuojame, pagrindas, ant kurio stovime, daiktai, kuriuos liečiame – taip pat atomai, ir dalis jų – tokie patys, kokių yra ir mumyse. Visas materialusis pasaulis iš jų sudarytas. Visi jie juda, sąveikauja. Tad kas iš tikrųjų yra šio pasaulio objektai? Kas esame mes patys? Tokiu suvokimu pasaulis yra visiška iliuzija. Jis beformis, o žmonės yra įpratę prie formų, kurias galima apčiuopti pirštais ar mintimis. Taip veikia mūsų smegenys, taip funkcionuoja mūsų nervų sistema.
Dvasios požiūriu mes esame iliuzija. Žaidimas, sapnas. Galėtume paklausti: ar ji turėtų išgyventi dėl to, kas vyksta materialiame pasaulyje? O ar mes labai išgyvename sapnuodami? Kartais – taip, bet retai. Mūsų tikrovė dvasiai irgi atrodo kaip sapnas. Kai mes iš apačios žvelgiame į pirmąją dvasios apraišką, matome, kad ji yra žmogaus pavidalo. Permatoma, milžiniška, ir taip toliau. Ar tai – taip pat iliuzija? Kai tapsi Nušvitusiu, tau tai bus iliuzija. O žvelgiant fizinio žmogaus akimis, dvasia yra realesnė, nei materialusis pasaulis.