Pirmojo knygos viršelio užlankoje cituojami Jėzaus žodžiai iš Evangelijos pagal Joną. Man jie atrodo kaip raktas nuo žmogaus paslapties. Vienu paprastu sakiniu perteiktas esminis dalykas, į kurį turbūt retai kada atkreipiame dėmesį. Įdomu, kad nei Lukas, nei Matas, nei Morkus šių žodžių neužrašė, ir dar įdomiau, kad jie teologų taip plačiai interpretuojami, aiškinami. O juk viskas pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau ir negali būti. Tik reikia suprasti tiesiogine prasme, kam ieškoti perkeltinės, kažką pritempinėti.
Nesinori piktnaudžiauti citatomis, bet šia proga nesusilaikiau. Tada, kai Lietuvoje gyveno dar bent 3 milijonai žmonių, gal ir daugiau – reikėtų patikrinti, kiek mūsų buvo paskutiniojo XX a. dešimtmečio pradžioje – A. minėjo įdomų skaičių. Pasak jo, Lietuvoje tuo metu gyveno apie 15 tūkstančių dvasingų žmonių, šviečiančių žvelgiant iš viršaus dvasinėmis akimis. Taigi, statistiškai maždaug 1 iš 200. O Lietuva, A. teigimu, tada buvo viena didžiausių valstybių pasaulyje, jei vertintume pagal dvasingų žmonių skaičių. Galima įsivaizduoti, kiek jų buvo kitur. A. minėjo dvasiškai mirusias šalis, kur tamsoje nešviečia žmonių širdys. Sakė, kad tai mirę žmonės. Suprantama, kūniškai jie buvo gyvi, ir jų tada buvo dešimtys milijonų.
Štai ir priartėjome prie kitos citatos.
„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“. (Evangelija pagal Matą, 7, 13-14)