„Esu sugadintas fizikas” – šyptelės šiame pokalbyje mano pašnekovas, paprašęs, kad skaitytojams teliktų žinoma tik jo profesija, ir dabar nesiryžtu tvirtinti, ko šiuose žodžiuose buvo daugiau – ironijos ar džiugesio.
Žurnalistas. – Kalbėsimės apie tai, kas šiandien tapo tikra mada – apie fenomenalius (kiti pasakytų– antgamtinius) dalykus. Iš įvairių šaltinių žinome: žmogus gali skraidyti, skaityti kitų mintis, gydyti baisiausias ligas, prikelti mirusius, regėti, kas dedasi už devynių jūrų ir devynių marių, išsiversti be maisto ir netgi oro…
Fizikas. – Turbūt apie fenomenologiją nėra prasmės kalbėti, informacijos apie ją srautas liejasi spaudoje ir iš ekranų.
– Taigi publikacijos apie įstabiausių sugebėjimų žmones, vadinkim juos ekstrasensais – tiesa?
– Retkarčiais – taip, tačiau kol kas tekonstatuojami faktai. Praktiškai nėra nieko, ko žmogus vienaip ar kitaip nesugebėtų pasiekti. Viskas, ką tik pajėgia sukurti vaizduotė, žmogui įmanoma. O kai rašiniuose pradedami aiškinti fenomenai, dažniausiai nusišnekama. Mes perdaug pripratę viską paaiškinti. Ir apskritai, su kokiais nors „neįmanomų“ fenomenų pasireiškimais susiduria visi. Kiekvienas.
– Labai drąsus tvirtinimas…
– Žinoma, kiekvienas, tačiau tik retas tesivargina atsekti savo ir kitų elgesio priežastis. Vaikas iki trejų metų gal tik mokosi išskirti „mūsų realybę“ iš kitos, nežinia, kuo jis gyvena, neaišku, su kuo kalba ir žaidžia. Užtenka atidžiau pasekti vaikų elgesį, tiek kuriozų pamatytume… Savaime suprantama, vėliau mokykla viską sustato į savo vietas… JAV sociologai buvo surengę specialią apklausą. Joje dalyvavo daug tūkstančių žmonių, ir 9 iš 10 apklaustųjų prisipažino, kad buvo patyrę keistų, nepaaiškinamų, mistinių pergyvenimų, tačiau pasistengė juos pamiršti. Mat tokie išgyvenimai ir jų sukeltos mintys griauna jau susidarytą pasaulio vaizdą. Žmonės labiau linkę realia laikyti šią kasdieninę tikrovę, nes ji „toleruoja“ įprastą loginį mąstymą, leidžia nematyti to, kas darko įsikaltą pasaulio vaizdą. Tik nedaugelis neatsisako noro giliau pažinti pasaulį.
– Ar jiems šitai sekasi?
– Rimčiau dirba vienas kitas mokslininkų kolektyvas. Jie nesireklamuoja, tam yra daug priežasčių, tad ir pavardžių minėti neverta. Štai maskviečių grupė ėmėsi iš pirmo žvilgsnio lyg ir paprasto, tačiau kita vertus netikėto dalyko – ieškojo tokio pasaulio (Visatos) modelio, kuriame pradingtų visi žinomi fizikos, matematikos, logikos paradoksai. Stengėsi ne paaiškinti tuos paradoksus, bet atvirkščiai. Ir atrodo, kad tokį Visatos modelį jiems pavyko sukurti. Dabar mėginama jį aprašyti matematiškai. Iš tos hipotezės kyla kai kurios išvados, pavyzdžiui, kad erdvė yra ne trimatė, bet begalinio matavimų skaičiaus, o jei tiksliau, netgi tolygiai besikeičiančių matavimų. Pabandyk įsivaizduoti 3,17 matavimų erdvę… Žinoma, tai sunkiai suvokiama, kaip, beje, ir daugelis kitų šios hipotezės išvadų. Jos esmę išdėstyti labai sunku, vien pagrindų referavimas trunka apie šešias valandas. Nesiimu jos vertinti, neturiu nei laiko, nei noro, nei, pagaliau, teisės pasakoti apie svetimus darbus, tenoriu pridurti, jog tai vienintelis teorinio pobūdžio dalykas, kuris paliko man įspūdį. Beje, ši hipotezė tokia gili, kad nagrinėja net moralinius principus. Kodėl jie būtent tokie, o ne kitokie. Religijų diktuoti žmonėms moraliniai kriterijai anaiptol ne atsitiktiniai. Pasirodo, kitaip tiesiog netikslinga, ir ne tik socialine prasme. Moralinių principų ištakas, pasirodo, galima rasti kosmologijoje.
