Užsiminęs apie aplinkybes, paskatinusias grįžti prie kone 600 metų senumo viduramžių Lietuvos paslapties, netikėtai gavau eilinę progą pasvarstyti apie praeities pateikinėjamas staigmenas. Vienus labiau, kitus mažiau stebinančius įvykius iš praeities gelmių ištraukia ne tik atskirų žmonių prisiminimai, archyvų tyrinėjimas, atrasti istoriniai dokumentai, bet ir iš pirmo žvilgsnio su mūsų kraštu nelabai susijęs giluminis laiko tralavimas. Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama 2009 metų gruodžio 29 dieną pasirašė vykdomąjį įsaką Nr. 13526, pagal kurį (ir vėliau sekusius susijusius teisės aktus) visos JAV valdžios institucijos buvo įpareigotos praėjus tam tikram laikui automatiškai išslaptinti turimą slaptą informaciją ir padaryti ją prieinamą visuomenei.
Kadangi domėjausi nuo 1978 iki 1995 m. JAV kariuomenės vykdyta slapta „Stargate Project“ parapsichologinių tyrimų, daugiausia susijusių su aiškiaregystės fenomenu, programa, kurį laiką naudojausi Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) išslaptintų dokumentų sąvadu. Sykį jame atsitiktinai aptikau su Lietuva susijusį gana įdomų dokumentą, išslaptintą 2013 metų rugsėjo 12 dieną.
Neįvardintos JAV žvalgybos tarnybos, kurios agentūrą ir archyvus veikiausiai perėmė 1947 m. įsteigta CŽV, pranešimas „Raketų įrenginiai Lietuvoje“ datuojamas 1946 metų gruodžio pradžia. Jame sakoma, kad buvusios Lietuvos kariuomenės pratybų poligone Jonavoje, netoli nuo Kauno žvelgiant šiaurės rytų kryptimi, dabar užimtame rusų, įrengtos didelės raketų V-2 bandymų aikštelės. Čia esą vykdomi eksperimentai su vokiškomis raketomis. Reguliariai stebimi ugnies pliūpsniai ir „raketų aktyvumas“. Bandymų vietovė maždaug 15 kilometrų spinduliu atitverta spygliuota viela, prieigas saugo gerai ginkluoti sargybiniai. Buvo iškeldinti visi kaimynystėje gyvenę vietiniai žmonės, pastatuose, kuriais anksčiau naudojosi Lietuvos kariuomenė, įsikūrė teritoriją saugantys rusų kariškiai ir „daugybė“ bandymų zonoje dirbančio techninio personalo iš Rusijos ir Vokietijos.
Išslaptintame agentūriniame pranešime nepasakyta, kokio pobūdžio „raketų aktyvumas“ buvo stebimas Gaižiūnų poligone 1946 metų žiemą. Gal trofėjinės „Fau-2“ (V-2, Vergeltungswaffe-2) vienos pakopos balistinės raketos, nuo 1944 m. rugsėjo 8 d. Vermachto naudotos prieš taikinius Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, į nuošalią vietą Lietuvoje buvo suvežtos iškart po to, kai 1945-aisiais Raudonoji armija Vokietijoje aptiko kelis svarbius „Fau-2“ raketų gamybos ir bandymų objektus, sugaudė nemažai mokslininkų, inžinierių ir technikų? Yra žinoma, kad pagrindiniame iš jų, veikusiame Nordhauzene, iki 1946 m. rugsėjo buvo surinkta 30 „Fau-2“ raketų. Gali būti, kad dalis jų, o gal ir visos, buvo atvežtos pirminiams bandymams į Gaižiūnus, toliau nuo amerikiečių ir britų žvalgybos akių, bet ne per daug toli nuo pačios Vokietijos.
