Kiekviena rimta vidinė ar išorinė krizė, priverčianti žemę slysti iš po kojų, atveria akis į tai, kas iš tikrųjų svarbu, o kas nelabai, ko iš tikrųjų stokojame ir ko esame turtingi, kas leidžia viduje jaustis ramiai ir pro kokius sąmonės plyšius bando įsibrauti baimė. Gali būti, kad kiekvienas toks priverstinis stabtelėjimas iš tikrųjų yra neatsitiktinė proga imtis kloti tolimesnio savo gyvenimo pamatus ant uolos, nebe ant smėlio. Apie tai primena šis fragmentas iš „Agni Jogos“ („Morijos sodo lapai“, 2 dalis). Kieno sąmonei dar reikia, tegul sulaksto į turgų, gal dar suspės šiame gyvenime atsisėsti po medžiu.
Palyginimas apie Budą
Piemuo pamatė po medžiu sėdintį susimąsčiusį žmogų. Jis atsisėdo šalia ir, sekdamas nepažįstamuoju, taip pat pabandė susimąstyti. Mintyse ėmėsi skaičiuoti savo avinus ir būsimą jų vilnos naudą.
Abu sėdėjo tylėdami. Galų gale piemuo paklausė: „Pone, apie ką tu galvoji?“. Tas atsakė: „Apie Dievą“.
Piemuo paklausė: „Ar žinai, apie ką aš galvojau?“. „Taip pat apie Dievą“. „Klysti, apie naudą, kurią gausiu pardavęs vilną“.
„Iš tikrųjų taip pat apie Dievą, tik mano Dievas neturi ko parduoti, o tavasis privalo iš pradžių suvaikščioti į turgų. Bet gali būti, kad pakeliui jis sutiks plėšiką, kuris padės jam grįžti prie šio medžio“.
Taip kalbėjo Gautama: „Suvaikščiokit iki turgaus, nuspręskite greičiau, kad sugrįžtumėt“.