Lašas po lašo ir paslaptį pratašo, ne tik akmenį. Šiuo atveju, apie kurį norėčiau trumpai užsiminti – Marso paslaptį. Tą lašėjimą stebiu jau trisdešimt metų, kartais rimčiau susidomėjęs, kartais gana abejingai, bet tikrai norėčiau sulaukti tos dienos, kai savo akimis galėčiau pamatyti, kaip, kada ir kur nukris paskutinis pažinimo pastangų lašas, pagaliau atskleisiantis tiesą, ar mūsų kaimyninėje planetoje iš tikrųjų egzistuoja gyvybė. Ir jei taip, kokia? Primityvi, rudimentinė bakterijų ir sporų karalystė, ar žymiai turtingesnė, aprėpianti ir augalų, vabzdžių, netgi gyvūnų rūšis? Ar gal net ir – o, kaip sunku dabartiniame mokslo žinių apie Marsą kontekste tai ištarti nesukėlus homeriško juoko – ir žmones?
Atsakymą jau seniai žinau, ir ne aš vienas, bet ir dešimtys tūkstančių žurnalo „Jaunimo gretos“ skaitytojų, kuriame prieš tris dešimtmečius buvo spausdinami aiškiaregio iš Vilniaus piešiniai ir pasakojimai. Ir apie Marsą, ir apie kitus dalykus. Kiek iš tų žinančiųjų neabejoja, jog tai tiesa, kitas klausimas. Manau, kad tik vienetai, bet tai visiškai suprantama. Suvokimas, kad kažkoks žmogus, sėdintis savo namuose Vilniaus centre, gali matyti ir netgi jausti, kas dedasi kitoje planetoje, pernelyg brutaliai keičia mokslinės produkcijos pagrindu susiformavusį pasaulio supratimą. Sąmonės lygsvarą kur kas saugiau ir paprasčiau išlaikyti prie atsakymo artėjant žingsnis po žingsnio, lašas po lašo. O per daugiau nei tris dešimtmečius jų nemažai prikapsėjo.
Pirmasis ant gyvybės Marso paslapties paviršiaus pataikė 1976-ųjų vasarą, kai Marso paviršiuje saugiai nusileido kosminis aparatas „Viking-1“. Jis atliko įvairius eksperimentus, tarp jų ir biologinius. Ir „Viking-1“ , ir po kelių mėnesių už kelių šimtų kilometrų nuo jo nusileidusio dvynio „Viking-2“ mikrobiologinės gyvybės paieškoms skirto eksperimento „Labeled Release“ rezultatai buvo teigiami. Marse buvo atrasta gyvybė. Atlikti eksperimentai patvirtino, kad čia yra gyvų mikroorganizmų. Netrukus įgaliotieji NASA atstovai paneigė tokią išvadą. Jie rėmėsi tuo, kad kitais „Viking“ eksperimentais nepavyko Marso paviršiuje aptikti organinių junginių, o LR eksperimentų rezultatai esą buvo netinkamai interpretuoti. Apie mikrobiologinę gyvybę signalizuojančios dujos eksperimentinėse kamerose išsiskyrė ne dėl mikrobų veiklos, o dėl cheminės reakcijos su grunto mėginiuose buvusiomis kristalinėmis medžiagomis – perchloratais.
LR eksperimento mokslinio vadovo Gilberto Levino tokia oficiali išvada tada neįtikino. Ne kartą rezultatus, prielaidas ir išvadas tikrinęs ir perkratęs G.Levinas tebėra tvirtai įsitikinęs, kad prieš 44 metus Marse buvo atrasta gyvybė, ir per šį laiką naujų Marso tyrinėjimų kontekste su juo linkę sutikti ir daugiau mokslininkų, nors dauguma šioje srityje dirbančių jo kolegų ir toliau laikosi konservatyvaus pirminio požiūrio. Tiesa, šiek tiek keistai atrodo tai, kad G.Levinas kelis dešimtmečius prašė NASA įtraukti į naujas Marso tyrimų misijas biologinius eksperimentus ir pakartoti mikrobiologinės gyvybės paieškas, bet jo prašymas ir argumentai taip ir nebuvo išgirsti. Besidomintys internete nesunkiai rastų LR eksperimentų rezultatų ir diskusijos dėl jų apžvalgų.
