Tiek trunka pirmojo pokalbio su A. įrašas, padarytas pirmojo mūsų susitikimo metu, 1990-ųjų pavasarį. Neseniai dar kartą perklausiau stebėtinai gerai išsilaikiusią magnetinę juostelę, užfiksavusią prieš 28 metus vykusio pokalbio atmosferą: nelabai sėkmingus bandymus paslėpti klausinėjančiojo sumišimą, nuostabą, nepatiklumą bei atsakinėjusiojo santūrumą, inteligentiškumą ir ko gero tam tikrą atsargumą. Nuo pat pradžių pokalbis ėmė šokinėti nuo vienos temos prie kitos, kiekvienas atsakymas keldavo, atrodė, vis svarbesnius ir sunkesnius klausimus, buvo sunku susivokti, kas yra svarbiausia ir nuo reikėtų pradėti – ar nuo asmeninės atsakinėtojo patirties susidūrus su aiškiaregystės fenomenu, ar šio gebėjimo rezultatų, A. atsineštų piešinių. Kelis kartus apibūdino juos esant nuotraukomis, užfiksuotomis dvasiniu regėjimu ir pieštuku iškart perkeltomis ant popieriaus. Tie eskizai, sakė A., nėra vaizduotės padarinys, kaip kad manė vaikystėje prieš akis netikėtai iškilus stebėtinai ryškiems ir niekad nematytiems vaizdams.
Daugiausia kalba sukosi apie Marsą. A. sakė, kad maždaug prieš ketvirtį amžiaus, 1965 -1967 metais, pradėjo sąmoningai naudotis aiškiaregystės galiomis, kitaip tariant, „žiūrėti“. Tuo metu vyko įtemptos Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Valstijų kosminės lenktynės, svarbi jų atkarpa buvo Marso planetos tyrimai, formaliai prasidėję 1960 m. spalį nesėkmingu sovietinio kosminio zondo „Marsnik-1“ paleidimu. 1964 m. JAV kosminiam aparatui „Mariner-4“ pavyko pasiekti Raudonąją planetą ir perduoti į Žemę pirmąsias jos nuotraukas. Ažiotažas dėl Marso tuomet buvo didelis, ypač Sovietų Sąjungoje, nes po amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje bandyta atsigriebti vieną po kitos siunčiant tyrimų misijas į Marsą. Pavyzdžiui, vien 1973-aisiais Sovietų Sąjunga į jį paleido 4 kosminius aparatus. Nors paslaptingumu viliojančiame kaimyninės planetos pasaulyje Sovietų Sąjungos kosminę programą persekiojo nesėkmės, dėmesys Marso tyrimams neatslūgo.
„Marsu ėmėme domėtis dėl to, kad tuo metu apie jį buvo daug kalbama. Dar iki mokslininkų išvadų žinojome, kad Fobas ir Deimas – anokie dirbtiniai palydovai. Jie dar nebuvo ištirti, pagal vieną garsią mokslinę hipotezę Fobas neva turėjo būti tuščiaviduris. Matėme, kad jie – netaisyklingos formos, lyg kokios bulvytės sukasi aplink Marsą. Net mūsų vaikai tą žinojo“, – diktofone sukantis magnetinei juostelei pasakojo A.
Pradėjus trečiąja akimi dairytis į Raudonąją planetą netrukus A. šeimos nariai patyrė tikrą šoką – pasirodo, čia iš tikrųjų egzistuoja gyvybė, ir anaiptol ne primityvi: pamatė ne tik įvairių rūšių augmenijos, bet net ir gyvūnijos pasaulio atstovų. Marsas prikaustė A. šeimos dėmesį. „Mes puikiai matome Marsą ir suprantame, kad ten yra gyvybė. Įvairialypė gyvybė. Matome, kaip ji atrodo ir norime su ja supažindinti ir kitus“, – sakė A. pirmajame pokalbyje.
Marso stebėjimų pagrindu A. 1972 m. parengė 40 piešinių-nuotraukų ciklą, pasakojantį apie pirmąją JAV astronautų pilotuojamą misiją į Marsą. Jame buvo pavaizduota, kaip ateityje amerikiečiai išsilaipins Marse, ką jame pamatys, ką darys, kokius augalus ir gyvūnus jiems pavyks užfiksuoti. Šiuos piešinius A. išsiuntė į Sovietų Sąjungoje platinto JAV žurnalo rusų kalba „Amerika“ redakciją. Jos pašto adresas buvo ne už geležinės uždangos, o Maskvoje. Tai buvo JAV ambasados pastatas P. Čaikovskio gatvėje. Penki A. piešiniai buvo išspausdinti žurnalo „Amerika“ 1972 m. rugpjūčio numeryje – kaip vieno žurnalo skaitytojo fantazijos kūrinys. „Mes dar 1972-aisiais pareiškėme, kad Marse yra gyvybė. Jie paskelbė tik penkis piešinius, bet vėliau juos spausdino ir žurnalas „Life“. Negavome jokio atsakymo, apie publikaciją sužinojome atsitiktinai. Bet svarbiausia, kad tuose piešiniuose buvo parodyta daug augalų, kurie buvo nufotografuoti Marse po 4 metų, kai jame nusileido „Viking-1“ ir „Viking-2“, – sakė A.
