Šį tekstą nusprendžiau po daugelio metų paskelbti pakartotinai dėl kelių priežasčių. Pirma, jis iš dalies atspindi to meto, kai pradėjau bendrauti su A. šeima, domėjimosi parapsichologiniais reiškiniais kontekstą, antra, yra tiesiog įdomus, trečia, tam tikra prasme, manau, išlieka aktualus ir gali būti naudingas tiems retiems žmonėms, kurie yra tikri, kad savo gyvenime susidūrė su kažkuo nepaaiškinamu, bet nedrįsta apie tai prasitarti kitiems. Galbūt neretai ir patys bijosi žengti dar bent žingsnį į priekį, kad neperžengtų įsivaizduojamo slenksčio ir nepakliūtų į kitokios tikrovės labirintą. Ir klausimams, ir atsakymams yra savas laikas. Anuomet man jų iškildavo tiek daug, kad Valento pasiūlymas nuvažiuoti į Šventojoje rengiamą parapsichologinius reiškinius tiriančių mokslininkų seminarą atrodė kaip įspūdingas laimėjimas loterijoje. Kvietimu pasirūpino pats seminaro organizatorius V. N. iš ką tik senąjį pavadinimą susigrąžinusio Sankt Peterburgo, kurį pirmą kartą pamačiau Valento namuose, įsmeigusį akis į tuo metu gana egzotiškai Vilniuje atrodžiusio IBM PC asmeninio kompiuterio su „Windows 3“ operacine sistema monitorių. „Nuvažiuok, tau bus naudinga“, – pritarė A., kai pasakiau apie kvietimą į seminarą. Kaip vėliau paaiškėjo, taip ir buvo.
Nesugalvokite savo likimo
Paranormaliais reiškiniais besidomintys mūsų skaitytojai jau turėjo progą susitikti ( „J.g.“, 1991 Nr. 5) su fenomenalius žmonių sugebėjimus tyrinėjančiu lietuvių fiziku. Šio žmogaus rūpesčiu šį sykį kalbamės su jo kolega iš vieno TSRS didmiesčio; „chemikui“ (konfidencialumas – būtinoji interviu sąlyga) ekstrasensorinių reiškinių tyrinėjimas – ne tik hobis, bet ir kasdieninis darbas…
Žurnalistas. – Prašom nors trumpai papasakoti apie save, kad nepatiklieji neimtų įtarinėti redakciją blefuojant – girdi, šnekatės su visokiais anoniminiais specialistais – apsišaukėliais…
Chemikas. – Jeigu padės, kodėl gi ne? Esu diplomuotas radiochemikas. Šioje srityje, kuri jus domina, dirbu daugiau nei 20 metų, dabar – viename TSRS MA sistemai priklausančiame moksliniame kolektyve. Tyrinėjau organinius ksenono junginius, žmogaus – operatoriaus problemą, silpnų magnetinių laukų poveikį biologiniams objektams. Šiuo metu kartu su kolegomis darbuojamės ir tam tikrose praktinės medicinos srityse. Pavyzdžiui, esam išmokę, kaip kuriam laikui galima 2 – 3 kartus padidinti bet kurio žmogaus intelektualinius sugebėjimus be žalos jo sveikatai. Atrodytų, kad tai nelabai su ekstrasensorika tesusijęs darbas, tačiau jį, kaip ir kitus, perpratome tyrinėdami paranormalius reiškinius.