Naujų lašų teko palaukti ilgiau. 2004 m. sausį Marsą pasiekė du NASA marsaeigiai „Spirit“ ir „Oportunity“, aptikę įrodymų, kad kadaise planetos paviršiuje egzistavo skystas vanduo. Cheminės medžiagos nuosėdinėse uolienose liudijo, jog „Oportunity“ nusileidimo rajone tolimoje praeityje buvo sūrios jūros pakrantė. Tai psichologiškai dar labiau pratino prie minties, kad Marso praeityje, nors ir tolimoje, galėjo egzistuoti gyvybei tinkamos sąlygos.
2006 m. aplink Marsą pradėjo suktis kosminis aparatas MRO (Mars Reconnaissance Orbiter), didelės raiškos fotokamera fotografuojantis jo paviršių. Jis pateikė naujų įrodymų, kad kai kuriuos planetos paviršiaus ypatumus netolimoje geologinėje praeityje suformavo skysto vandens ar anglies dioksido srautai.
Dar vienas lašas kaptelėjo po poros metų: 2008-aisiais Marse nusileidęs kosminis aparatas „Phoenix“ įrodė, kad po grunto paviršiumi arktiniame regione esama vandens ledo sankaupų.
2013 m. NASA mokslininkai, remdamiesi marsaeigio „Curiosity“ atliktais uolienų gręžiniais, paskelbė, kad praeityje Marse buvo sąlygos primityviai mikrobiologinei gyvybei egzistuoti.
2018 m. marsaeigis „Curiosity“ planetos grunte aptiko organinių junginių. Tais pačiais metais Europos kosmoso agentūros Marso palydovas „Mars Express“ pietų ašigalio rajone atrado poledinių vandens telkinių.
Tais pačiais 2018 m. „Curiosity“ mokslininkams užminė sunkią mįslę: marsaeigis nustatė, kad metano dujų koncentracija Marso atmosferoje smarkiai išauga pavasarį bei vasarą ir sumažėja rudenį. 90 proc. metano Žemėje pagamina gyvi organizmai. Jei būtų daroma prielaida, kad metanas Marse yra geologinės kilmės, kaip tuomet paaiškinti sezoninį jo kiekio svyravimą? Paprastai atėjus pavasariui metaną gaminantys mikroorganizmai tampa aktyvūs, o atšalus orams jie apmiršta ruošdamiesi žiemoti.
Pernai prie sezoninių metano pliūpsnių Marse mįslės prisidėjo dar viena: NASA mokslininkai atrado ir sezoninius deguonies koncentracijos svyravimus. Pavasarį ir vasarą deguonies koncentracija atmosferoje išauga, rudenį ir žiemą vėl sumažėja. Žemėje toks reiškinys būtų siejamas su augalų vegetacija, o kas gamina deguonį Marse? Ar ilgam užteks fantazijos su gyvybe siejamus metano ir deguonies emisijų procesus aiškinti geologinėmis Marso ypatybėmis ir cheminėmis reakcijomis?
2018 m. rudenį Marse nusileidusio kosminio aparato „InSight“, skirto geofiziniams planetos tyrimams, magnetometras aptiko anomaliją, kuri, iš visko sprendžiant, gali būti Marso gelmėse slypintis apie 4 kilometrų aukščio skysto vandens rezervuaras. Ką tai galėtų reikšti, mokslininkai dar svarsto. „InSight“ taip pat atrado, kad Marsas geologiškai tebėra aktyvus, nes registruojami požeminiai smūgiai. Aptiktas ir keistas planetos magnetinio lauko pulsavimas, lyg pagal laikrodį prasidedantis lygiai vidurnaktį.
Dar vienas praėjusių metų pabaigoje kaptelėjęs lašas sukėlė nemažą triukšmą, kurio konservatyvioji mokslo bendruomenė pasistengė neišgirsti. Žymus JAV entomologas, Ohajo valstijos universiteto profesorius emeritas Williamas Romoseris metinėje Amerikos entomologų draugijos konferencijoje perskaitė pranešimą, kuriame teigė, jog Marse egzistuoja gyvybė. Trejus metus tyrinėjęs NASA marsaeigių į Žemę persiųstas paviršiaus nuotraukas profesorius tvirtino jose aptikęs daugybę įvairių vabzdžių ir netgi roplių. Nuodugniai išnagrinėjęs nuotraukose užfiksuotų gyvų skraidančių ir neskraidančių vabzdžių morfologiją, nurodęs jų kūno dalių simetriją ir būdingus sandaros požymius, išskyręs būdingus galvos, kojų, krūtinės ląstos, papilvės, sparnelių, ūselių pavidalus ir parodęs, kaip šių objektų faktūra skiriasi nuo aplinkos, W.Romoseris priėjo išvadą, kad būtina išplėsti Marso tyrimų programą galimų biologinių objektų paieškomis, nes, jo manymu, šioje planetoje egzistuoja ropojančių ir skraidančių vabzdžių rūšių įvairovė. Jis taip pat tvirtina nuotraukose šalia vabzdžių aptikęs ir roplių, o tai esą yra galimos maisto grandinės požymis.