Šie gyvybės paieškoms skirti NASA kosminiai zondai Marso paviršių pasiekė 1976 m. liepos ir rugpjūčio mėnesį. Tačiau „Vikingų“ į Žemę perduotos panoraminės nuotraukos sukėlė nusivylimą – lig pat kalvų viršūnių tolumoje plytėjo tuščia akmeninga dykuma – nei medelio, nei krūmelio, nei žolės stiebelio…Tik dideli tamsūs akmenys ir rausvas gruntas.
Kai šios nuotraukos pasirodė Sovietų Sąjungos spaudoje ir pateko į A. šeimos narių rankas, jie apsidžiaugė jose išvydę kelių rūšių Marso augalus, pirmą kartą pamatytus dar prieš ketverius metus. Nors, anot A., „Vikingų“ leidimosi metu reaktyvinių variklių liepsnos apdegino ir gerokai suniokojo nusileidimo vietą, Marso augalija buvo aiškiai matoma. Išdidinę panoramines nuotraukas jose pažymėjo specifinės formos marsietiškus sukulentus, po stora žieve kaupiančius vandens atsargas. Šalia pateikė savo matytų ir nupieštų tų pačių augalų fragmentus. A. teigimu, „Vikingų“ nuotraukose nurodytų augalų formų ypatumai ir panašumai tokie akivaizdūs, kad to negalima nepastebėti. Po metų tokia publikacija pasirodė žurnale „Jaunimo gretos“, 1991 m. balandžio ir gegužės numeriuose.
„Kreipiausi į mūsų astrofizikus. Pasakiau, kad Marse yra gyvybė, jie klausia – iš kur žinai? Sakau, kad matau, galit patikrinti. Gerai. Jie pradėjo tikrinti. Ten buvo G.K., Z.S., atrodo, ir pats V.S. Tikrino G.K. Jis davė man nuotrauką – kažkokio žemėlapio fragmentą. Bedė į vieną tašką – pasakyk, kas čia yra. Gerai, sakau, rytoj. Kitą dieną atėjęs sakau: ten pas jus observatorija, stogas virš teleskopo prasiveria va taip, iš viršaus, o ne taip, kaip įprastai. Matau, kad šalimais priestatas statomas, dar nebaigtas. Jie išklausė, nustebo. Iš kur žinote? – paklausė. Pasirodo, ten buvo jų naudojama observatorija kažkur Kirgizijos kalnuose“, – pasakojo A.
Tačiau bendradarbiavimas nutrūko iš esmės net neprasidėjęs: išnagrinėję „Vikingų“ biologinių eksperimentų tiriant Marso grunto mėginius rezultatus, NASA mokslininkai priėjo išvadą, kad juose neaptikta mikrobiologinės gyvybės požymių, nors dalies ir vieno, ir kito „Viking“ zondo tyrimų rezultatai buvo teigiami. Tada, 1976-aisiais, tokia išvada ne tik nuliūdino gyvybės Marse paieškų entuziastus, bet ir ilgam nutraukė visas kalbas apie Marsą kaip gyvą pasaulį. Žinoma, taip pat ir Lietuvoje. A. tikrinę astrofizikai jam pasakė maždaug taip – jei amerikiečiai Marse nieko nerado, tai ką tu gali atrasti? Juolab kad eksperimentą su tašku žemėlapyje pasistengus galima visai racionaliai paaiškinti: gal žinojo, kad Lietuvos astronomai turi mokslinę bazę Kirgizijoje, gal tiesiog ėmė ir atspėjo, gal susirado kokį ten buvusį studentą, šis ir papasakojo visas detales… Jei reikia sustiprinti abejones, visada atsiras patrauklių argumentų.
„Nors dalies „Vikingų“ biologinių eksperimentų rezultatai buvo teigiami, kažkodėl tvirtinama, kad biologinės gyvybės ten nėra. O mes matome, kad kaip tik priešingai! Mums susidarė įspūdis, kad amerikiečiai specialiai tai slepia”, – skamba 1990 m. diktofone įrašytas A. balsas.