– Ar negalėtumėte nurodyti konkrečius simptomus, kurie ženklina neįprastus žmogaus sugebėjimus? Juk kiekvienas retsykiais pastebi savyje keistų dalykų, ir gal tai pirmieji būsimojo ekstrasenso požymiai…
– Konkrečių simptomų yra (jie buvo žinomi dar žiloje senovėje), tiesa, nelabai daug, tačiau apie juos kaip tik ir norėtųsi kuo mažiau kalbėti. Ir štai kodėl. Jei mes – turiu galvoje šioje srityje besispecializuojančius mokslininkus – imsime ir pranešime, kad, sakykim, vienas ar kitas regėjimas – ne psichinės ligos požymis, o „geras“ simptomas, signalizuojantis apie neeilinius sugebėjimus, tai paprasčiausiai be galo apsunkinsim sau darbą. Pažiūrėkit, kas darosi – lentynos lūžta nuo bulvarinės „parapsichologinės“ literatūros, ten prirašyta velniaižin ko, o kai tik pasklis kalbos apie „tinkamus“ požymius, tyrinėtojus užgrius ekstrasensais norintys būti žmonės ir kruopščiai dėstys konkrečius simptomus. Šia prasme apie daug ką pamąstyti priverstų vienas mūsų eksperimentas su virgulininkais. Reikalas tas, kad kiekviena virgulininkų mokykla turi savo legendą, na, pavyzdžiui, vieni įsitikinę, kad skruzdėlynas būtinai stirkso biolokacinių anomalijų sankirtoje. Eksperimentas toks: miško keliuku, eksperimentatorių lydimi, po vieną žingsniuoja virgulininkai ir ieško to, ko buvo paprašyti. Iš pradžių jokių sutapimų nematome. Staiga vienoje vietoje visi ima reaguoti vienodai. Pradedam dairytis, kas čia galėtų būti, išmatuojame įvairius fizinius laukus – jokių anomalijų. Galų gale kažkas pastebėjo, kad miške, atokiau nuo keliuko, dunkso skruzdėlynas. Mes ėmėm ir patraukėm jį (negražiai pasielgėm, bet neturėjom kur dingti) apie 15 metrų į šalį. Paprašėm tiriamųjų pakartoti matavimus. Ir ką jūs manot? Ankstesnėje vietoje reakcijų gerokai sumažėjo, o naujojoje – atitinkamai padaugėjo. Įdomiausia, kad patys virgulininkai klausinėjami tvirtino jokio skruzdėlyno nė nematę! Nemelavo – matė, bet nesąmoningai, šoniniu regėjimu. Informacija pateko į pasąmonę, ir ėmė veikti legenda: virgulė reagavo į tam tikrą objektą ne todėl, kad žmogus būtų pajutęs anomaliją, bet kad jo pasąmonėj įrašyta: jei matai skruzdėlyną, tai po juo anomalija.
Žinoma, anaiptol nenoriu nuvertinti virgulininkų sugebėjimų – savo akimis mačiau, kaip vienas žmogus su virgule nesunkiai surado iš malūnsparnio į 6 ha lauką numestą auksinį žiedą. Tačiau paprasčiausia savitaiga dažnai sukelia tam tikrų komplikacijų. Gaila, tačiau dauguma į mus besikreipiančių ir į ekstrasensus pretenduojančių žmonių – ligoniai.
– Būtų įdomu šį tą sužinoti apie Jūsų grupės sukauptą statistiką – kiek žmonių ištyrėte, kiek tarp jų „tikrų“ ir „netikrų“…
– Vidutiniškai 0,1 proc. visų TSRS gyventojų yra kreipęsi į specialistus tikindami, jog pasižymi fenomenaliais sugebėjimais. Patikrinus apie 3 tūkst. pretendentų, paprastai aptinkamas tik vienas, kuris iš tiesų ką nors sugeba. O kartais nebūna nė vieno. Iš beveik 4 tūkst. žmonių, kurie kreipėsi teigdami, kad moka gydyti, nuspėti ateitį, rasti pamestus daiktus ir t. t., tik 3 eksperimentiškai tai patvirtino. Kitiems paranormalios savybės reiškiasi arba spontaniškai, nevalingai, arba jie tiesiog jas įsiteigę. Žinoma, netrūksta ir paprasčiausių apgavikų, tačiau jie tesudaro tik kokį trečdalį. Dauguma vis dėlto nuoširdžiai tiki savo išskirtinumu. Kartais dėl to pasitaiko labai nesmagių situacijų – pavyzdžiui, pernai pas mus apsilankė vieno mokslinio tyrimo instituto direktorius ir pagyvenęs akademikas, labai garsus, daug nusipelnęs fizikas. Pastarasis atseit sukūręs sistemą, kuri tam tikromis aplinkybėmis praranda svorį. Sistema – tai toks iš vielučių sulituotas daikčiukas, kurį perlitavus, pasak autoriaus, gaminio svoris sumažėja. Akademikas tą savo dirbinį pavadino „gravicapa“ – pagal fantastinį filmą vaikams. Kadangi mūsų „kontora“ privalo tyrinėti visokią velniavą, tai jie ir atnešę tą keistenybę mums, specialistams… Pasižiūrėjome – žmogus aiškut aiškutėlis šizofrenikas. Tačiau vis tiek tikrinome, „eksperimentavome“, bet man iki šiol liežuvis neapsiverčia pasakyti teisybę apie jo „sugebėjimus“…
– Tad ar yra riba tarp kokios nors psichinės patologijos ir paranormalių sugebėjimų?
