Žodis „karantinas“ kilęs itališko skaitvardžio „quaranta“, reiškiančio „keturiasdešimt“. Viduramžių Venecijoje laivai, atvykę iš maro paliestų šalių, privalėjo 40 dienų (quaranta giorni) praleisti reide iki jiems buvo leidžiama įplaukti į uostą. Taigi, dabar likimas mus nubaudė – arba apdovanojo, priklausomai nuo požiūrio – keliasdešimties, o gal ir kelių šimtų parų laikotarpiu, kai visi kartu, bandydami pristabdyti epidemijos plitimą, išjungiame savo kasdienybės karuselę. Kaip jau sakiau, sunku atsikratyti įspūdžio, kad kažkieno nematoma ranka netikėtai trūktelėjo avarinį stabdį, ir pasitikinčiai į priekį lėkęs civilizacijos traukinys džeržgėdamas ėmė stoti.
Įdomu, kad pirminė išganingojo karantino, į kurį dabar didžiausias viltis deda epidemiologai, reikšmė stipriai susieta su religiniu kontekstu. Senojo Testamento Išėjimo knygos 24 skyriuje tvirtinama, kad į karantiną ant Sinajaus kalno buvo patekęs Mozė, prieš gaudamas iš Dievo dešimt įsakymų. „Mozė įėjo į debesį ir užkopė ant kalno. Ant kalno Mozė išbuvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“ (IŠ 24, 18). Po kurio laiko Mozė vėl karantinuojamas ant to paties kalno, kaip parašyta Išėjimo knygos 34 skyriuje: „Tada Viešpats tarė Mozei: „Užrašyk šiuos žodžius, nes pagal šiuos žodžius aš sudariau Sandorą su tavimi ir su Izraeliu.“ Jis išbuvo ten su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgydamas nė duonos, negerdamas nė vandens. Jis užrašė ant plokščių Sandoros žodžius – Dešimt Įsakymų“ (IŠ 34, 27-28).
Beje, skaičius 40 Mozės gyvenime, kaip apie jį pasakoja Biblija, taip pat svarbus: jis 40 metų pragyveno Egipte ir 40 metų – dykumoje, kai Dievas jį pasirinko atvesti žydus į Pažadėtąją žemę.
Senajame Testamente karantinas – 40 dienų laikotarpis – minimas ne tik kaip konkretus susikaupimo, dvasinio intensyvumo, atsiskyrimo nuo pasaulio ar išbandymo laikotarpis, bet ir kaip perspėjimo terminas. Antai Jonos knygoje pasakojama, kaip pranašas Jona Viešpaties paliepimu keliauja į nuodėmėse paskendusį Ninevės miestą. „Paklusdamas Viešpaties žodžiui, Jona pakilo ir nuvyko į Ninevę. O Ninevė buvo labai didelis miestas; jį pereiti reikėjo trijų dienų. Jona pradėjo kelionę per miestą, ir, eidamas pirmos dienos kelią, skelbė: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ Ninevės žmonės patikėjo Dievu, paskelbė pasninką ir visi, dideli bei maži, apsivilko ašutinėmis“ (Jon 3, 2-5). Toliau sakoma, kad Dievas, pamatęs juos nuoširdžiai atgailaujant, pasigailėjo ir nenubaudė Ninevės nelaime, kuria buvo jiems grasinęs.
Be karantino neapsieinama ir Naujajame Testamente. 40 dienų dykumoje atsiskyręs nuo viso pasaulio meldėsi ir pasninkavo Jėzus. „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį nuvedė į dykumą keturiasdešimčiai dienų, ir Jis buvo velnio gundomas“ (Lk 4, 1-2). Taigi, prieš pradėdamas savo misiją ir Jėzus buvo patekęs į karantiną, ir dvasine, ir fizine prasme. 40 dienų laikotarpis minimas ir po jo prisikėlimo: „Apaštalų darbuose“ skaitome, kad prisikėlęs Jėzus būtent tiek laiko išbuvo su savo mokiniais prieš užžengdamas į dangų: „Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę“ (ApD 1, 3).
Suskaičiuota, kad 40 dienų laikotarpis Biblijoje iš viso paminėtas 146 kartus. Turbūt būtų pernelyg paprasta tai aiškinti vien tik religine simbolika, noru retoriškai pabrėžti kažką labai svarbaus, ilgai trunkančio, ką nors labai neįprasto ir didingo. O jei net ir taip, dabartinis visuotinis karantinavimasis, kurio, kaip skelbiama, jau laikosi trečdalis žmonijos, vien dėl to turėtų bent iš dalies asocijuotis su ypatingu jos gyvenimo tarpsniu. Tokiu, kai ūmai sustojus įprastinio gyvenimo tėkmei sulėtėja ir išsisklaido sumaišties verpetai, kai įsivyrauja tyla ir nuščiuvusioje kasdienybėje palengva ima ryškėti kažkur gyvenimo paraštėse tūnoję tikrovės pavidalai, spalvos, nuojautos, pojūčiai, į kuriuos anksčiau nekreipdavai dėmesio, nes buvo svarbesnių dalykų. Gali būti, kad juos tarsi į ryškalo vonelę pamerktą fotopopieriaus lapą išryškino baimė – baimė netekti artimųjų ar savęs pačių. Juk tik dėl tos baimės laikomės karantino taisyklių, žymiai kruopštesnės fizinės higienos. Budriai saugome save ir kitus, tikėdamiesi geriausio. Juk visos šiuolaikinio medicinos mokslo ir biotechnologijų pajėgos mestos į kovą su naujuoju koronavirusu. Išeitis tikrai bus rasta.
Norėtųsi su tuo sutikti, tačiau ar tokia pergalė išspręs problemą? Jei nesilaikoma dvasinio karantino, fizinis be perstojo kartosis, nes jis – pirmojo pasekmė. Visi motyvai, sumanymai, vertinimai, sprendimai, kreipiantys mūsų gyvenimo laivą į norimą tikslą, kyla iš mūsų vidaus. Ne upė kalta, kad užlėkėme ant slenksčio akmenų, o klaidingas vairininko sprendimas.
„Materija – tai sutankinta energija. Kitaip tariant, mes patys esame sukondensuota, suslėgta energija“, – sakė A. Jeigu dvasinės tikrovės reiškiniai lemia fizinius, vargu ar reikėtų dėti viltis į fizinio karantino laikymąsi. Jei nesilaikoma dvasinio karantino taisyklių, fizinis nepadės. Gamtos kūrybinės galios begalinės, sutramdytą virusą pakeis kitas biologinis ar nebiologinis įrankis. Niekas iš esmės nesikeis, jei iš esmės nesikeičiame patys.
Dvasinio karantino, padedančio nugyventi šį gyvenimą žemėje neužkrėtus ir nesusargdinus savo sielos, taisyklės žinomos nuo tų 40 dienų, kurias Mozė praleido ant Sinajaus kalno, kai grįžo su dešimčia įsakymų. Dar kartą jas priminė ir paaiškino Jėzus. Kiekvienas laisvas tuo tikėti ar ne, laikytis jų ar ne. Policininkai už tai negaudys, teisėjai neskirs baudų. Bet, nuščiuvus išoriniam triukšmui, išmintingesni ir akylesni, uždaryti fiziniame karantine, besižvalgydami pro langus gali pastebėti, kad priartėjo pjūtis.