Skaitinėdamas pranešimus apie koronaviruso pandemijos plitimą atsitiktinai užbridau ant dėmesį patraukusios citatos. Jurijus Pivovarovas, istorikas, Rusijos Mokslų akademijos narys, svarsto apie „Covid-19“ pandemijos lyginimo su nauju pasauliniu karu pagrįstumą. Jis sako suprantąs, kad taip norima pabrėžti to, kas šiandien vyksta, mastą, grėsmes, baimes. Juk du pasauliniai karai – kol kas patys tragiškiausi įvykiai žmonijos istorijoje. Tačiau, pastebi istorikas, to, kas dabar dedasi su mumis ir mūsų akyse, negalima sverti įprastiniais svarsčiais. Net ir tokiais, kaip pasaulinis karas. Kodėl?
Todėl, atsako istorikas, kad tada buvome susidūrę su žmogiškuoju blogiu, kuris buvo personifikuotas. Buvo aišku, su kuo ir kaip kovoti, ką ir kaip bausti. O šiandien situacija esanti visai kita.
„Tai – ne pasaulinis karas. Tai „Gamtos“ karas prieš žmogų. Kodėl, už ką, dėl ko – beprasmiški klausimai. Nėra ir ko klausti. Mes susidūrėme su beasmeniškumu, nesubjektyvumu. Mus naikina pagal vienintelį požymį – žmogus. Mes – net ne priešai, mes – tai, kas turi būti sunaikinta. Tai vienintelis mus vienijantis dalykas“, – rašo akademikas J. Pivovarovas.
Su kuo dar neseniai buvo kovojama? – klausia jis. Ir atsako: su „klasiniu priešu“, žydu, kitatikiu, „agresoriumi“. Dabar – su žmogumi. „Be to, mes nežinome, kas kovoja. Kažkokia „Gamta“. Ko jai iš mūsų reikia? Ne, ne taip: jai paprasčiausiai mūsų nereikia. Gerų ir blogų, juodų ir baltų, jaunų ir senų. Ir bandyti susitarti negalima. Su kuo? Kas naikina mus? Niekas. Tėra tik naikinimo procesas, aktas. Koronavirusas pasiųstas „Gamtos“ ne kaip žmogžudystės įrankis, bet kaip pati žmogžudystė. Ji realizuojama naikinant gyvuosius. Koronaviruso „gudrybė“ ta, kad jo nešiotojas (platintojas) yra pats žmogus. Žmogžudystės objektas pristato mirtį aukai. Prieš mus eina Kažkas, svetimas individualizacijos principui, kuriuo remiasi žmonių civilizacija“, – rašo istorikas.
Kiek vėliau jis užduoda nerimą keliantį klausimą: „Kyla paniška mintis: o jei tai „tik“ bandomasis rutulys ir, nepaisant viso beribio siaubo, „tik“ pirmasis žmogaus naikinimo „Gamtos“ rankomis etapas? O po jo ateis absoliučiai mirtinos epidemijos, kurios nušienaus daug kartų daugiau?“
Tokie svarstymai iš pažiūros ima trinti ribą tarp fizikos ir metafizikos, tarp intelekto suformuoto mokslinio tikrovės, kurioje žmonija nuo neatmenamų laikų egzistuoja kartu su virusų pasauliu, vaizdo ir protą paralyžiuojančio iracionalumo, neapibrėžties, kurioje atsispindinčio pasaulio virusas yra patsai žmogus. Koronaviruso pandemija, be atodairos skinanti ir abejingų religijai, ir daugiau ar mažiau praktikuojančių katalikų, stačiatikių, protestantų, musulmonų, judėjų, budistų, hinduistų gretas, į metafizinio tardymo vienutę šaukia dvasinius hierarchus. Ar koronaviruso pandemija – Dievo bausmė? Kodėl, už ką? Kodėl kankinama mirtimi baudžiami vaikai, pasiaukojamai ligonius prižiūrinčios slaugės, už jų gyvybę kovojantys gydytojai? Kodėl Dievas iš viruso gniaužtų gelbsti nusikaltėlius? Ar jo rūstybę permaldautų nuoširdi visuotinė atgaila?