– Labai neaiški. Beje, tai nebūtinai turi būti psichinė patologija. Tam tikrų centrinės nervų sistemos pažeidimų ar sutrikimų (traumos, kraujo išsiliejimas, augliai, randai ir pan.) atveju tam tikrų organizme vykstančių biocheminių procesų veikiamos gali pasireikšti paranormalios savybės. Antra vertus, kito žmogaus organizmo funkcijų sutrikimai gali būti tie patys, bet biocheminių mainų tipas – kitoks, ir išsivysto paprasta liga. Būna, kad atsiradusios fenomenalios savybės ilgainiui pereina į ligą, ir atvirkščiai. Variantų – begalės. Vienas žmogus iš Latvijos neįprastų sugebėjimų įgijo po kontūzijos. Dirbo sprogdintoju, atsitiko nelaimė, ir dabar jis „mato“ radiacijos anomalijas. Mes kruopščiai jį ištyrėme, koreliacija labai didelė – 95-98 proc. Tyrėme taip pat vieną labai įdomią mergaitę. Ji lipnia juosta užklijuotomis (pabrėžiu — užklijuotomis, o ne užrištomis) akimis – beje, dirstelėti „akies krašteliu“ buvo tiesiog neįmanoma, nes po juosta įrengti infraraudonojo spinduliavimo davikliai informuoja apie patį menkiausią plyšelį – galėjo laisvai skaityti bet kokį tekstą. Deja, vėliau jai ėmė formuotis auglys, ir sugebėjimai prapuolė. Ją išgydė, dabar mergaitė visiškai sveika, tačiau ankstesnieji gabumai nebesugrįžo… Tokius atvejus aš vadinu „šamano liga“ – kuo sunkiau vaikas sirgdavo ypatingąja „šamano liga“, tuo geresnis šamanas vėliau būdavo.
Kartais apie vieno ar kito fenomenalaus reiškinio tikroviškumą galima spręsti iš to, ar pasikeitė neįprastą išgyvenimą patyrusio žmogaus psichika, jo gyvenimo būdas. Tarkim, ištiko haliucinacija. Jeigu ji buvo vienkartinė, žmogus daugių daugiausia patirs šoką, vėliau apsiramins ir viską pamirš. Tačiau jei išgyvenamas tikras regėjimas, vadinamasis „apreiškimas“, kai gaunama objektyvi, vėliau patvirtinama informacija, tai toks įvykis pakeičia, beveik be išimčių, kiekvieno gyvenimą. Tad jei iki „haliucinacijos“ žmogus buvo vienas, o paskui — visai kitas, ne be pagrindo galima teigti, jog jame atsiskleidė nepaprasti sugebėjimai…
Vienas mūsų tirtas aiškiaregis galėjo surasti pradingusius žmones, pažvelgęs į nuotrauką, pasakydavo ne tik žmogaus ligas, bet ir vietą, kur tą akimirką tasai būdavo, tačiau tokie sugebėjimai pamažu virto haliucinacijomis, o dar vėliau žmogus susirgo. Ir tokių atvejų pasitaikė ne vienas.
Dažniausiai tiriamieji pradėdavo kontaktuoti su nežemiškų civilizacijų atstovais ir objektyvios jų galios ištirpdavo haliucinacijų jūroje. Prasidėdavo liga. Prieš susergant arba jau sergant šizofrenija ateina periodas, kai tiesiog pasipila regėjimai, labai suintensyvėja intelektualinė veikla. Vėliau toks protinės veiklos „sužydėjimas“ pavirsta, atleiskite, marazmu. Iš pirmo žvilgsnio toks žmogus dėsto genialius dalykus, jo mintys labai originalios, asociacijos – netikėtos, tačiau po kurio laiko imi ir pastebi, kad pašnekovas kažkodėl vis šokinėja nuo vienos temos prie kitos. Priežastinis ryšys dingsta, sutrūkinėja pokalbio logikos siūlas… Normaliam žmogui keblu išsyk susieti apelsiną su televizoriaus antena, o šizofrenikui tai vienas juokas.
