– Namaste! – iš tolimosios Indijos internetu atsklido draugo balsas. Pamenu, nusistebėjau: žiūrėk, kaip jau prigijo, turbūt nė pats nepajutęs visiškai perėmė tenykštį etiketą. Juk galėjo pasisveikinti lietuviškai, ištarti „Labas“ ar „Sveikas“… Kam tas „Namaste“?
To pokalbio pradžia nejučiom įkrito atmintin, ir praėjus gerokam laiko tarpui sužinojau, kad formalus indiškas pasisveikinimas ar padėka, pažodžiui reiškiantis „lenkiuosi tau“ arba „sveikinu tave“ (sanskrito kalba namas – nusilenkimas, pasveikinimas, te – tau), turi ir žymiai gilesnę prasmę. Pasirodo, hinduistai nuo senų laikų šį žodį ir jį lydintį prie krūtinės priglaustų sudėtų delnų gestą (arba vien tik jį, be ištarto žodžio) vartojo norėdami pasakyti: tai, kas dieviška manyje, lenkiasi tam, kas dieviška tavyje. Kitaip tariant, sutikus kitą žmogų buvo priimta išreikšti pagarbą dieviškumo kibirkščiai, esančiai jo širdyje, kartu pabrėžiant jo ir savęs vidinę vienovę, tapatumą – juk dieviškumo dalis yra ir tavo širdyje. Kad ir kas būtų kitas, kad ir kas būtum tu – senas ar jaunas, išsimokslinęs ar beraštis, turtuolis ar vargeta, teisuolis ar nedorėlis, jumyse yra ta pati dvasinė šviesa, ta pati visus žmones vienijanti nekūniška savybė. Tokiu suvokimu ištaręs kitam „Namaste!” patvirtini žinąs, kad ir tavo, ir jo širdyje gyvena Dievas, ir nuoširdžiai išreiški jam pagarbą ir padėką.
Ar norėtum, ar galėtum padaryti ką nors bloga – veiksmais, žodžiais ar mintimis – kelyje sutiktam Dievui, kuris antai stovi priešais tave apsivilkęs kito žmogaus kūnu? Turbūt tais laikais, kai žinojimo dar nebuvo pakeitęs tikėjimas, tai nuskambėtų absurdiškai, šventvagiškai. Galbūt daug kam toks klausimas šiandien, visiško dvasinio aptemimo amžiuje, taip pat skamba absurdiškai. Bet, kaip sakė Kristus, derėtų palikti mirusiems laidoti savo numirėlius.
Po to, kai paaiškino, kaip iš žmogaus širdyje esančios dieviškosios kibirkšties ilgainiui gimsta dvasinis žmogus (evangelijose žmogaus gimimas iš kūno ir gimimas iš dvasios yra aiškiai atskirtas), A. atskleidė ir tolimesnę jo raidą. Dvasinis žmogus, kaip ir kūniškasis, auga, stiprėja, iš kūdikėlio tampa vaiku, iš vaiko – jaunuoliu ar jaunuole, mokosi, imasi veiklos. „Pokalbiuose su A.“ aprašytas ir pirmąkart dvasiniame pasaulyje gimusio žmogaus raidos iki dvasinio hierarcho etapas, ir paaiškinta, kaip žmogus danguje gimsta antrą kartą, ir atskleista, kas yra trissyk gimusysis. Šio kelio, žmogų vedančio link Dievo, pradžia ta pati: dvasinė kibirkštis širdyje. Peržengę gyvenimo slenkstį ją gauname visi, bet ar visi iš dvasinės kibirkštėlės pajėgsime įpūsti liepsną, kuri sąmonės alcheminiame žaizdre sunkųjį šviną pavers tauriuoju auksu? O juk ir tokie klausimai, ir atsakymai į juos telpa viename žodyje – „Namaste“.
Nežinau, ar šiandieninėje Indijoje žmones dar gaivina požeminių senosios išminties upių vanduo. Vis dėlto primirštos ar pamirštos žodžių prasmės, tikrovės suvokimo srovės, atitekančios iš kažkur toli, kažkur giliai susisiekia ir su mumis. Ar ne tą bando paliudyti ir šios lietuviškų bei sanskritiškų žodžių eilutės?
Kas tu esi? Esmi sapnas tavo tamsioje naktyje. Ugnį daviau tau širdy, tada viešpatis dievas tu esi.
Kas tvam asi? Asmi svapnas tava tamasi nakte. Agniṃ dadau te hridi tada viśpatir devas tvam asi.
Būtent sau užduotas klausimas „Kas tu esi?“ leidžia širdyje aptikti ir pajusti dieviškąją ugnį. Tai tarsi raktas, atrakinantis prie fizinio kūno prikabinto savojo „Aš“ suvokimo spyną. Kai ji žvangtelėjusi nukrinta, į save ir į kitus pradedi žvelgti šiek tiek kitomis akimis.
O gal susisiekiančiose požeminėse upėse rastume ir lietuvišką „Namaste“ prasmę, šio žmogaus ir Dievo pagarbinimo atitikmenį? Pabandyti nesunku. Kaip ir mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai susitikę tariame vieni kitiems „Labas!“. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tokios šio žodžio reikšmės: geras, teisingas, tinkamas, prideramas, vertingas, malonus, mielas, gerovė, nauda, turtas, lobis, gėrybė. Gal tardamas kitam „Labas!“ iš tikrųjų sakai: aš labas ir tu labas, aš geras ir tu geras, aš lobis ir tu lobis? Jei taip, kas gi ryškėja ana ten, plataus žodžio prasmių lauko tolumoje? Ar tik ne besišypsantis Dievas?