Aiškiaregyste paremtame A. pasakojime apie paskutiniąsias didžiojo kunigaikščio Vytauto gyvenimo dienas ir jo karūnavimą Lietuvos karaliumi patvirtinančių dokumentų pristatymą į Krokuvą bei Romą yra trumpai užsiminta apie to meto gamtines sąlygas. Pirmuoju atveju sakoma, kad žiema tais metais atėjo netikėtai anksti, šalta ir snieginga. Istorikų teigimu, Vytautas Didysis mirė 1430 metų spalio 27 dieną. Išties galėtų atrodyti, kad spalio pabaigoje prasidėjusi žiema galėjo būti stebinančiai ankstyva, tačiau ši data nurodyta pagal tuo metu galiojusį Julijaus kalendorių. Perkėlę ją į dabartinį Grigaliaus kalendorių, kad būtų paprasčiau spręsti apie mums įprastą metų laikų kaitą, gautume 1430 metų lapkričio 5-ąją. Pirmąją lapkričio savaitę į Lietuvą atėjusi rūsti žiema net ir dabar, pripratus prie klimato permainų krečiamų išdaigų, turbūt neatrodo išskirtinis dalykas.
Kas kita – naują pasakojimo skyrių pradedantis sakinys: „Ankstyvą pavasarį, maždaug balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, į Krokuvą atjojo kurjeris su dviem vienodais dokumentais odiniame krepšyje“. Jis iš tiesų trikdo ir verčia manyti apie neapsižiūrėjimo klaidą. Gal vietoj žodžio „ankstyvą“ turėjo būti „vėlyvą“? Kadangi, tarkime, 1431 m. gegužės 1 d. pagal Julijaus kalendorių yra gegužės 10-oji pagal dabartinį kalendorių, kokia gi turėtų būti žiema, jei toks laikas vadinamas ankstyvu pavasariu?
Iš pradžių taip pat maniau, kad čia bus įsivėlusi klaida, tačiau, pradėjęs domėtis, Europos geomokslų draugijos mokslo žurnale „Climate of the Past“ aptikau 2016 m. gruodį tarptautinės tyrėjų grupės paskelbtą straipsnį apie klimatinius ekstremumus Šiaurės vakarų ir Vidurio Europoje 1430-aisiais metais. Pasirodo, klimato rekonstrukcijas, paremtas įvairiais gamtiniais ir antropogeniniais šaltiniais, atlikę mokslininkai priėjo išvadą, kad ketvirtasis dešimtmetis buvo pats šalčiausias šioje žemyno dalyje per visą XV šimtmetį, išsiskyręs šaltomis žiemomis ir palyginti vidutinėmis bei šiltomis vasaromis.
2015 m. tame pačiame žurnale Berno universiteto (Šveicarija) mokslininkas Chantalas Camenischas paskelbė straipsnį apie XV a. klimato rekonstrukciją dabartiniame dalies Šiaurės Prancūzijos, Belgijos, Nyderlandų bei Liuksemburgo regione, istoriškai vadintame Burgundijos Nyderlandais. Šį laikotarpį autorius vadina vadinamojo Mažojo ledynmečio dalimi, kai visoje Europoje klimatas netikėtai atšalo. Tokios permainos, manoma, susijusios su itin žemu Saulės aktyvumu, išryškėjo per vadinamąjį Spörerio minimumą (1450 – 1540 m.) ir Maunderio minimumą (1645 – 1715 m.). Šie labai žemo Saulės aktyvumo laikotarpiai sutapo su šalčiausiais Mažojo ledynmečio Europoje metais.
Straipsnio autorius rašo: „1430-ieji buvo išskirtinis XV a. dešimtmetis. Dauguma to laikotarpio žiemų buvo ekstremaliai šaltos arba bent jau labai šaltos, ir nemaža dalis pavasarių buvo tokie patys. Būtent dėl šio nepaprasto temperatūros duomenų rinkinio, o taip pat ir kitų XV a. atšalimo periodų, šio straipsnio pavadinimu buvo pasirinkti žodžiai „nesibaigiantis šaltis“. Horace Hubertas Lambas (žymus britų klimatologas) iškėlė prielaidą, kad 1430-ieji ir 1690-ieji, atsižvelgus į to meto žiemų temperatūras, buvo patys šalčiausi praėjusio tūkstantmečio laikotarpiai.“
Taigi, tikėtina, kad „nesibaigiančio šalčio“ laikotarpis, kurio pradžia sutapo su didžiojo kunigaikščio Vytauto mirtimi, buvo apėmęs ne tik Šiaurės vakarų bei Vidurio Europos kraštus, bet ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Būtų įdomu sužinoti, ar toks neeilinis klimato periodas, tapęs rūsčiu išbandymu ir paprastiems tuo metu gyvenusiems žmonėms, ir didikams, atsispindi to meto metraščiuose, aprašančiuose gyvenimo LDK įvykius? Tuo labiau, kad, pasak Europos istorikų, būtent dėl „nesibaigiančio šalčio“ 1430-ieji siejami su badmečiu ir epidemijomis.
Šia proga įdomu prisiminti pirmąją garsių Lietuvos istorikų reakciją į pernai iš Berlyno atėjusią žinią, kad Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve surado Vasario 16-osios akto originalą. Vienas TV išpopuliarintas istorikas tuo nepatikėjo, nes esą „visiems žinoma“, jog šis dokumentas buvo atspausdintas rašomąja mašinėle ir pasirašytas signatarų, o profesorius L.Mažylis rado kažkokius ranka rašytus lapus, apie kuriuos niekas negirdėjo…
Jeigu vos prieš 100 metų nuo mūsų nutolusio istorinio įvykio, palyginti gerai dokumentuoto, aprašyto liudininkų prisiminimuose, faktinės aplinkybės žymiems istorikams sukėlė tokią nuostabą – tegul tik iš pradžių, bet pirmoji reakcija dažnai išduoda kompetencijos lygį – tai ką būtų galima kalbėti apie XV amžiaus Lietuvą, Vytauto Didžiojo laikų tikrovę? Ji iki šiol skendi beveik neįžvelgiamoje laiko gelmėje, apie kurią spręsti iš mūsų akis pasiekusių metraščių, valdovų laiškų informacijos blyksnių, archeologinių radinių turbūt lengva tik tiems, kurie įpratę kalbėti savimi pasitikinčių profesionalų tonu. Tačiau, kaip parodė profesoriaus L.Mažylio pavyzdys, gyvenimas kartais pateikia siurprizų ir profesionalams.