Anksčiau Rusijoje net ėjo toks žurnalas – „Beprotybė ir genialumas“, jame buvo nagrinėjamas perėjimų iš vienos kokybės į kitą galimumas. Tam tikra prasme tokių pakitimų yra ir paranormalių sugebėjimų srityje, nes, tiesą sakant, dar nežinia, ar tas mūsų požiūriu iliuzinis pasaulis, kuriame gyvena ekstrasensai, nėra artimesnis objektyviajai realybei nei „realusis“ fizinis. Sunku apie tai kalbėti. Tai labai rimta problema, ypač tiems, kurie tyrinėja pakeistąsias žmogaus sąmonės būsenas (meditavimas, religiniai transai, sapnai, būklė tarp sapno ir prabudimo arba užmigimo, alkoholinis bei narkotinis apsvaigimas ir pan.). Šiose būsenose patiriami vaizdiniai visiškai ne tokie kaip normalioje būsenoje. Kai ilgainiui ryšys tarp tų vizijų ir realių įvykių sutvirtėja, pakeistoje sąmonės būsenoje tam tikrus dalykus išgyvenęs žmogus vėliau gali juos konkrečiai interpretuoti. Patirtų vizijų aiškinimas susijęs su prognostika ir aiškiaregyste. Žmogus gali pasakyti, kas bus, tačiau nesupranta, kodėl. Pakeistoje sąmonės būsenoje jam viskas aišku, atsiveria įvykių prasmė, jis žino, kas įvyks po dviejų dienų ir net kodėl, tačiau negali viso to išreikšti žodžiais. Nėra tokių žodžių, nėra tokių sąvokų. Sugrįžęs į normalią būseną šis žmogus tarytum palieka nebylys, jis gali pranešti tik rezultatus. Tik vienas kitas, ypatingoje būsenoje suvokęs Būties esmę, sugeba „iš ten“ parsinešti priežastinio ryšio jutimą.
Įsivaizduokit – ateina žmogus ir sako: aš žinau, kad rytoj nutiks tas ir tas. Kas jis – beprotis ar aiškiaregis? Tenka laukti rytojaus…
– Ar fenomenalius sugebėjimus veikia moralinės žmogaus savybės?
– Daugeliui moralinių savybių reikia tam tikros vidinės koncentracijos, atsiribojimo nuo išorinio pasaulio, tai gali sukelti pakeistąją sąmonės būseną ir atskleisti ypatinguosius žmogaus gabumus. Taigi malda, pasninkavimas, meditacija ir kitkas gali, tačiau nebūtinai privalo šia prasme padėti.
– „Agni Jogos“ knygose mokslininkams net siūloma atlikti konkrečius žmogaus vidinę energiją apibūdinančius eksperimentus. Ar neteko Jums pasinaudoti tokiais patarimais? Jei taip, kokie rezultatai?
– Teko. Rezultatai patvirtino tai, kas tomis temomis „Agni Jogoje“ buvo pasakyta.
Gerai žinoma, kad ir pats Nikolajus Rerichas, ir abu jo sūnūs, ypač vyresnysis, Jurijus, tyrinėjo paranormalius reiškinius. Iš esmės „Urusvati“ institutas ir buvo skirtas tokiems reiškiniams tirti. Mes palaikome ryšius su Rerichų artimaisiais, aktyviai su jais bendradarbiaujame, stengiamės gauti autentišką „Urusvati“ instituto tyrinėjimų medžiagą.
Beje, ir pati „Agni Joga” buvo užrašyta pakeistoje sąmonės būsenoje, Jelena Rerich rašė savyje girdėto balso žodžius. Ritminis „Agni Jogos“ poveikis gali aktyvinti psichikos, pasąmonės veiklą. Tačiau daug kam šie tekstai tėra tik gražus „svyruojančios adatos“ pakaitalas. Pasineria į „Agni Jogą“ iki sveiko proto netekimo ir nė nepastebi tų iš tiesų svarbių dalykų, kurie ten yra.
Kai kurios spaudos ir televizijos lengvapėdiškai išreklamuotos „parapsichologinės atrakcijos“ plinta it epidemija. Ar tokie žaidimai – pavyzdžiui, „būrimas“ adata, nekelia grėsmės pačiam „burtininkui“?
