Turbūt vienas iš svarbiausių žurnalisto profesijos privalumų yra jo neabejotina teisė – ir pareiga – klausti. Neužduodamas kitiems klausimų neišgirsi atsakymų, neišgirdęs negalėsi pažvelgti į tai, kas rūpi, kitų žmonių akimis, nepriartėsi prie problemos suvokimo esmės, nesužinosi galimų jos sprendimo būdų, kuriais galėjo pasidalinti kiti, jau anksčiau sėkmingai ar ne visai ėję šia pažinimo kelio atkarpa. Žurnalistui, skirtingai nuo gydytojo, mokytojo ar inžinieriaus, iš pažiūros leistina klausinėti pačių įvairiausių, net ir, atrodo, pačių kvailiausių dalykų. Didžiausia kliūtis, su kuria jis gali susidurti tai darydamas – kito žmogaus nepasitikėjimas, užsisklendimas, nenoras atsakinėti atvirai ir sąžiningai.
Man visada atrodė įdomu, kaip elgiasi kolegos, susidūrę su tokia žmogaus patirties sritimi, kai pasijunta visiškai išmušti iš vėžių, kai pirmasis klausimas, kuris prašosi tarsi savaime, skamba maždaug taip: „Kas čia per velniava?“ Iš dalies tokį smalsumą patenkino neseniai perskaityta britų žurnalisto Jono Ronsono dokumentinė knyga „Vyrai, kurie spokso į ožkas“ (Jon Ronson. The Men Who Stare at Goats. 2009, NY, Simon & Schuster), pasakojanti apie praėjusio amžiaus 8 – 9 dešimtmetį JAV kariuomenės žvalgybos ir specialiųjų operacijų pajėgų Fort Meade ir Fort Bragge vykdytas slaptas paranormalių tyrimų programas. Skaitydamas bandžiau įsivaizduoti, kaip jautėsi autorius, susidūręs su rimtais žmonėmis, aukštais karinės žvalgybos karininkais, majorais, pulkininkais ir net generolais, kurie rimtu veidu jam pasakojo apie nepaprastai keistus dalykus. Dažnas apie juos išgirdęs turbūt būtų tik pasukiojęs į smilkinį įremtą pirštą.
Skaitydami bet kokį tekstą sužinome ne tik apie autoriaus pasakojamus dalykus, bet ir apie jį patį, ir kartais gana nemažai. Prisipažinsiu, kad skaitydamas J.Ronsono knygą kartais pasijusdavau lyg būčiau jo kailyje, tarsi taip pat, kaip ir pirmaisiais pažinties su A. metais. Iš pažiūros sarkastiškas knygos pavadinimas išduoda ko gero didžiausią autoriaus vidinį sukrėtimą, patirtą sužinojus apie Fort Bragge veikusią specialią bandymų laboratoriją, kurioje specifinių galių turintys kariškiai, kurį laiką įdėmiai žiūrėdavę į pasirinktą ožką, vien žvilgsniu sustabdydavo jos širdį, ir ji parkrisdavo negyva. Niekur neužsimenama, ar tokį metodą JAV karinė žvalgyba naudojo ir prieš žmones. Ir toks klausimas, ir galimas atsakymas liko tarp knygos eilučių. Šį konkretų epizodą paminėjau tik dėl to, kad, kaip supratau iš konteksto, autorius buvo iš tiesų priblokštas.
Išties bet kokio, kad ir mažiausio, sąmoningo dvasinio impulso „rikošetavimo“ į fizinę tikrovę patirtis iš pradžių stulbina, nors ir iš anksto žinai, kad tai turėjo įvykti. Nekalbu apie tokius reiškinius, kaip J.Ronsoną sukrėtęs ožkos nužudymas žvilgsniu – dvasingas žmogus niekad nenaudos savo galių prieš nieko blogo jam nepadariusias gyvas būtybes. Tiesą sakant, kai kurių A. šeimos narių sukurtų fenomenų psichologinis poveikis liudininkams buvo nepalyginamai didesnis, nei Fort Braggo „operatorių“ eksperimentavimai, apie kuriuos papasakojo J.Ronsonas.
Spėju, kad kiekvienam, pajutusiam savyje vidinę jėgą, labai sunku atsilaikyti prieš pagundą patikrinti savo galimybes praktiškai. Net tokiam žmogui, kaip A. Jis pasakojo, kad kartą jam buvo šovusi mintis pasižiūrėti, ar jis pats, tai yra, jo dvasinis „Aš“, gali daryti kokį nors poveikį tiesioginėms televizijos transliacijoms. Tuo metu, prieš kelis dešimtmečius, likus metams kitiems iki nepriklausomybės, Lietuvoje dar buvo rodoma iš Maskvos retransliuojama Centrinės TV laida „Vremia“. Taigi, tą vakarą, kai A. sumanė patikrinti galimą poveikį tiesioginei TV transliacijai, žinių laida „Vremia“ netikėtai nutrūko, ekrane pasirodė „baltasis triukšmas“, netrukus jį pakeitė vinjetė. Techniniai sutrikimai truko ilgai, apie penkias minutes ar daugiau, kol galų gale ekrane pasirodęs diktorius atsiprašė už techninius nesklandumus.
