Šis A. M. parašytas ir iliustruotas tekstas 1992 m. vasarą buvo perduotas publikuoti vieno ne Lietuvoje leisto leidinio redakcijai, bet dėl nenurodytų priežasčių taip ir liko nepaskelbtas. Kiek žinau, A. šeima daugiau nebebandė jo spausdinti kituose leidiniuose, rankraštis taip ir pragulėjo asmeniniame archyve iki pat A.M. mirties 2019 metais.
Gavęs vyresniojo A.M. sūnaus sutikimą jį paskelbti, dar kartą peržiūrėjau tekstą. Su juo paviršutiniškai buvau susipažinęs 1992-ųjų vasarą, kai lankantis A.M. namuose gavau jį peržiūrėti. Dabar, po 29 metų, skaičiau ir pieštuku rankraštyje nupieštas iliustracijas nagrinėjau labai atidžiai, nes apie žmogaus dvasios raidos etapus A.M. išsamiai pasakojo 1995 – 1997 m. įrašytuose pokalbiuose, kurių pagrindu tapo 2017 m. išleista knyga „Pokalbiai su A.“
Atidus skaitytojas pastebės kai kurių skirtumų, kuriuos ko gero būtų galima aiškinti tuo, kad nuo straipsnio parašymo iki pokalbių ruošiant knygą buvo praėję keleri metai. Per tiek laiko galėjo atsirasti būtinybė kai ką patikslinti, pataisyti. Be to, nereikia pamiršti ir subjektyvių veiksnių: nors pokalbių temos ruošiant knygą būdavo aptariamos iš anksto, dažnai jų eiga neišsitekdavo numatytos temos ribose, nes atsakymai į klausimus versdavo daug ką papildomai tikslinti, aiškinti, o tokiais atvejais būdavo sunku nenuklysti iš pagrindinio kelio į šalutinių keliukų raizgalynę. Bandant to išvengti kartais tekdavo aiškinti kuo paprasčiau, tik principinius dalykus, kad klausiantysis geriau suvoktų esmę ir sugebėtų teisingai ją perteikti kitiems.
Šiuo atveju teksto esmės interpretavimo problema paliekama pačiam skaitytojui, jokie tarpininkai čia nedalyvauja. Už glaustą, konkretų pasakojimą apie tai, kaip vyksta žmogaus dvasinė raida, jį patį ir pasaulį keičiantys energiniai virsmai, pirmiausia reikėtų padėkoti A.M. aiškiaregystės dovanai – ar atliktai pareigai. Tekste vartojamos kai kurios teosofinėje literatūroje nusistovėjusios ir į šiuolaikinę tariamojo okultizmo pramonę perkeltos sąvokos ir terminai, tačiau turbūt nereikėtų nei jų baidytis, nei pernelyg pasitikėti žinoma jų prasme. Skirtingų pasaulių, kuriuose tuo pat metu gyvena žmogus, objektams ir reiškiniams įvardyti reikia žodžių, ir šie ko gero nėra nei blogesni, nei geresni už tuos, kurie galėtų būti sugalvoti kūno akimis nematomai tikrovei apibūdinti.
„Man svarbiausia – papasakoti apie dvasios kelią nuo gimimo žmogaus širdyje iki dvasinio Karaliaus danguje“, – kartą pasakė A.M. Šiuo keliu einame visi iki vieno, vieni – apie tai nė neįtardami, kiti – galbūt nujausdami, treti – besipiktinantys net pačia tokios kelionės galimybe, o ketvirti – galbūt jau tą žinodami. Tokių gal tik vienas kitas, bet jie, manau, geriausiai įvertins A.M. dovaną sužinoti, kas laukia už vieno ar kito gyvenimo kelio posūkio – savyje ir už savęs.
A.M. atskleista žmogaus dvasinė evoliucija stebėtinai primena pasakiškas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vizijas, kuriose atpažįstamos daugiasluoksnės tikrovės erdvių struktūros, atskiri dvasios raidos etapai (triptikas „Rex“), dvasinio Karaliaus sūnaus (arba, kaip įvardijo pats Čiurlionis, karalaičio) išbandymai (triptikas „Karalaičio kelionė“), dangiškasis miestas (ciklas „Miestas“, „Vyčio preliudas“), didinga karališkoji dvasia („Rex“). Nors į tai galima lengvai numoti ranka, nes dailininkų simbolistų kūryboje galima įžvelgti ką tik nori, esu tikras, kad skaičiusieji A.M. pasakojimą į Čiurlionio kūrinius žvelgs jau kitomis akimis.
Čia tarsi prašosi primenami paties Čiurlionio žodžiai apie Žmogų ir Kelią: „Reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse“.