Kažkieno nematoma ranka trūktelėjo raudoną rankeną, ir visu greičiu į priekį besiveržiantis dabartinės civilizacijos traukinys šaižiai sucypė stabdomais vagonų ratais. Nemalonus metalinis džeržgesys, pasikartojantis branksėjimas, pradėjęs lėtėti bilsnojimo per bėgių sandūras ritmas. Mieguisti keleiviai sužiuro pro traukinio langus: kas čia dabar, kodėl stojame?
Naktis, nieko nematyti. Matyt, kažkas atsitiko. Nieko baisaus, tuoj traukinio brigada viską sutvarkys ir toliau judėsime į priekį. O kol kas teks palaukti.
Sėdint ir laukiant, kol viskas grįš į savo vėžes ir vėl bus kaip buvo, po kurio laiko gali apimti nuojauta, kad čia kažkas ne taip, ne šiaip kokia techninė avarija. Nors traukinio brigada ramina, ragina nepanikuoti, tikina dedanti visas pastangas, kad pagal galimybes kuo greičiau galėtume tęsti kelionę, mintys vis labiau sukasi apie atsitiktinumą ir neišvengiamumą. Ar vienas gali egzistuoti be kito? O gal tai vienas ir tas pats? Gal atsitiktinumas, su kuriuo susidūrėme, yra mūsų fizinėje tikrovėje sužvilgę kažkokio dėsningumo ašmenys?
Kai neįveikiamos aplinkybės sustabdo traukinio lėkimą, išardo diena iš dienos besikartojantį ritmą, išmuša pagrindą iš po kojų, sujaukia pačių susikurtus gyvenimo scenarijus, po pirminio šoko, baimės ir nerimo ateina laikas pažvelgti patiems į save. Aplanko supratimas, kas yra svarbu ir kas nelabai, kiek turime to, kas visai nereikalinga. Žvilgsnis į save, kuriam vis neturėdavome laiko, dabar pamažu atveria esminius, dar nematytus vidinius dalykus. Žvalgytis išorėn, pro stovinčio traukinio langus, beprasmiška: tas pats nesikeičiantis peizažas be laiko ženklų. Tušti laukai, miškų juosta iki horizonto, debesų užtrauktas dangus. Taip ši vieta galėjo atrodyti ir prieš kelis amžius, ir po kelių amžių. Taip ji ir turėtų atrodyti susivokus esant pačiame niekur viduryje.
Negaliu pasakyti, kad A. kada nors pasakojo apie kilsiančią pasaulinio masto epidemiją, tačiau iš kai kurių prasitarimų dabar suprantu, kad užuominų būta. Tas, kas regi ateitį, vargu ar apie ją atvirai kalba. Patys to nežinodami gyvename labai jautrioje fizikinėje sistemoje, kurioje pasekmes kelia ne tik veiksmai ar žodžiai, bet ir mintys. Juk tai taip pat energija, kuri, kaip žinome, iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta, tik pereina iš vienos formos į kitą. Jei tau leista įžvelgti ateitį, jau žinai pakankamai, kad suprastum, jog negalima jos liesti pirštais ar duoti čiupinėti kitiems. Sykį prieš daug metų eilutė po eilutės balsu skaičiau Apreiškimą Jonui, o A. vis įsiterpdavo ir trumpai pakomentuodavo. A. teigė, kad šv. Jonui prieš du tūkstančius metų buvo parodyta pasaulio laukianti ateitis, ir kad tie įvykiai iš aukštesniosios sferos nusileis į fizinę kaip į mūsų gyvenamą namo aukštą liftu iš viršaus nusileidžia lankytojai. Tai, kas tada regėjime buvo parodyta Jonui, dvasiniame pasaulyje jau buvo įvykę, ir dabar tie įvykiai vienas po kito leidžiasi į mūsų fizinę tikrovę.
„Baisu ne tai, kad žmonės mirs, – po vieno Apokalipsės fragmento pratarė A. – Baisu, kad džiaugsis, jog kitas mirė, o aš likau gyvas. Štai kas iš tikrųjų baisu.“ Aš nenoriu šių žodžių sieti su dabartine epidemija, pirmiausia dėl to, kad tokių iššūkių dabartinei žmonijai bus dar ne vienas, ir, deja, atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau jie bus baisesni. Bet negaliu ir atmesti tokios prielaidos. Aišku tik viena: avarinio stabdžio patraukimas mums visiems, dabar sėdintiems lėtėjančiame traukinyje, reiškia netikėtą žmogiškumo išbandymą.
Turėjai galimybę padėti kitam, bet ar padėjai? Ar apskritai savo širdyje norėjai padėti? Turi pareigą padėti kitam – ar ją atlikai, kaip priklauso bent jau pagal žmonių įstatymus? Išmušus lemtingai valandai vienas aukojasi, o kitas aukoja kitą – kuris ar kuri iš jų būsi tu? Gamtos atsitiktinumas neišvengiamybės svarstyklėmis privers kiekvieną morališkai pasisverti. Širdingumo svoris bus nustatytas atominių svarstyklių tikslumu: senovės egiptiečiai prieš tūkstančius metų yra aiškiai pavaizdavę visą procesą. Jų civilizacijos traukinyje taip pat buvo įrengtas avarinis stabdis.
Jėzus mokė nebijoti tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos, ir perspėjo bijoti tų, kurie gali pražudyti ir sielą, ir kūną. Kandys gali sugraužti drabužį, virusas gali pražudyti kūną. Tas, kuris dėvi savo kūną, prireikus iš gyvenimo spintos pasiims naują drabužį, dar puikesnį, kaip jau darė šimtus ar tūkstančius kartų. Bet jei nebėra kam naujo drabužio vilkėti, jis bus atiduotas kažkam kitam. Galbūt tam, kuris kažkada pirmą kartą ateis pažvelgti pro avariniu būdu sustabdyto traukinio langą.