– Iš tiesų, yra tam tikras pavojus. Mat adatos ar kitos švytuoklės „sukiojimas“ – tai biomotorinė reakcija, pasąmonės valdomas aktas. Jeigu prieš ko nors adatos „klausdami“ jau žinote atsakymą arba norėtumėte jį gauti būtent tokį, tai ir gausite, ko pageidavę. Įdomiausia, kad visi dievagojasi – „Nė neįtariau, kad taip galėjo būti!“, „Aš nemoku tos kalbos!“. Tam, kas šį tą išmano apie pasąmonės veiklą, tokie „nesugriaunami“ argumentai atrodo truputį kitaip… Tačiau yra žmonių, kurie „adatos metodu“ gauna objektyvią ir patikimą informaciją. Bet jų – tik vienetai. O azartiškiesiems „adatininkams“, jei viskas pradedama matuoti švytuokle – čia geras žmogus, o čia blogas, tas maistas sveikas, tas ne ir t. t., neišvengiamai gresia sąmonės „susiaurėjimas“. Nors „kontroliuojantis“ impulsas absoliučiai nesąmoningas, specialiais psichologiniais testais vis dėlto galima jį „ištraukti“. Padarėme tokį eksperimentą: parinkom 10 žmonių, psichologai nustatė, kaip mūsų tiriamasis reaguoja į kiekvieną. Beje, testai gana sudėtingi, tiriamasis nelabai išmano, kaip galų gale bus įvertinta jo nuostata – teigiamai ar neigiamai. Paskui ištyrėme ir jo organizmo „simpatijas“ (jei kuris žmogus jums nemalonus, jam prisilietus kyla fiziologinė kraujagyslių reakcija). Galiausiai pasiūlėme jam su švytuokle nustatyti, kurie iš dešimties reliatyviai „geri“, o kurie – „blogi“. Žinote, tiesiog juokinga: psichologiniai, fiziologiniai testai ir švytuoklės „parodymai“ kiekvienu atveju sutapo 99,9 proc.
Taigi besižavintiems adatų (taip pat ir kortų, žiedų ir dar kitokių „padargų“) burtais savo ruožtu pasiūlyčiau bent jau nepulti į juos stačia galva.
Turbūt šis patarimas taikytinas ir tradicinio spiritizmo praktikuotojams?
Iš esmės – taip. Tačiau tikrasis spiritizmas – itin retas reiškinys, mat iškviestoji dvasia iš tiesų pasirodo: toks švytintis debesėlis, kuris gali apversti stalą, pakelti jį nuo grindų… Jeigu Lietuvoje atsirastų žmonių, kurie jums praneštų galį atlikti tokius dalykus, nedelsdami atvyktume ir pamėgintume surengti eksperimentą. Reginys tikrai labai retas ir itin įspūdingas!
Tvirtinat kaip liudininkas?
Porą sykių teko pačiam pamatyti. Galiu patikinti, kad tokie išgyvenimai, švelniai tariant, palieka žymę ilgam. Beje, amerikiečiai mėgino padaryti tai dirbtinai. Tiesa, tie darbai buvo įslaptinti, tačiau žinoma, kad speciali grupė stengėsi ne šiaip imti ir išsikviesti dvasią, bet, vaizdžiai tariant, ją susintetinti arba paprasčiausiai sugalvoti. Jie ėmė ir sugalvojo kažkokį Džoną, kiemsargį, tariamai gyvenusį XVIII a. Anglijoje. Vieni kitiems apie jį pasakojo, kūrė išvaizdą, charakterį ir t. t. Ir po kelerių gana rimto darbo metų tasai Džonas ėmė pas juos lankytis. Seansų metu galėjo atlikinėti ir visai materialius veiksmus, pavyzdžiui, barškinti pianino klavišais, vartyti kėdes…
– Atrodytų, kad materializuotų dvasių, vaiduoklių, burtininkų ir kitos „velniavos“ tyrinėtojų dvikovos su „oficialiųjų“ materialistinių žinių sistemą „prižiūrėtojais“ neišvengiamos. „Astrologija – ne mokslas“, „užkalbėjimai – prietaras“, ir ką tu jiems…
– Turiu pasakyti, kad mūsų kolektyvas kaip tik ir atlieka fundamentalius paranormalių fenomenų tyrinėjimus, tai yra, veikiame šiuolaikinio mokslo paradigmos ribose. Aišku, dėl to kyla aibė problemų, tačiau niekur nedingsi – galima laužyti paradigmą, bet juk reikia ir ką nors siūlyti. Vien sutrypti, paniekinti ir nieko doro nepasiūlius pareikšti, kad visa tai atseit nesąmonės – tiesiog kvaila. Šia proga pasakysiu dar kai ką. Šiandien visiškai aišku, kad paranormalūs reiškiniai nėra elektromagnetinio lauko savybių išraiška. Arba bent šiuolaikinis mokslas ko nors labai svarbaus apie šį lauką nežino. Įvairūs teoriniai mėginimai kaip nors tuos fenomenus paaiškinti (pvz., torsionų lauko hipotezė) subliūkšta vos susidūrus su tikrove. Šioje srityje dėti viltis į teorijas naivu, nes visi ankstesnieji išprotavimai vis dar nepajėgia „apglėbti“ eksperimentais nustatomų faktų.