Na, o visa kita, kas šiomis temomis rašoma, dažniausiai vien pasekmių ir antrinių efektų nagrinėjimas arba priežasčių ir padarinių painiojimas.
– Turi galvoje mėginimus paaiškinti tam tikrus fenomenus?
– Ne tik fenomenus. Štai, pavyzdžiui, biolaukas – nemėgstu vartoti šio termino, nes jis neapibrėžtas, nekonkretus. Galima suprasti jį taip, kaip supranta nemažai mokslininkų: visų bioobjektų spinduliuojamų laukų – magnetinio, elektromagnetinio, ir t.t. suma. Tebus taip, tačiau šitaip suprantamas biolaukas neturi nieko bendro su fenomenaliais žmogaus sugebėjimais. Savo ruožtu ir keturi „normalūs“, žinomi laukai šioje srityje nieko nepaaiškina ir, matyt, negali paaiškinti. Nereikia būti dideliam fizikui, jog suprastum, kad fiksuojami fenomenai neturi nieko bendro su tom keturiom lauko formom. Stebint fenomenus, kyla mintis, kad erdvė nebūtinai trimatė, kad čia kažkas ne taip. Tai viena. O kita… Nyčė yra labai gražiai pasakęs – žmogus yra tiltas. Tam tikromis sąlygomis jis gali būti tiltas tarp matavimų, tarp pasaulių, tarp dar nežinia ko. Nebūtina dairytis į žvaigždes, viskas čia pat. Žmogus toks sudėtingas, kad gali būti tiltas.
– Ar negalėtum papasakoti, kaip tiriami neįprastų sugebėjimų žmonės?
– Metodų daug. Yra daugybė pakankamai nestabilių procesų – plazma, elektrocheminės, biocheminės reakcijos – kurie labai jautrūs aplinkos sąlygoms. Naudojami įvairūs „fizikiniai“ davikliai. Na, pavyzdžiui, elementarus dalykas, apie jį žino visi, kas nors truputėlį tuo domisi. Yra toks stabilus parametras – neoninės lemputės užsidegimo įtampa, ir šitos lemputės pagrindu sukonstruotas prietaisas gali būti daviklis ekstrasensoriniams reiškiniams tirti. Žiūrint, kas sėdi prie tokio prietaiso, užsidegimo įtampa gali įvairiai keistis. Kartais būna ir taip, kad iškrovos išvis neįmanoma sukelti… Žodžiu, yra daug labai jautrių ir pakankamai ištirtų procesų, kurie padeda eksperimentatoriams tvirtai nustatyti, kuris žmogus tik vaidina ekstrasensą, o kuris iš tiesų kažką sugeba.
– Girdėjau, kad panašiuose eksperimentuose naudojama ir fototechnika – fotografuojama tuščia erdvė, o juostoje kažkas užfiksuojama?
– Ne vienas buvo išmokęs fotografuoti… nesiimu pasakyti, ką. Sunku tai pavadinti fotografavimu: uždengia objektyvą, nusitaiko sau į kaktą ir paspaudžia. Manyčiau, kad taip pat sėkmingai galėtų nusitaikyti ir į, atleiskit, užpakalį. Rezultatas būtų lygiai toks pat, jei tik tas žmogus tikėtų, kad išryškintoj juostoj tas „kažkas“ bus. Ir iš tiesų ten kažin kas užsifiksuodavo…
– Gal tai paprasčiausia falsifikacija?