„Esu tikras, jog NASA žino, kad Marse egzistuoja gyvybė“, – praėjus 40 metų nuo „Viking-1“ ir „Viking-2“ nusileidimo šios planetos paviršiuje pareiškė Gilbertas Levinas, ne koks sąmokslo teorijų entuziastas, o buvęs NASA „Viking“ biologinės programos mokslininkas, vadinamojo LR biologinio eksperimento, skirto gyvybės paieškoms, mokslinis vadovas. Tokius jo žodžius šių metų rugpjūčio 31 dieną paskelbė „Space.com“. Dar 1997 m. jis priėjo išvadą, kad „Vikingai“ 1976-aisiais Marse iš tikrųjų aptiko gyvybę. G.Levino teigimu, per praėjusius keturis dešimtmečius Raudonąją planetą tyrę ir tebetiriantys kosminiai aparatai surinko pakankamai įtikinamų įrodymų, jog Marse šiuo metu egzistuoja mikrobiologinė gyvybė. Gali pasirodyti, kad G.Levinas tiesiog negali susitaikyti su 1976 m. NASA paskelbtu verdiktu dėl gyvybės požymių Marse, tačiau ir kiti mokslininkai pastaraisiais metais pasirodžiusiose publikacijose abejoja tokia išvada. Remdamiesi Marsą tyrusių marsaeigių iki šio laiko surinktais duomenimis, jie tvirtina, kad 1976 m. „Vikingų“ LR eksperimento rezultatai, patvirtinę mikrobų egzistavimą grunto mėginiuose, tačiau vėliau paneigti, buvo netinkamai interpetuoti.
Suprantama, prielaidą apie mikrobiologinę gyvybę Marse nuo prielaidos apie jame galimai egzistuojančią augaliją ir net gyvūniją („Tai, ką dabar pasakysiu, paskui ištrink“, – tęsdamas pokalbį pasakė A. Nepaklausiau jo ir dėl to nesigailiu – ateis ir tam laikas) skiria milžiniška mokslinė ir psichologinė praraja, tačiau ir ji pamažu traukiasi. Marso tyrimai tęsiasi, kasmet apie jį sužinome vienokių ar kitokių dalykų, kurie patvirtina prielaidą apie jį kaip vis dar gyvą pasaulį. Štai neseniai buvo patvirtinti sezoniniai ir cikliniai metano emisijų Marso atmosferoje svyravimai. Tai gali būti dar vienas gyvybės įrodymas, nes 90 proc. metano dujų į Žemės atmosferą išskiria mikrobai ir kiti organizmai. Vegetacija Marse? Ar tai iš tiesų pernelyg fantastiška? Šią vasarą NASA pranešė, kad marsaeigis „Curiosity“ kelių milijardų metų senumo nuosėdose aptiko organinių molekulių. Prie mokslininkų dažnai kartojamos frazės apie vandenį kaip pagrindinį gyvybės šaltinį norisi prijungti Europos kosmoso agentūros šių metų liepą paskelbtą pranešimą, kad kosminis zondas „Mars Express“ Marso Pietų ašigalio srityje aptiko poledinį skysto vandens ežerą. Kur nuteka sezoninio tirpsmo vandenys iš Marso ašigalių ledo kepurių? Kur jie kaupiasi? Kas ir kaip jais naudojasi? Tai tik dalis klausimų, atsakymus į kuriuos išgirdau iš A. pirmojo pokalbio metu. Belieka laukti, kol savo atsakymą bus pasirengę pateikti Marsą iš orbitos ir planetos paviršiaus tiriantys specialistai.
A. teigimu, NASA „Viking-1“ ir „Viking-2“ misijos buvo labai sėkmingos, nes abu kosminiai aparatai nusileido gyvybės paieškoms tinkamose vietose. Juk galėję būti nukreipti į tikras dykynes, atšiaurias lygumas, kur beveik nėra jokios augalijos, kur be akmenų nieko nerasi. Tokių vietų yra ir nepalyginti biologiškai turtingesnėje Žemėje.
Pirmajame pokalbyje A. papasakojo matęs ir nupiešęs ateitį – pirmąjį žmonių išsilaipinimą Marse. Piešiniuose pavaizduoti lengvus skafandrus dėvintys amerikiečių astronautai ir netikėti jų atradimai Raudonojoje planetoje. Tačiau A. žvilgsnis į Marso praeitį atrodo dar įdomesnis. Bet apie tai – kitą kartą. Tuo labiau, kad tame 90 minučių trukmės įraše ši tema nebuvo paliesta.