Kad mes dar daug ko nežinom apie mus supantį pasaulį, rodo daugybė dalykų. Štai tik vienas kitas pavyzdys. Tyrinėtojas Šeldrikas pastebėjo, kad vienu metu Anglijoje gyvenančios zylės išmoko prasikrapštyti prie namų pienininkų paliekamų produktų pakuotę. Po tam tikro laiko to paties išmoko ir „prancūzės“. Tačiau gerai žinoma, kad jų migraciniai keliai nesusikerta, tad „anglės“ negalėjo pasidalyti vertingu patyrimu su „prancūzėmis“. Kita mįslė. Po Europos šalis tyrinėtojai vežiojo du sunkiai identifikuojamus štrichinius paveikslus. Atsitiktinių apklaustųjų nuomonės apie tai, kas ten iš tiesų pavaizduota, labai skyrėsi. Tada vieną piešinį parodė per regioninės Anglijos TV stoties programą, ir diktorius paaiškino, kas čia pavaizduota iš tikrųjų. Kadangi palydovinės televizijos dar nebuvo, tą laidą daugiausia galėjo matyti apie 20 tūkst. žmonių. Netrukus po šios laidos tyrinėtojai atnaujino atsitiktinių žmonių apklausas. „Iššifruotąjį“ piešinį teisingai paaiškino 3 kartus daugiau apklaustųjų ne tik Europoje, bet taip pat Amerikoje ir Australijoje. Kitas pavyzdys: buvo laukiama greitintuve pasirodant naujos dalelės. Viena fizikų grupė manė, kad ji turi pasirodyti, kita – kad ne. Vėliau dėl kažkokios priežasties antroji grupė pakeitė nuomonę. Ir ką? Dalelė staiga atsirado, imta registruoti daugelyje vietų, be to, gana dažnai. O iki tol jos negalėjo aptikti niekas, nors aparatūra buvo ta pati.
Šitokie dalykai suteikia progą fizikams kartais niūriai pajuokauti. Sykį teko dalyvauti vienoje vieningojo lauko teorijai skirtoje konferencijoje. Nežinantiems pasakysiu, kad yra tokia paslėptosios Visatos masės problema. Jeigu iš tiesų yra ta paslėptoji masė, Visata turi trauktis, jei ne — plėstis arba pulsuoti. Taigi vienas fizikas ėmė ir juokais pagrūmojo: „Jūs man tik pakalbėkit apie paslėptąją masę. Dar, ko gero, ją sugalvosit, o Visata ims ir susitrauks!“
– Gera proga pereiti prie nebejuokingų dalykų. Tarybinėje spaudoje skaičiau kai kurių autorių teiginius, neva parapsichologinių tyrimų pritaikymo militaristiniams tikslams srityje TSRS gerokai pralenkusi kitas šalis. Ką Jūs galėtumėte apie tai pasakyti?