– 90 proc. tokių fenomenų, mano manymu, falsifikacija. Čia ir yra visas keblumas. Mat bent pusė iš jų – falsifikacijos, patiems falsifikuotojams to nenorint. Esam šį tą girdėję apie savitaigą. Na štai – žmogus tiki, kad gali kažką panašaus padaryti, ir stengiasi tai įrodyti, o kad būtų lengviau, pasitelkia įvairiausių mažų gudrybių, kurios vėliau pavirsta dievai žino kuo… Man teko dalyvauti biocheminiame eksperimente, į kurį pakviesta viena Tarybų Sąjungos ekstrasensorinė įžymybė, nežinodama, kad ją stebi paslėpta televizijos kamera, spjaudė į mėgintuvėlius, tikėdamasi, kad bus koks nors efektas…
– Šarlatanai…
– Labai paprasta padėti pliusą ar minusą. Gyvenimas sudėtingesnis. Vadinamųjų „švarių“ atvejų labai nedaug.
– Tačiau eksperimentas – objektyvus dalykas, ir remiantis jo rezultatais galima padaryti tam tikras išvadas…
– Gerai. Eksperimentas yra objektyvus dalykas, bet eksperimento neįmanoma vienareikšmiškai interpretuoti. Viena vertus, kuo daugiau ten prikišama daviklių, kažkas tarytum ima aiškėti, bet kita vertus, didėja neapibrėžtumas, nes viskas tampa dar sudėtingiau. „Švaraus“ eksperimento šioje srityje surengti praktiškai neįmanoma, nes fenomenai dažniausiai vienkartiniai, o vienkartiniam efektui negali būti pasiruošęs. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie gali tokius efektus demonstruoti reguliariai. Jie iš tiesų tai sugeba, neišsidirbinėja, dirba ne dėl šlovės ir pinigų, bet todėl, kad jiems paprasčiausiai įdomu. Tyrimai laboratorijoje jiems tarsi žaidimas, gera proga paatostogauti porą savaičių, o išeis kas nors ar ne – jiems ne taip svarbu. Bet yra ir kita publika. Nieko nėra baisiau už tuos, kurie mano esą šios srities profesionalai, jų tikslas – daryti vienokius ar kitokius stebuklus. Nori ar nenori, sugeba ar ne, bet privalo! Dėl to ir kyla pačių nemaloniausių situacijų. Na, o didžiausių garsenybių nė už ką į laboratoriją neprisiprašysi. Ir ne visada aišku, kodėl.
– Gal nepasitiki eksperimentatoriais?
– Ne, tiesiog mano, kam jiems žemintis. Be to, kas bus, jei rezultatai pasirodys neigiami – ką jiems tada daryti?
– Turbūt tokie žmonės žino, kad mokslininkai yra nepataisomi skeptikai ir įtaria juos išankstiniu nusistatymu?
– Tiesą sakant, skepticizmo netgi reikia, tačiau žmonės, kurie ilgai dirba šioje srityje, nepuldinėja į kraštutinumus.
– Ar tokių specialistų yra daug?
– Bet kurioj siauroj srity specialistų nedaug. Juk tai nėra ta mokslo šaka, kuri – kaip čia pasakius? – tarnauja liaudies ūkiui. Man asmeniškai tai tiesiog hobis. Tarybų Sąjungoje yra ne vienas rimtas mokslinis kolektyvas, tiriantis šiuos reiškinius, tačiau tereikia jiems pasiskelbti, ir prasideda pamišimas. Suplūsta žmonės, vieni nori pasveikti, kiti – pamėginti, ar ką nors sugeba, treti – įrodyti, kad sugeba… Todėl tos kelios TSRS veikiančios laboratorijos vadinasi kaip nors kitaip, yra pakankamai žodžių, už kurių galima pasislėpti. O dirba ten profesionalai – psichologai, gydytojai, fizikai.
– Ar valstybė turi naudos iš jų darbo?