Tai buvo tikslus „pataikymas“, bet gerai prisimenu ir fizinį minties rikošetavimo tikrovėje atvejį. Mano draugas 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo išvakarėse buvo gerokai sunervintas Rusijos TV kanalų prieš gegužės 9-ąją kaitintų patriotiškai militaristinių nuotaikų. Nors jo negalėtum pavadinti rusofobu, bet tąkart, gerokai suerzintas propagandinės isterijos, gegužės 7 ar 8 dieną, dabar jau nepamenu, susikaupęs „suprogramavo“ įvykį: per gegužės 9 d. paradą Maskvos Raudonojoje aikštėje riedantis tankas turėjo netikėtai sustoti ir apsigaubti dūmų debesiu, taip sugadindamas visą šventinį nenugalimo karinio kumščio įvaizdį. Atėjo 2008 m. gegužės 9-osios rytas, Maskvoje prasidėjo karinis paradas, draugas nuo pat pradžių stebėjo jį internetu. Viskas vyko sklandžiai lyg iš natų, jokie tankai Raudonojoje aikštėje nesugedo, neleido dūmų, karinis paradas pavyko nepriekaištingai. Mano draugas liko nusivylęs, ėmė abejoti savo galiomis ir taip toliau. Aš apie visa tai nežinojau iki gegužės 12 -osios ryto, kai jis man paskambino ir pasakė, jog Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimas apie incidentą, įvykusį po kelių valandų nuo gegužės 9 d. karinio parado Maskvoje pabaigos.
Pasirodo, iš parado Raudonojoje aikštėje į dislokavimo vietą grįžtant 9 kovinių desanto mašinų BMD-4 kolonai Kuusineno gatvėje pasigirdo garsus pokštelėjimas. Iš vienos BMD-4 variklio skyriaus šoktelėjo atvira liepsna, ėmė rūkti dūmai. Iššokusi įgula ir atskubėję kitų ekipažų nariai greit užgesino ją gesintuvais. Niekas nenukentėjo, bet kovinė mašina toliau važiuoti nebegalėjo, ji buvo partempta į dalinį buksyru. Draugas parsisiuntė keletą šio įvykio liudininkų padarytų nuotraukų, kurios buvo paskelbtos rusiškuose tinklalapiuose.
Apsvarstėme šią istoriją: abu neabejojome, kad įvyko „rikošetas“. Draugo paleistas dvasinis impulsas pasiekė tikslą, bet buvo nukreiptas taip, kad, viena vertus, fizinis žmogus suprastų, jog jo paliepimas buvo įvykdytas, kita vertus, kad nepridarytų niekam žalos ir nepritrauktų bereikalingo dėmesio. Kruopščiai patikrintos karinės technikos gedimas tokiu atsakingu metu neišvengiamai būtų atkreipęs ne tik kariškių ir politikų dėmesį. Ne tik Lietuvoje yra žmonių, kurie pakankamai kompetentingi toje srityje, apie kurią dauguma kalba sukiodami pirštą prie smilkinio. Gali būti, kad draugas būtų susidūręs su labai nemaloniomis pasekmėmis.
Turbūt neverta pridurti, kad nuo to laiko jis nebežaidžia tokių žaidimų: niekad nežinai, kokios gali būti rikošeto pasekmės, reikia išaugti iš vaikiškų kaprizų. Tokiais žaidimais įvykių eigos nepakeisi, tai tik beprasmiškas erzinimas, kurį kažin ar kas supras.
Kita vertus, jei eilinis fizinis žmogus gali mintimi uždegti kovinės mašinos variklį, nors ir ne snaiperišku tikslumu ir ne realiuoju laiku, ar kas galėtų sutrukdyti aukštai dvasiai užblokuoti trigubai ar penkiagubai dubliuotas elektros grandines, kuriomis siunčiamos elektroninės komandos šachtose tūnančioms tarpžemyninėms balistinėms raketoms? Galbūt tai skamba juokingai daug kam, bet, galiu patikinti, tik ne mano draugui.
Nuo dvasios kirčio neapsaugos jokie bunkeriai, jokios neperšaunamos liemenės. Ne veltui nuo seniausių laikų išminčiai perspėja žmones būti atsargius su savo mintimis. Be reikalo nešaudykime, ir išvengsime rikošeto.