– Toks tvirtinimas — absoliutus blefas. Dėl daugelio priežasčių Tarybų Sąjungoje niekuomet nebuvo vykdomi nuoseklūs tokios paskirties tyrinėjimai. Vieną priežastį galiu nurodyti. Visi panašaus pobūdžio darbai priklausė nuo vieno ar kito aukštai sėdinčiojo malonės. Jei netradiciniu būdu išgydydavai jo uošvę ar žmoną, jis lyg dvarponis numesdavo nuo savo stalo kokį trupinį ir tau, kad prireikus visados būtum po ranka. Iš tų trupinių – lėšų tyrinėjimams finansuoti – ekstrasensorika besidomintys specialistai „mito“ ir anksčiau, ir net dabar, nes ankstesnioji padėtis, nepaisant visos tos dabartinės maišalynės, praktiškai nepasikeitė…
Mūsų grupės žmonės, kaip minėjau, vykdo fundamentalius tyrimus, nagrinėja reiškinių mechanizmą, o užsienyje atvirkščiai — orientuojamasi į grynai pragmatinį rezultatų pritaikymą. Nors amerikiečiai ir labai nemėgsta to pripažinti, tačiau šiuo metu praktiškai visi jų darbai šioje srityje įslaptinti. Vien JAV dirba apie 250 mokslinių centrų, laboratorijų ir grupių, tyrinėjančių ekstrasensorinio pobūdžio problemas. Šia kryptimi čionai darbuojamasi jau seniai, nuo pokario, kai kartu su Verneriu fon Braunu į Valstijas atvyko keli nuo 1939 m. nacių konclageriuose vykdytų tyrimų (projektas „Žydroji knyga“) specialistai. Jie vėliau prisidėjo prie Amerikoje kurtos „Artišoko“ programos. Amerikiečiai eksperimentavo su belaisviais karo su Šiaurės Korėja metu, paskui daugelis „Artišoko“ tyrimų atlikta Kanadoje, taip pat — Izraelyje su arabais. Ne vieną dešimtmetį stiprūs centrai veikia Izraelyje, PAR, Kinijoje, Prancūzijoje (šioje šalyje gilios tokių tyrinėjimų tradicijos), kaip bebūtų keista, Olandijoje (kelios labai stiprios ir didelės grupės, bendradarbiaujančios su amerikiečiais), Kanadoje. Kanadiečių „specializacija“ – hipnozė, būtent Kanados teritorijoje esančiose ligoninėse už amerikiečių lėšas buvo sukurtos garsiosios zombių ir programuojamų žudikų programos. Pagrindinis tokio pobūdžio tyrimų tikslas – išmokti valdyti žmogaus elgesį. Tyrinėjamos gilios pakeistosios sąmonės būsenos (pvz., hipnozė), kurios padėtų realizuoti tam tikrus fenomenalius sugebėjimus — aiškiaregystę, telekinezę ir t. t. Ieškoma būdų, kaip užprogramuoti žmogaus būseną, kaip įvesti pasąmonėn ilgalaikes programas. Taikomi ne tik cheminiai, bet ir fiziniai metodai – šokai, specialios operacijos, elektrodų įauginimas ir pan. Analizuojamas poveikis žmogui, esančiam pakeistojoje sąmonės būsenoje, taip pat galimybės daryti poveikį kolektyvams, įvaizdžių kūrimas. Kai kurių žmonių ekstrasensoriniai sugebėjimai gali būti panaudojami masinėms haliucinacijoms sukelti su visomis iš to kylančiomis komplikacijomis, taip pat – valdymo sistemoms išjungti arba svarbiausiems kitos valstybės asmenims „užblokuoti“. Apskritai bjauriausia, kad tai iš esmės nekontroliuojami dalykai. Žmogus mano, kad tai jo paties mintys, vaizdiniai, ketinimai. O iš tiesų veikia kitas. Nematomas. Ir nepaliekantis pėdsakų…
Kartais aš nuogąstauju – o kas, jei mūsų kolegos Vakaruose ar Rytuose pasirodys esantys ne tokie padorūs žmonės, kaip juos galbūt naiviai įsivaizduojame? Nerimą stiprina dar ir tai, jog parapsichologinių tyrimų programas finansuoja uždaros valstybinės įstaigos, paprastai žvalgybos ir kariškiai. O finansuoja dosniai – pavyzdžiui, iš 6 šiuo metu JAV eksploatuojamų emisinių pozitroninių tomografų 3 naudojami šios srities tyrimo darbams (vieno tokio tomografo kaina — 6 mln. dolerių). O štai kitas pavyzdys, apibūdinantis mūsų amerikiečių kolegų finansines išgales — Stenfordo universitetas turi dvi specialias eksperimentams skirtas kameras. Kiekviena kainuoja po 50 milijonų.
