Būtų keista, jei paskutinį knygos puslapį užvertusiems skaitytojams nekiltų klausimas, ar tai, kas atskleista „Pokalbiuose su A.“, gali būti tiesa? Tie, kurie vos pasklaidę padeda į šalį, nes vienas kitas akimis užgriebtas sakinys patvirtina išankstinę neigiamą nuomonę, to neklausia, jie neabejoja žinantys teisingą atsakymą. Man rūpi perskaičiusieji ir dvejojantys. Kaip būtų galima, jei išvis įmanoma, tai patikrinti? – turbūt esminis klausimas, kurį prieš daugelį metų ir pats sau buvau uždavęs, priblokštas to, ką apie žmogų ir pasaulį išgirdau iš A.
Įrodymų poreikis atrodo visiškai natūralus, nors iš esmės gali pasirodyti vaikiškas. Kokie turėtų būti įrodymai, kad jais patikėtume? Kas turėtų juos duoti? Kaip patikrinti, ar tas įrodymas tikras, kad tai ne apgaulė, ne triukas, ne keistas atsitiktinumas? O jei vieno gauto įrodymo nepakaks, ar bus duotas antras, trečias, ketvirtas?
Atsakyti į šiuos ir kitus su tikėjimu ar netikėjimu susijusius klausimus negalės nei A., nei šių eilučių autorius. Atsakyti gali tik tu pats, tik tu pati. Jei pats sužinojęs atsakymą juo nepatikėsi, kokia prasmė prašyti ar reikalauti įrodymų iš kitų? Jei netiki pats savimi, ar patikėsi kažkuo kitu?
Beje, nuostata „Nepatikėsiu tol, kol negausiu įrodymo!“ taip pat kelia šypseną. Čia ne tas atvejis, kai kažkas daro verslą iš tikėjimo. Niekam nereikia, kad patikėtum. Niekas neišgyvens, kad netiki. Tiesą sakant (nors tai ir nemandagiai nuskambės), tai visiškai niekam nerūpi, išskyrus nebent tave patį. O jeigu nerūpi tau pačiai ar pačiam, kodėl turėtų rūpėti kam nors kitam? Gyvenimo keliu žingsniuojame kartu su kitais, bet jame atsiduriame ir iš jo pasitraukiame vieni patys. Mes gimėme vieni ir mirsime vieni. Tai mūsų gyvenimas, mūsų kelias, ir svarbiausius klausimus apie kelionę eidami juo užduodame patys. Pirmiausia sau, o ne kitiems. Tie klausimai gali kilti dėl pačių įvairiausių dalykų, įvykių, reiškinių, susitikimų, svarstymų, išgyvenimų. Gali būti, kad nemažai žmonių savo fizinio gyvenimo kelią nueina nė karto apie juos nesusimąstę. Jiems teks nueiti dar labai toli, jie dar daug ko patirs, daug ko išmoks, daug ką supras, kol kažkada akyse nušvis su dvejone sumišusi nuostaba: ar tai gali būti tiesa?
Jeigu esate pastebėję savo gyvenime keistų sutapimų, laimingų atsitiktinumų, jei kartais aplanko stipri nuojauta, jei pasitaiko sapnuoti pranašingų sapnų, ko gero ir jums jau bus atėjęs laikas pasibelsti. Pasakyta: belskitės, ir bus atidaryta. Kur belsti? Į savo širdį.
Nenoriu veltis į ilgą pasakojimą, tie, kas skaitė „Pokalbius“, žino, kaip ir kokiomis aplinkybėmis iš širdies gimsta žmogaus dvasia, tikrasis jo „Aš“, tu pats, kuriam fizinis kūnas yra tik biologiniai drabužiai, pritaikyti gyventi šio fizinio pasaulio tikrovėje. Kai į išorinį pasaulį sutelktą savo dėmesį perkeli į vidinį, įvyksta stebuklas. Jei dar nematei savo dvasinio pavidalo, jei dar pats savęs nepažįsti, su savo dvasia gali bendrauti per širdį. Tik reikia – net nežinau, kokį žodį būtų geriau parinkti – suvokti? įsivaizduoti? pajusti? – kad tu esi ne tik šis matomas, apčiuopiamas kūnas, ši biologinė mašina, bet, svarbiausia, taip pat ir dvasia, vidinis nematomas žmogus, fizinio kūno šeimininkas, savotiška sąmonės energija, kuri, per daugelį fizinių gyvenimų evoliucionavusi iš Kūrėjo suteiktos energijos kibirkštėlės į dvasinį žmogų, yra amžina, einanti savo gyvenimo keliu ir nuolat keičianti fizinius apdarus.