– Labai nesinorėtų, kad turėtų. Štai kiniečiai savo diversantus taip ištreniruoja, kad jų BTR-as pavyti negali. O jei vis dėlto pačiumpa, pasirodo, kad gaudynės perniek, nes jis ničnieko negali papasakoti, atmintis paprasčiausiai „išsitrina“. Jokie apklausos metodai nepadeda. Bet čia palyginti švelnūs dalykai, amerikiečiai (galiu įtarti) šioje srityje pasistūmėjo gerokai toliau. Atitinkamos TSRS organizacijos šitais reikalais irgi labai domisi. Tik dėl ten dirbančių žmonių specifinių veiklos metodų dažniausiai pasitelkia bendradarbiauti tuos, kurie temoka daug šnekėti, rašyti tuščias ataskaitas. Rimtesniems mokslininkams suprantama parsidavimo problema.
– Pasaulį aiškina ir įvairios religinės doktrinos, su kuriomis taip pat turbūt esi susipažinęs. Ar jose apsakytas pasaulio sutvarkymas panašus į šiandien mokslininkų kuriamus modelius?
– Religija nėra toks paprastas dalykas, kad sutilptų į šį vieną žodį. Apskritai apie religiją, mano manymu, galima kalbėti tik kaip apie socialinį reiškinį, nes ji yra atspindys kažko, ko mes nežinom ir nematom. Štai, pavyzdžiui, islamas ir sufijai. Koks tarp jų santykis? Ezoterinių žinių sistemą saugojo tam tikras luomas, kasta, toje visuomenėje tai buvo sufijai. Tačiau atsirado žmonių, kurie pamėgino unikalias savo žinias pritaikyti visuomenėje. Toksai ezoterikos pritaikymas turbūt galėtų būti suprantamas kaip religijos analogija. Tai jau nebebuvo tikrosios žinios, atskeltas luobas turėjo būti suprantamas visuomenės daugumai, reikėjo, kad visa tai būtų galima deklaruoti, sudogmatinti… O minia gerai įsimintų, išsigąstų ir klusniai sektų iš paskos. Taigi islamas, kaip ir kitos religijos, tėra ezoterinių žinių apvalkalas. Turbūt taip nutiko ne šiaip sau – religija liko savotišku šliuzu, kuriuo žmonės panorėję galėtų pasiekti centrą, t.y. ezoterinę mokyklą.
Paminėjau islamą, bet tas pat atsitiko ir su krikščionybe. Mano manymu, jos ezoterinis branduolys jau beveik išnykęs, teliko vien dogmatinis apvalkalas, dar truputėlį atspindintis savo ištakas. Visos religijos pergyveno tą patį, gal tik budizmą tai palietė kiek mažiau.
Tarp kitko, sufijai neišnyko, jų netgi Tarybų Sąjungoje yra. Tik tai visiškai kita kultūra, europiečiui jų pasaulėjautos perprasti praktiškai neįmanoma.
– Taigi tu manai, kad po šiai dienai, pasislėpę nuo visuomenės, egzistuoja ezoterinių žinių centrai?
– Daiktinių įrodymų pateikti negaliu. Aš esu tikras, kad jie yra. Tik kam jiems slėptis? Jie niekam nereikalingi.
– Niūriai skamba…
– Kad taip yra. Tie žmonės gyvena savo gyvenimą, kitokį nei visų, jiems rūpi visai kitos problemos. Vakaruose dėmesys kreipiamas tik į tai, kas trukdo arba padeda. O jei nei trukdo, nei padeda, tai jau ir neegzistuoja. Šitos žinių sistemos pačios ieško tų, kurie norėtų į jas gilintis, tik norinčių nėra daug. Žmonės gyvena visai kuo kitu.
– O religiniuose raštuose, įvairių mokymų tekstuose negalima įžvelgti tiesos, kaip sutvarkytas žmogus ir pasaulis?
