Internete – eilinis gąsdinimų apie neva prie Žemės artėjančią „planetą X“ protrūkis. Šis tariamai astronomų dar neatrastas dangaus kūnas – kometa, planeta ar mūsų Saulės, galbūt dvinarės žvaigždės, sesutė, virtusi rudąja nykštuke – esą tūno kažkur mūsų planetų sistemos pakraštyje. Dėl labai ištęstos elipsės formos orbitos ji tariamai po dešimčių ar šimtų tūkstančių metų vis grįžta į vidinę Saulės sistemos dalį, kad atliktų aukščiausio teisingumo deivės Nemezidės iš senovės graikų dievų panteono paskirtį – nubaustų pasaulį už blogus jo darbus.
Dėl planetos X artėjimo internetiniai pranašai jau ne kartą buvo nurodę konkrečias žmonijai gresiančios katastrofos datas, matyt, dar daug jų bus ir ateityje. Ši tema iš pažiūros įdomi nebent dėl to, kad astrofizikai, nagrinėdami už Neptūno atrastų dangaus kūnų orbitų ypatumus, vis dažniau kelia prielaidas apie Saulės sistemos pakraštyje galinčią egzistuoti milžinišką neatrastą „devintąją planetą“. Pažinimo prasme tai išties įdomi tema, tik ko gero visiškai nesusijusi su Nemezidės sudarinėjamais keršto žmonių giminei planais.
Kalbos apie planetą X, kad ir kokios paikos ar moksliškos bebūtų, man pirmiausia primena „Pokalbiuose su A.“ minimą Atlantidos civilizacijos žlugimo priežastį. Pasak A., ji buvusi kosminė – prieš maždaug 13 tūkstančių metų Žemę kliudė tarp Marso ir Jupiterio skriejusios kitos planetos X, vadinamos Faetonu ar Fajetonu, nuolauža. Įvairiomis progomis A. pasakojo apie vieną ar kitą šią planetą pražudžiusios katastrofos epizodą. Fajetone, pasak A., egzistavo aukštą lygį pasiekusi civilizacija, kosminiais laivais galėjusi pasiekti kitas mūsų sistemos planetas, tarp jų Žemę ir Marsą. Dėl gravitacinio Jupiterio poveikio ėmė keistis Fajetono orbita, ir galų gale atėjo diena, kai tapo aišku, kad artėjantis milžino Jupiterio ir nykštuko Fajetono prasilenkimas šiam taps lemtingas. Ši civilizacija pradėjo lenktynes su mirtimi, visą savo gyvybinę energiją ir išteklius paskyrusi evakuacijai.
Kosminiais laivais į Žemę ir Marsą buvo stengiamasi išvežti kaip įmanoma daugiau žmonių. Matyt, astronautikos lygis, nors ir pranokęs mūsiškį, visgi nebuvo itin aukštas, nes į kosminius laivus paimti žmonės, pasak A., buvo užmigdomi dujomis, kad kelionės metu mažiau naudotų brangių gyvybinių resursų. Laivai iš Fajetono esą kilo sausakimši.
Žinoma, visų žmonių išvežti nepavyko, ir jų lemtis buvo baisi. Artėdamas Jupiteris ėmė gniuždyti Fajetoną, o po to tikrąja to žodžio prasme suplėšė į gabalus. Žuvusios planetos likučiai šiandien tūkstančiais asteroidų ir nykštukinių planetų skrieja Saulės sistemos asteroidų žiedu. Viena Fajetono skeveldra, pasak A., ilgainiui kirto Žemės orbitą ir kliudė mūsų planetą. Tačiau Atlantidos žūtis buvo tik nedidelis kosminės tragedijos, kurią dėl Fajetono žūties tolimoje praeityje išgyveno Žemė, Marsas ir kitos Saulės sistemos planetos, fragmentas. Žemei palyginti pasisekė, o Marsas, artimiausias Fajetono kaimynas, buvo mirtinai sužeistas. Tai, koks jis yra dabar, yra baisius randus palikusios „planetos X“ žūties pasekmė.