1946 m. rudenį dalį iš Vokietijos parvežtų raketinės technikos specialistų rusai perkėlė į Pamaskvėje įsteigtą specialų tyrimų centrą, kuriame vokiečiai dirbo iki 6-ojo dešimtmečio vidurio. Rusai įsteigė savąjį raketų konstravimo biurą (OKB-1), kuriam vadovavo Sergejus Koroliovas. Pirmąja užduotimi tapo trofėjinių „Fau-2“ raketų kopijavimas: visi jų varikliai ir agregatai turėjo būti pagaminti Tarybų Sąjungos gamyklose. 1947 m. balandį Stalinas įsakė pradėti R-1 pavadintos raketos, rusiškos „Fau-2“ kopijos, kūrimą, tačiau kopijuoti ir bandyti sekėsi sunkiai, pirmosios raketos kariuomenei buvo perduotos tik 1950 m. lapkritį.
Gal šią sritį išmanantys inžinieriai ar istorikai galėtų paaiškinti, kokie „Fau-2“ bandymai 1946 metų žiemą buvo vykdomi Jonavos pašonėje, sprendžiant iš agentūrinio JAV žvalgybos pranešimo? Ar buvo apsiribota variklių bandymais, o gal viena kita raketa net buvo pakilusi? Žinoma, tokia tikimybė turbūt nulinė, nes į dangų kylantį liepsnos fakelą būtų pamatęs visas Kaunas ir ilgai tos nakties nepamiršęs. Kita vertus, kas žino – gal naujų lietuviškų kino filmų scenarijuose apie partizanų kovas netrukus po karo atsiras vietos ir vokiškoms raketoms, iš užimto Gaižiūnų poligono kylančioms grėsmingam skrydžiui į Rytus? Juk tokia galimybė po CŽV dokumento išslaptinimo neatrodo pernelyg fantastinė…
Nuotykinių, mistinių, o gal ir siaubo filmų žanrą galėtų papildyti ir tikrais faktais paremta istorija apie vieną 1991-ųjų rudens įvykį formaliai nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje dar šeimininkavo svetimos šalies kariuomenė. Tos šalies, kurios po mėnesio oficialiai nebeliko. Veiksmo vieta – Lietuvos pajūris, Šventoji. Vienuose poilsio namuose į uždarą kelių dienų seminarą lapkričio pabaigoje susirinko pora dešimčių žmonių iš įvairių tuometinės Tarybų Sąjungos miestų. Fizikai, psichofiziologai, medikai, biologai, kitų mokslo sričių atstovai, tyrinėjantys problemas, kurios domino ir jų kolegas amerikiečius, dirbusius „Stargate Project“ programose. Pranešimų temos – pačios įvairiausios. „Distancinis ekstrasenso poveikis fizikinėms sistemoms“, „Apie žmogaus sugebėjimą perduoti informaciją augalui“, „Fizikiniai ir nefizikiniai biolauko reiškinių aspektai“, „Apie nesąmoningo operatorių poveikio aparatūros funkcionavimui galimybės eksperimentinio patikrinimo rezultatus“, „Biogrįžtamojo ryšio sistemos naudojimas psichinėms būsenoms formuoti ir jų distancinė registracija“, „Eksperimentinis psichokinezės tyrimas naudojant puslaidininkių struktūras“, „Fizikinio vakuumo koncepcija ir ekstrasensorika“. Ir taip toliau, ir panašiai. Pranešėjai – mokslų kandidatai ir daktarai, „ezoterinės“ mokslo srities magai, ir teoriškai, ir eksperimentiškai bandantys apčiuopti žmogaus ir gamtos fenomenų išraiškas, „atkerėti“ jas gaubiančią Visatos paslaptį. Ekrane – skaidrės su grafikais, schemomis, brėžiniais, formulėmis.