– Tereikia norėti ir mokėti. Štai, tarkim, „Agni Joga“ – girdėtos turbūt knygos? Jas galima skaityti tiesiog kaip įdomų tekstą. Bet pakankamai ilgai paskaitęs gali aptikti tokią savo vidinę būseną, kai knyga tarsi „atsidaro“ ir pavirsta plikut plikutėle instrukcija kiekvienam tavo gyvenimo žingsniui. Tačiau taip ją perskaityti galima tik tada, kai yra tam tikra būsena. Kas nors truputėlį ne taip, ir viskas dingsta, lieka paprastas tekstas.
– Atrodo, kad tai tiesiog stebuklas!
– Visai ne. Juk tas pat ir su poezija: kai esi suirzęs, eilėraštį skaityk neskaitęs, jis tau nieko nereiškia. O kitu metu tas pats eilėraštis tampa tikru atradimu. Lygiai taip pat ir su mokymų tekstais. Be to, „Agni Joga“ parašyta specialiai vakariečiui. O kad galėtum suprasti senesnius (arba kitų kultūrų) tekstus, būtinai reikalingas vedlys – žmogus, galintis dar kartą išmokyti tave skaityti. Tad senųjų tekstų problema sudėtinga.
– Kuo būtų galima paaiškinti misticizmo kultą Vakaruose?
– Koks kultas… Tenai tik paprasčiau į tai žiūrima. Jie seniai suprato, kad drausti beprasmiška, kur kas naudingiau stebėti ir daryti išvadas, jei tik, žinoma, nekyla savotiška epidemija. Vakaruose veikia daugybė įvairių mokymo centrų, kur dėstoma viskas, pradedant Rytų gimnastika ir baigiant transcendentine meditacija. Tokie centrai turi savo leidinius, jie informuoja, kada, pavyzdžiui, į Stenfordo universitetą atvyks toks ir toks Mokytojas, kokias paskaitas skaitys, kokias pratybas ves. Ir kam tai įdomu, ima atostogas, atvažiuoja porai savaičių į universitetą, klauso paskaitų, praktikuojasi. Ir Stenfordo universitetas – anaiptol ne išimtis. Niekas nežino, kiek milijardų sukišta į Isalenos tyrimų centrą…
– Ir tavęs neglumina, jog garsių Vakarų universitetų mokslininkai kviečiasi Mokytojus iš Indijos ar, tarkim, Nepalo, kad jie skaitytų studentams ir profesoriams paskaitas?
– Nebeglumina. Esu jau sugadintas fizikas. Ir apskritai, keisti dalykai dedasi. Anksčiau buvo filosofija ir visa kita (tai yra – menai, medicina, amatai ir t.t.). Dabar tėra mokslas ir visa kita. Tačiau mokslininkas iš principo negali turėti pretenzijų aiškinti pasaulį – juk jis šių laikų amatininkas. Na, kad mokslo vyrai neįsižeistų – amatininkas su kompiuteriu, labai brangiais įrankiais… Parodykit šiandien „enciklopedinį“ mokslininką. Tai neracionalu ir vargiai beįmanoma.
Apibendrinimus palikim filosofams (gal ir pas mus jie atgims). Mokslas nori šnekėti tik apie trimatę realybę, o aš nemanau, kad žmogaus gyvenimas į ją telpa. Matyt, todėl užsieniuose mokslininkai kviečiasi tuos, kurie kitaip mąsto. Net mūsų pasaulio matymas – tai MŪSŲ kultūros vaisius. Tik dirstelėkime į mūsų auklėjimą, švietimą. Kiek mokyklose skiriama dėmesio moralinėms kategorijoms ir visam kitam? Palyginkime. Etiniai dalykai atskirti nuo specialių žinių, užgožti. Todėl galų gale ir atsitinka taip, kad mokslas įgyja tokią savo paskirtį, kuri mažai ką bendra turi su žmogaus paskirtimi.