Grįžkime prie neatsakytų klausimų ir įrodymų. Kartais įvairiose knygose, taip pat ir grožinėse, galima perskaityti apie vadinamąjį laimingo debiuto dėsnį. Galima jį pavadinti ir kitaip, tai visai nesvarbu. Jo esmė tokia: kai pirmą kartą nuoširdžiai apsisprendi pasibelsti ir darai tai iš visos širdies, nemeluodamas pats sau, kai trokšti gauti atsakymą į ramybės neduodantį pažinimo klausimą, tarkime, ar tikrai egzistuoja dvasinis pasaulis, ar yra Dievas, ar tikrai turi dvasią, ar prašai tai patvirtinančio įrodymo – tu jį gauni. Visada. Ir gauni taip, kad supranti, jog tai – tau skirtas atsakymas. Kartais, ko nors paprašęs širdyje, kai susikaupęs pabandai įsivaizduoti (nors dar abejodamas), jog tavo „Aš“ yra ne fizinis kūnas, o dvasinis žmogus, noro išpildymo sulauki labai greitai, kartais – ne visai, bet ir tokiu atveju aplanko suvokimas, kad tavo beldimas buvo išgirstas. Reikia pradėti kalbėtis su savo širdimi, su tikruoju savo „Aš“. Širdies džiaugsmas bus žodis „taip“, jo nebuvimas – „ne“. Kai jau supranti, kas yra „taip“ ir kas yra „ne“, gali pradėti uždavinėti klausimus pačiam sau. Savajam „Aš“. Savo dvasiai. To jau pakanka dvasiniam bendravimui.
Kokio būtent įrodymo ar patvirtinančio ženklo reikėtų prašyti savo širdies, kiekvieno asmeninis reikalas. Nelabai norėčiau tikėti, kad kažkam pavyktų širdingai paprašyti dviejų milijonų eurų grynaisiais, kaip užmokesčio už tikėjimą turint ne tik kūną, bet ir dvasią. Dvasiniame pasaulyje pinigai neegzistuoja, širdis jiems abejinga, skirtingai nuo proto, bet nenustebčiau, kad laimingo debiuto dėsnis ir šiuo atveju suveiktų, gal tik nežinia kokiu pavidalu. Gal krepšį su pinigais po jūsų kojom išmestų nuo pareigūnų bėgantys banditai, o gal gautumėte progą juos palaikyti kokios ekskursijos į banko saugyklą metu – dvasios keliai nežinomi. Žinoma, jei mintyse paprašysite, kad su jumis susisiektų žmogus, su kuriuo seniai praradote ryšį, ar kad puikiai pasisektų pokalbis dėl darbo, laimingasis debiutas gali įvykti greičiau ir akivaizdžiau. Neperšu jokių scenarijų, galiu tik prisipažinti, kad mano atveju šis dėsnis suveikė itin įspūdingai. Nepasakosiu aplinkybių, paminėsiu tik tikslų įvykio laiką: 1993 09 05, maždaug 11 val. ryto. Mano seni draugai, jei tik gaus progą perskaityti šį tekstuką, turbūt prisimins, ką čia bandau nutylėti, ir prisiminę galbūt taip pat nusišypsos. Esu dėkingas, kad atsakymą tada gavau tokį aiškų ir tvirtą, jog daugiau nebeprireikė prašinėti jokių papildomų įrodymų, kurių, deja, vis kaulijame iš savęs kaip išmaldos, nors giliai širdyje galbūt žinome, kad tai atrodo kvailai – siekiantys dvasinių turtų jų nestokoja. Tiems, kas vis dėlto bandys belsti, linkiu sėkmės, tiems, kas jau seniai pasibeldė ir įėjo vidun – gero kelio.