Trumpomis giliomis vasaros naktimis dangaus skliaute vis labiau ryškėja Paukščių Tako juosta. Rudenį ji taps tokia šviesi, kad galės rodyti kelią į šiltuosius kraštus žiemoti išskrendantiems paukščiams.
„Pokalbiuose“ A. mūsų pasaulį, mūsų Saulės planetų sistemą palygino su atokioje vietoje, toli nuo didžiųjų šalies kelių esančiu kaimeliu. Jis įsikūręs toli nuo Galaktikos centro, vienos Paukščių Tako vijos pakraštyje. Gyvenimas čia ramiai teka įprasta vaga: kelios tarp plačių laukų išsibarsčiusios sodybos, į kurių langus kasryt pažvelgia Saulė. Tai kartojasi jau milijardus metų. Taip buvo, taip yra ir taip bus, kol gyvens kaimas, tol į sodybų langus motiniškai žvalgysis mūsų rūpestingoji žvaigždė.
Pasibaigusios dienos rūpesčius iki kito ryto nusineša naktis. Žvaigždėto skliauto bedugnėje nugrimsta šio pasaulio sumaištis, o kitų – be galo tolimų ir didelių – atšvaitai tarsi niekad nematytų miestų šviesos liudija kažkur esant visiškai kitokį gyvenimą. Koks jis ten, kur kryžiuojasi plačiausi kosminiai keliai, kur neįsivaizduojamoje tolybėje šviečia didžiausi Galaktikos megapoliai?
Niekas kaimelyje to nežino, niekas neatmena, ar kas nors buvo iškėlęs koją už kaimo ribų, jo vieškeliuku nuėjęs iki pirmosios kryžkelės, kur driekiasi jau nebe mūsų pasaulio kelias. Toli gražu ne pats plačiausias ir svarbiausias, eilinis provincijos kelias, kuriuo vingiuojant galiausiai galima pasiekti į artimiausią didmiestį atvesiantį greitkelį.
Ne mūsų jėgoms ši kelionė, per toli tie miestai, ne mums jų gyvenimas – žvelgiantys pro langą atsidūsta ir užtraukia užuolaidą. Viskas nurimsta, tik po kurio laiko ji vėl sujuda: pro praskleistą kraštelį į žvaigždžių juostą dar kurį laiką žvelgia vaikiškos akys.
Sykį nuošaliu keliu pro kaimelį žingsniavo vienas Keleivis. Skubėjo. Neturėjo kada pasukti į kaimo vieškelėlį, užeiti pasisemti vandens iš šulinio, su žmonėmis pasikalbėti. Tik nužvelgė jau kadais matytą kaimo keliuką, tokią pažįstamą sodybą, vešlų sodą. Pamatė, kad laukas jau pabalęs pjūčiai.
Pasak A., matuojant žemišku matu, Keleivis mums pro šalį praėjo maždaug ties XX ir XXI amžių sandūra, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Didžiosios Dvasios priartėjimą tuo metu pajutome ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai. Įvyko tautos susivienijimo dvasioje stebuklas, vos po kelių dešimtmečių atrodantis toks neįtikėtinas, netikroviškas, išsisklaidęs be pėdsako. Tie, kuriuose kalėsi dvasinio gyvenimo grūdas, tuo laikotarpiu turėjo gauti stiprią Praėjusiojo paskatą, turėjo savimi pajusti Dvasios buvimą.
Žinau ne vieną, kurį tada ištiko vienokia ar kitokia Dvasios pagava, pakeitusi ankstesnį gyvenimą. Ne išoriškai, o iš vidaus. Aš tuo metu susipažinau su A. šeima, pradėjau ruošti „Pokalbius“. Likimas taip pat suvedė su keliais kitais žmonėmis, pirmiausia Valentu Murausku ir Raimundu Žemaičiu, dviem eruditais fizikais ir, gal neįsižeis, mokslo mistikais, siekusiais perprasti Žmogaus paslaptį ir palikusiais mums viso savo gyvenimo knygas, rašytas būtent tuo metu, Keleiviui einant pro šalį. Visai nenustebčiau sužinojęs, kad abu nusekė jam iš paskos.
Daug iš pažiūros keistų dalykų menu iš to laiko. Ar jis kada nors dar pasikartos?
A. sakė, kad atlikęs skubų darbą Keleivis grįš tuo pačiu keliu ir šįkart nepraeis pro šalį, o pasuks į kaimo vieškeliuką, tiesiai į mūsų sodybą. Netikėtai jį pamatys visi, ir viską supras. Ir laukiantys, ir besišaipantys, jog kvailiai tuščiai laukia jau du tūkstančius metų, ir nekenčiantys, ir abejingi.
Priartėjome prie svarbiausio klausimo – kada? Nors pasakyta, kad nežinosime nei dienos, nei valandos, A. teigimu tai įvyks jau greitai. Labai greitai, ne po dešimtmečių ir ne po keliolikos metų. Nereikia būti aiškiaregiu, kad pamatytume artėjimą pranašaujančius laiko ženklus. Derlius prinokęs, tik dar kažkur tolumoje trankosi viena kita audra. O kai viskas pasaulyje nurims, bet kurią akimirką, išniręs iš kaimo vieškeliuko posūkio, į jo laukus niekieno nepastebėtas gali įžengti Pjovėjas. Žemės išaugintas derlius jau šaukiasi jo.