Religija kaip socialinis fenomenas užpildo tą etinį vakuumą. Kai žmogui nėra kur dėtis nuo kylančių minčių, neaiškumų, nuojautų, baimių, jis pasuka ten, kur viskas jam gali būti paaiškinta (toks jau mūsų besotis noras), kur jis gali būti nuramintas – bažnyčion, į mistinių žinių sistemas, na, vienas kitas patenka ten, kur tiriama ar reklamuojama visa ta ekstrasensorinė fenomenologija. Jau minėjau, kad dauguma mūsų per savo gyvenimą susiduria su vadinamąja „alternatyviąja realybe“. Didesnioji dalis tų, kurie nesistengia pamiršti „mistinių“ išgyvenimų, bet atvirkščiai – pasineria į „mistiką“, pamažu šio to išmoksta. O išmokę stengiasi tą „alternatyviąją realybę“ panaudoti šitoje. Tie žmonės, kurie sugeba gydyti, numatyti ateitį ir t.t., yra tiesiog išmokę unikalaus amato, įgiję „gretutinę“ specialybę, kaip kad kiti išmoksta batsiuvio, mūrininko arba mezgėjos darbo. Ir tiek. Tiesa, kartais tokie nauji sugebėjimai būna patologijos ar streso rezultatas, tačiau dėl to tik padaugėja šansų sužinoti, ką apie tai mano specialistai – psichiatrai.
– Ar tiesa, kad praktikuojantys ekstrasensai anksčiau ar vėliau praranda savo sugebėjimus?
– Nebūtinai. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Jeigu jis mano, kad dirba šventą, žmonėms reikalingą darbą ir daro tai sąžiningai, viskas gerai. Bet jeigu viduje tuo abejoja arba neišmano (nedrįsta), kaip panaudoti, tai jo sugebėjimai po kurio laiko dingsta.
– Mistinėse Rytų doktrinose kalbama apie žmoguje esančius energetinius centrus. Ką apie tai manai?
– Kai žmogus ima gilintis į savo vidinį pasaulį, jam prireikia specifinės kalbos, kad būtų galima įvardinti atrandamus naujus pojūčius, pažymėti orientyrus „alternatyviojoje“ realybėje. Vadinamosios čakros, mano manymu, yra mėginimas sukurti tokią kalbą. Jei mes kuriame logikos, matematikos ir kt. terminus bei modelius šiai realybei aprašyti, to paties reikia ir „kitai“. Tai ir ten yra įvairių modelių. Yra sistemų, nagrinėjančių žmogų, kuris turi 3 energetinius centrus. Tai palyginti dar nesudėtinga „kalba“. Kai kurios jogų sistemos teigia žmoguje esant 7 centrus. Jas perprasti maždaug tas pat, kas mokiniui suvokti aukštąją matematiką. Tibeto mokyklos aprašo 11 centrų. Nežinau nė vieno gyvo žmogaus, kuris tokioj sistemoj realiai orientuotųsi. Šitokios terminologijos vartojimas dažniausiai tėra tik žodžiai, tik mėginimas pagudrauti. Labai retiems „vidinio“ pasaulio tyrinėtojams tai labai aiški kalba. Tačiau kalbos mokomasi pamažu tariant žodžius. Tai ne vienos dienos darbas.
– Bet gal tai tik mums, europiečiams, negirdėti dalykai?
– Palyginti neseniai kalbėjau su vienu indų aristokratu. Jis įgijo tradicinį išsilavinimą Indijoje, vėliau baigė Kembridžą. Ir pasirodo, kad apie jokias čakras ir panašius dalykus nėra net girdėjęs. Net Indijoje yra nedaug žmonių, tuo rimtai besidominčių. Kur kas daugiau tų, kurie iš šito gyvena – kaip, beje, ir pas mus.
– Žmogus bendrauja su kitu – pavadinkim jį dvasiniu – pasauliu. Ar tampa jis morališkai tobulesnis, pasikeičia jo įpročiai, gyvenimo būdas?
– Kaip manai, ar žmogus, išmokęs kalti vinis, pasikeičia? Ar nuo to jis pasidaro kitoks? Su kokiom mintim čionai atėjo, tą ir parsineš. Jei, tarkim, jis nori įgyvendinti kokius nors savo siekius, aplinkiniams galbūt visai nepriimtinus, ir dar turi maniako bruožų – kas jam sutrukdys? Na, bet čia paviršutiniai dalykai. Žmonės vengia akis į akį susidurti su „alternatyviąja“ realybe, nes tai negrįžtamai pakeičia asmenybę, pareikalauja jėgų, kantrybės, laiko. Kas norėtų tarsi kūdikis iš naujo pažinti „kitą“ pasaulį, kas sutiktų „gimti“ iš naujo?