Tiems, kam moksliniai neįprastų žmogaus gebėjimų ir nepažintų gamtos galių tyrimai atrodo panašūs į modernaus šarlatanizmo apraiškas, visa tai, kas dėjosi už seminaro salės sienų, turbūt būtų pasirodę kaip mokslinės magijos praktikavimas. Prie pat jūros buvo įrengtas vadinamasis poligonas: dalyje paplūdimio į smėlį buvo prismaigstyta kuolelių, sudariusių įvairių geometrinių figūrų kontūrus. Mačiau, kaip eksperimentuotojo ir jo padėjėjo lydimas operatorius, arba ekstransensas, vaikštinėjo palei kuoliukų eiles ir kai kuriuos traukiojo iš smėlio. Pasirodo, jie buvo skirtingo ilgio, ilgi ir trumpi, nors viršum smėlio jų aukštis buvo vienodas arba labai panašus. Į poligoną atvestam operatoriui buvo liepta ieškoti ilgų. Jis dirbo gana greitai, klysdavo, ištraukdavo ir trumpus, kartais sustodavo ir tikslindavosi išsiėmęs švytuoklę. Iš šalies eksperimentas atrodė keistokai. Padėjejas fiksuodavo klaidingus atvejus ir po kiekvienos figūros, negirdint operatoriui, pateikdavo pirminę „pataikymų” statistiką. Kiek pamenu, ji gerokai viršijo 50 proc.
Tos keturios dienos Lietuvos pajūryje, kadaise šventa pavadintoje vietoje, į kurią pasidalyti žiniomis ir patirtimi susirinko „psi reiškinius“ tyrinėjantys mokslininkai bei jiems talkinantys ekstrasensai, paliko nemažą įspūdį. Nustebau supratęs, kad ir šioje „antimokslinėje“ pažinimo srityje vykdomi įvairūs tyrimai, pasiekta tam tikrų rezultatų, sukaupta nemaža patirtis, ir, atrodo, labiau dėl asmeninio entuziazmo bei mokslinio smalsumo, nei „valdiškos“ tyrėjo pareigos. Įvairių mokslinių kolektyvų atstovai nebe pirmus metus naudojosi galimybe niekam, išskyrus nebent KGB, nežinant susitikti ramioje, nuošalioje vietoje, kelias dienas neformaliai pabendrauti ir sužinoti, kas įdomaus vyksta vienoje ar kitoje tyrimų srityje. Abejoju, ar tokiuose susitikimuose Šventojoje dalyvaudavo žmonių iš Lietuvos, išskyrus, žinoma, patį Valentą (šįkart jo nebuvo). Mano užrašuose yra išlikusi Vytauto Kapačiausko, žmogaus, kaip sakoma, plačiai žinomo siaurame rate, pavardė, bet dabar jau negaliu pasakyti, ar jis tąkart buvo Šventojoje. Ko gero, taip.
Į seminarą, pasirūpinus Valentui, gavau pakvietimą iš jį organizavusio žmogaus – su sąlyga, kad atvyksiu incognito ir neišsiduosiu esąs žurnalistas. Stengiausi: apie šį „mokslinės velniavos“ renginį trumpai parašiau tik dabar, praėjus 27 metams. Tiesą sakant, viename iš anuomet skaitytų pranešimų iškelta prielaida, kad tarp visų kvantinių objektų visada egzistuoja silpnas „kontaktas“, kurį gali justi ir „didesniu imlumu informacijai“, perduodamai tuo pačiu būdu, kaip sąveikauja kvantiškai koreliuotos sistemos, pasižymintys žmonės, atrodo visai šiuolaikiška. Tiems, kam įdomu, ar galima išsiugdyti tokį „didesnį imlumą“, dar kartą, pasinaudojęs proga, labai rekomenduočiau Valento knygą.
Atrodytų, po šių netikėtos praeities priminimų ir prisiminimų galėtų kilti klausimas: o kaip visai tai susiję su A.? Kaip bebūtų keista – tiesiogiai. Ir „Fau-2“ raketos, ir „Stargate Project“ programos eksperimentai. Bet apie tai – kitą kartą.