Nors praktiškai visi darbai šioje srityje įslaptinti, tačiau retsykiais šis tas paaiškėja. Kai kas vis dėlto pasirodo moksliniuose žurnaluose. Jei žinai, kokioje srityje dirbo vienas ar kitas mokslininkas, o po kurio laiko jo pavardė pradingsta iš specialių leidinių puslapių, išvada pati peršasi. Be to, neapsieinama ir be skandalų didžiojoje spaudoje: kas nors, žiūrėk, ima ir pabėga iš uždaros klinikos, kiti ima suvedinėti sąskaitas, amerikiečiai amžinai riejasi su prancūzais ir pan. Tad tenka sukti galvą ir iš atskirų fragmentų spėlioti apie visumą. Štai amerikiečių įmonė „Delphi Corporation“ kuria ir gamina mintimis įjungiamas sistemas. Pasak šios firmos specialistų, tiesiog puiku, jei gali prieš atvykdamas į darbą mintimis įsijungti biure stovintį kompiuterį. Bet kuriam galui jį įjunginėti? Gal kad įšiltų? Tačiau kai paaiškėja, jog ta pati korporacija gamina radijo bangomis valdomas minas ir kitą panašią produkciją, ekstrasensorinių galimybių taikymo profilis nekelia jokių abejonių. Visa laimė, kad labai nedaug žmonių sugeba mintimis įjunginėti panašias sistemas…
Daugiau gyventojų turinčios valstybės, pavyzdžiui, Kinija, šiuo atžvilgiu ir galimybių turi didesnių…
O, Kinija… Čia iš tiesų darbuojamasi rimtai. Nieko nepadarysi – gilios tradicijos, „sugebančių“ procentas kur kas didesnis. Vadinamojo “cigun“ mokymo meistrai nuo pat mažumės moko atrinktuosius vaikus savo paslapčių, o šie savo ruožtu gali pademonstruoti labai ryškių efektų – puikiai mato absoliučioje tamsoje, skaito seife užrakintus dokumentus, mintimis stumdo daiktą, kuris tuojau išnyksta ir atsiranda tik po keliolikos minučių… Patys kinų specialistai iš Aukštųjų energijų fizikos instituto tuo negalėjo patikėti, kol nepamatė savo akimis. Paskui, norėdami patikrinti, ar tirdami vaikus nepadarė metodinių klaidų, kartu su kolegomis amerikiečiais surengė bendrus eksperimentus Olandijoje. Viskas pasitvirtino. Amerikiečiai prašė kinų „paskolinti“ kuriam laikui vaikus, bet nieko nepešė. Belieka pridurti, kad pusė tų vaikų mokosi anglų kalbos, kiti – rusų…
„Cigun“ žinovai tvirtina – jei kuris nors žmogus pasiekė tam tikrą dvasinio išugdymo lygį, įgijo ypatingų sugebėjimų, tai kitas, esantis „cigun“ būsenoje, gali jį pamatyti, kurioje pasaulio vietoje tasai bebūtų. Tik, manau, be reikalo nutylima kita šios frazės dalis: „pamatyti“ ir prireikus „išsukti“ kaip elektros lemputę. Tiesa, nelabai aišku, koks šiandieninių „cigun“ žinovų lygis ir ar jie iš tiesų pajėgtų „išsukinėti“ „užsidegusias lemputes“. Žmogaus galimybės neribotos, nes neribotos ir jį supančios erdvės galimybės. Tačiau savo neribotas galias panaudoti nusprendęs žmogus gali taip deformuoti erdvę… Iš principo įmanomas toks dalykas: jei tam tikru laiko momentu iš esmės pakis vieno ar daugelio žmonių sąmonės būvis, gali būti pažeista šios erdvės metrika, t. y, kitaip tariant, visa Žemė gali paprasčiausiai išnykti…
Kažin, ar pasaulyje yra tokių dvasiškai stiprių žmonių, kurie galėtų užkirsti kelią didžiosioms piktadarybėms. Ačiū Dievui, kad dar teberusena tikėjimas, jog kažkur Tibete gyvena išminčiai, paskutinę akimirką įstengsiantys sustabdyti beprotybę. O jei tai viso labo — tik vaikiškai naivi viltis?..
Klausinėjo Arvydas Praninskas
„Jaunimo gretos“, 1991 m. Nr. 11.