O tai, ką vadina „dvasiniu pasauliu“, yra gerokai arčiau paviršiaus.
– Tad ir vadinamieji energetiniai vampyrai, prieš žmogaus valią sugebantys…
– O, tai įkyrėję paistalai… Teko susidurti tik su keliais žmonėmis, sugebančiais stipriai veikti kitus. Visa kita tik burbulai arba isteriškų damų „atradimai“. Tų, kuriuos būtų galima pavadinti „vampyrais“ arba „antivampyrais“, tėra tik vienetai. Ir net jiems nėra paprasta tai daryti.
– Vis dėlto – yra?
– Žinoma.
– Ar negalėtum papasakoti apie kurį nors paties stebėtą ar tirtą fenomeną?
– Labiausiai akivaizdus ir patogus tirti, manyčiau, yra vadinamasis „išėjimas iš kūno“. Tiriamasis atvyksta į jam nematytą pastatą menkai pažįstamame mieste, laboratorijoje gauna užduotį – nueiti į tokią ir tokią gatvę, rasti tokį ir tokį butą, apžiūrėti jį, prieiti prie ten įrengtų daviklių. Žmogus prigula, prie jo budintys medikai prijungia encefalografą, kitą aparatūrą. Tiriamasis raštu patikina, kad už viską atsako, ir medikai jokiu būdu neturi kištis į eksperimento eigą. Tada atlieka tik jam žinomas vidines manipuliacijas ir tarsi užmiega. Po kurio laiko encefalografas pradeda brėžti tieses – fiksuoja dingusį smegenų aktyvumą. Jeigu apie tai pasakytum gydytojams, jie nepatikėtų. Budinčius medikus reikia vos ne jėga tramdyti, kad nepultų gaivinti jų akyse mirštančio žmogaus. Pulsas beveik pradingsta, kvėpavimas vos jaučiamas. Tokioj būsenoj tiriamasis būna kelias minutes. O tuo metu „kažkas“ – nežinau, kaip jį pavadinti – atsiskiria nuo žmogaus, nueina, kur reikia, padaro, ko buvo prašyta, prieina prie daviklių, pasižymi ir sugrįžta „į vietą“. Žmogus atsigauna, grįžta normalus kvėpavimas, pulsas, net nuovargio nejaučia. Papasakoja, kur buvęs, ką matęs. Štai ir visas eksperimentas. Gaila, kad tokių žmonių, sąmoningai galinčių tai pademonstruoti, vienetai.
– Jei paklausčiau, ar tiki pomirtiniu gyvenimu…
– Man atrodo, kad jau vien minėtas eksperimentas, kai prietaisai fiksuoja, jog kažkas išeina iš žmogaus kūno, atsako į šį klausimą. O tikėti ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas. Mes dažnai bandome netikėti net tuo, ką būnam patyrę visais „normaliais“ savo pojūčiais….
– Ir pabaigoje: dažnai priekaištaujama, kad spaudą „užtvindė misticizmo banga“, tuo tarytumei atitraukiamas žmonių dėmesys nuo visokių rimtų problemų ir pan. Ar toks susidomėjimas tikrai nesveikas?
– Mus 50 metų kasdien komunizmą statyti pratino, ir dar kaip, o kaip greit viskas išdulkėjo! Pamėginkit primesti žmonėms tai, kas jiems nerūpi. Jei šios temos populiarios, vadinasi, žmonėms tai svarbu. Viskas paprasta.
– Dėkoju už pokalbį ir tikiuosi, kad dar susitiksime mūsų žurnalo puslapiuose!
Klausinėjo Arvydas Praninskas
„Jaunimo gretos“, 1991 m. Nr. 5
P.S. Kas buvo šis mano pašnekovas ir kaip visa tai susiję su „Pokalbiais su A.“, parašysiu atskirai.