Ohajo universiteto interneto svetainėje pranešimas apie profesoriaus W.Romoserio atradimą buvo pasiekiamas vos dvi dienas, po to pradingo. Tuo pat metu NASA atstovai paneigė mokslininko prielaidas pavadinę jas pareidolija – natūraliu žmogaus polinkiu susieti atsitiktines geometrines ar nepažįstamas formas bei pavidalus su jau žinomais objektais. Taigi, užuomina daugiau negu aiški: nukvakęs profesorius, metų metais stebeilijęs į tūkstančius Marso paviršiaus nuotraukų, jose pamatė visą savo gyvenimą nagrinėtus objektus – vabzdžius. Suprantama, tai tik optinė iliuzija. O prielaida, kad puikiai žinomų objektų morfologijos ypatumus patyrusi akis pamatys kur kas geriau, nei nespecialistai, nebuvo net paminėta.
Marso nuotraukos iš orbitos ir marsaeigių, viešai prieinamos NASA duomenų bazėse, ne kartą buvo sukėlusios didelį susidomėjimą. Ko tik jose nebuvo aptikta, pradedant keistų mechanizmų liekanomis, baigiant kaukolėmis. Savo laiku nemažą triukšmą buvo sukėlęs vadinamasis „Marso sfinksas“, Kidonijos (Cydonia) regione iš orbitos pastebėtas žmogaus veidas ir netoli jo esantis piramidžių kompleksas. Iki pat šios dienos NASA oficialiai laikosi požiūrio, kad visi šie objektai yra natūralūs geologiniai dariniai, nors ignoruoti priešingai manančių argumentus, paremtus geometrija, matematika, kompiuterine atvaizdų analize, tikimybių teorija, darosi vis sunkiau. Belieka remtis išganingąja pareidolija: esą kiekvienas Marso paviršiuje mato tai, ką nori pamatyti. Rimti mokslininkai – stebinančią gamtos kūrybą, geologinių procesų rezultatų įvairovę, šarlatanai – tunelius, saulėje atsispindinčius metalinius vamzdynus, apgriuvusias piramides, kažkokius taisyklingos geometrinės formos statinius ir taip toliau.
Gali būti, jog pareidolijos atvejų Marse netrukus bus pastebėta dar daugiau: šiais metais, siekiant pasinaudoti Marso priartėjimu prie Žemės, kelionę į jį pradės net kelios kosminė ekspedicijos. Liepą ar rugpjūtį NASA paleis kosminį laivą su nauju lengvojo automobilio dydžio marsaeigiu „Mars 2020“, Europos kosmoso agentūra ir Rusija ruošia marsaeigį „Rosalind Franklin“, į Marsą taikosi ir Kinija su nauju savo Marso palydovu ir marsaeigiu. Marsu gana netikėtai susidomėjo ir Jungtiniai Arabų Emyratai: šią vasarą jie planuoja paleisti savąjį Marso palydovą „Hope Mars Mission“. Po poros metų savąjį marsaeigį nugabenti į Marsą planuoja Japonija, jos pavyzdžiu turėtų pasekti ir Indija. Taigi, jeigu šios kosminės misijos bus sėkmingos, jau kitais metais po Raudonąją planetą gali važinėti net trys nauji marsaeigiai, ir jeigu jų nuotraukose pamatysime ką nors labai įdomaus, apie galimas optines iliuzijas turės pabrėžtinai atsainiai aiškinti ne vien tik NASA. Kas žino, kokie nauji lašai gali kaptelėti ant Marso paslapties paviršiaus…
Pabaigoje norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną: panoraminėje nuotraukoje, kurią matote prie šio teksto, užfiksuotas Atlantidos chaoso (Atlantis Chaos) regiono Marse fragmentas. Jis paimtas iš Marso palydovo MRO nuotraukos ESP_019103_1460 ir smalsuolių dėmesį atkreipė visai neseniai. Tereikia patyrinėti nuotrauką ir apsispręsti, ką joje matote: kažkada ežero pakrantėje pastatyto miesto griuvėsius su šventyklos kupolu ir monumentais, ar išmoningą geologinių procesų kūrybą?