Viena vertus, tai klausimai, neduodantys ramybės tūkstantmečius, kai bendruomenes, tautas ar visą žmoniją užklupdavo sunkūs išbandymai. Kita vertus, europietiškos kultūros tradicija neatskiriama nuo krikščionių Šventojo rašto, į kurį įtrauktas ir vieno žmogaus kadaise vienoje Egėjo jūros saloje patirtas ir aprašytas regėjimas. Jis metafizinės tikrovės pavidalais ir įvykiais pasakoja apie žmonijos ateitį, kuri kažkada iš dvasinio pasaulio nusileis į fizinį. Pagrindinis Apreiškime šv. Jonui perteikto regėjimo motyvas – galutinė gėrio ir blogio kova, žmonijos dvasinis teismas, paminto teisingumo atstatymas, eschatologinė pergalė. Be kita ko, čia labai konkrečiai ir vaizdingai atskleista, kaip bus baudžiami ir kamuojami žmonės, kurių vardai nėra įrašyti į Gyvenimo knygą. Ši paskutiniųjų senojo pasaulio dienų tema yra aptarta ir „Pokalbiuose su A.“
Bent paviršutiniškai susipažinusiems su šv. Jono patirtu regėjimu šiomis dienomis galėtų kilti klausimas, ar toks neeilinis įvykis, kaip pasaulinė koronaviruso epidemija, kartais nėra Apokalipsės mozaikos dalis? Tarsi turėtų sekti ir dar vienas klausimas: ką apie tai mano krikščioniškųjų bažnyčių vadovai, vadinamieji dvasiniai hierarchai? Kol kas, išskyrus kai kurių Amerikos evangelikų bendruomenių atstovus, apie pandemiją kaip žmonijos baudimo įrankį niekas garsiai nekalba. Taigi, galima manyti, kad Naujojo Testamento dalis, pranašaujanti žmonijos laukiančią ateitį, su dabartine pasauline krize krikščioniškųjų bažnyčių hierarchų nesiejama, bent jau viešai. Tai savo ruožtu kelia įvairių minčių ir prielaidų, bet tai jau kita tema. Tik kam tie žodžiai? Vienišo popiežiaus vaizdas tuščioje šv. Petro aikštėje Vatikano centre pirmąją Velykų dieną yra tarsi ir fizinės, ir metafizinės izoliacijos, arba karantino, simbolis.
Religiniams lyderiams apsiribojus politiniu korektiškumu, nenorint kelti kitų ir savo pačių atsakomybės klausimą už Kristaus mokymo (bent jau tokio, koks mus pasiekė iki šių dienų) ignoravimą – darbais, o ne žodžiais – metafizinius klausimus dėl pandemijos imasi kelti kitų profesijų žmonės. Štai jau cituotas rusų istorikas prabilo apie dabartinį „Gamtos“ karą prieš žmogų. Ar kabutės čia reiškia perkeltinę prasmę? Gal tarp jų galėtų būti įrašyta „Dievas“, „Apvaizda“, „Likimas“? Matyt, tai ne taip svarbu. Svarbiau turbūt tai, kad nepastebėti šio įvykio, psichologiškai išmušusio žmonijai iš po kojų įprasto gyvenimo pagrindą ir sutrynusio į miltus racionalų pasitikėjimą rytojumi, galimų sąsajų su prieš 2000 metų paskelbtu Apokalipsės scenarijumi darosi vis sunkiau. Taip, krikščionims visais laikais per ypatingus sunkmečius dingodavosi Keturių raitelių artėjimas, bet negandos ateidavo ir praeidavo, o Teismo diena taip ir neišaušo. Bet ar tai reiškia, kad taip bus ir šį kartą, kai epidemija bus sutramdyta ir visi lengviau atsikvėps? Ar, anot akademiko J.Pivovarovo, tasai Kažkas, einantis prieš mus, pames mus iš akių, pavargs, numos ranka? O jeigu priešingai – dar labiau pagreitins žingsnį?
Galbūt geriausias atsakymas į šį klausimą būtų paties Kristaus patarimas stebėti gyvenamojo meto ženklus. „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara.“ (Evangelija pagal Matą, 24, 32). Uždarytiems ar užsidariusiems laivo, kurį gyvenimo tėkmė pamažu nukreipė į siaurą kanalą, triume sunku pamatyti ne tik metafizinius, bet ir fizinius tikrovės ženklus, užčiuopti galimą jų prasmę. Galbūt probėgšmiais dar pasižvalgo tie, kurie darbuojasi denyje, bet ir iš ten ne taip toli matyti. Visgi šiuo metu sunku nepastebėti, kad vandens lygis kyla, kartu keldamas ir patį laivą. Matosi jau kiek daugiau, tikrovė skleidžiasi plačiau, tą patvirtina ne vieno, tarp jų ir jau minėto istoriko, nuojautos. Galbūt civilizacijos laivas jau įplaukė į šliuzų sistemą, kurioje vandens lygis pamažu keliamas iki tokio, kuriuo laivas turės plaukti toliau, išėjęs iš kanalo? Jei iš tikrųjų tikrovės šliuzai dabar mus kelia aukštyn, ruošdami naujai gyvenimo tėkmei, ką pamatysime prasivėrus paskutiniems jų vartams?