– Sakyk, Arvydai, ar bijaisi peilio? – geriant arbatą po pauzės kažkaip iškilmingai pradėjo A., užbėgdamas už akių pirmajam mano klausimui. Buvo pirmieji mano pažinties su A. šeima metai, ir maniausi esąs perpratęs, kada A. ruošiasi pasakyti kažką svarbaus asmeniškai man, o ne mūsų žurnalo skaitytojams ir likusiai žmonijos daliai (apie knygą dar net negalvojome). Už aristokratiškų manierų, ramios, inteligentiškai santūrios kalbos – rašydamas šias eilutes nejučiom pagalvojau, kad per visą mūsų pažinties laiką negirdėjau nė vieno aštresnio, šiurkštesnio žodžio, nors kartais pokalbių kontekstas jų tarsi prašyte prašėsi – buvo juntamas nuoširdumas ir supratingumas. Mažai esu sutikęs žmonių, kurie juoktųsi taip, kaip juokiasi vaikai, iš visos širdies. Bet tą slepiamą šypsenėlę, kuri paprastai lydėdavo A. žodžius, kai jis norėdavo pranešti (gal ir vaikiškai nekantraudamas) kažką svarbaus, tariausi jau atpažįstantis.
– Peilio? Kokio peilio? Kodėl turėčiau? Kam klausiate? – nustebau.
– Na, ar tavęs negąsdina peilio vaizdas? Aštrūs ašmenys? Durklas? Kai kuriems taip būna…
Šiek tiek pasvarstęs atsakiau neigiamai. Baimės nei peiliams, nei kitiems aštriems daiktams nejutau, kiek tik save prisimenu. A. šyptelėjo ir paaiškino, kad po paskutinio mūsų susitikimo nusprendė įdėmiau pasižiūrėti į mane. Supratau, ką norėjo pasakyti: jau kurį laiką esame pažįstami, lankausi jų namuose be tarpininkų, vien tik suderinęs tinkamą laiką telefonu, tad būtų keista, jei aiškiaregys nepasidomėtų, kas aš per vienas ir kokie tikrieji mano ketinimai. Tiesą sakant, tokį klausimą jau buvau uždavęs žmogui, savo namuose surengusiam mano pirmąjį susitikimą su A. Jis atsakė, kad A. pokalbio metu nepajuto nieko tokio, dėl ko būtų reikėję mane ‚‚apžiūrėti‘‘. Pasirodo, dabar tam kažkodėl atėjo laikas. Tylėjau ir laukiau, niekaip nesumodamas, kuo čia dėtas peilis.
Trumpai tariant, tą dieną A. papasakojo matęs mano dvasinį ‚,Aš‘‘, apibūdino, kaip atrodo šis dvasinis žmogus, kaip apsirengęs ir t.t. Smulkmenas praleisime, niekam, išskyrus mane, kuris tada klausėsi net nutirpęs, jos neįdomios. Nebus įdomu ir tai, ką jis pamatė panoręs sužinoti, koks buvo paskutinysis mano įsikūnijimas prieš tai, kai atsiradau priešais A. šeimos akis dabartiniu fiziniu pavidalu. Taigi, A. pasakė man matęs, kas buvau praėjusiame savo gyvenime, kur gyvenau, koks buvau, ką veikiau ir kokiomis aplinkybėmis baigiau aną žemiškojo kelio atkarpą. Jos, kaip paaiškėjo, nebuvo labai malonios: prieš mane buvo surengtas sąmokslas, žudikas iš pasalų nusmeigė mane durklu. Dūrė iš nugaros, tad reikia tikėtis, jog savo darbą išmanė ir savo žemiškąją kelionę tąkart užbaigiau turbūt net nesupratęs, kas įvyko.
Šioje vietoje reikėtų šiek tiek atsitraukti į šalį. Tie, kurie domisi sielos persikūnijimo, arba reinkarnacijos, tema, turbūt ne kartą jautėsi tarsi įžengę į klaidų informacijos mišką, gal net džiungles, ir matę, kad pirmyn vedęs paieškų takelis kuo toliau, tuo labiau siaurėja temdomas prieštaringų argumentų šešėlių, įvairiausių loginių išvedžiojimų brūzgynų ir galiausiai atsiremia į gelžbetoninę autoritetų tvorą. Pasirodo, ši paieškų kryptis kažkam tokia svarbi, kad tą tvorą skubama betonuoti kuo arčiau tako pradžios, jog niekam nė nekiltų minčių dairytis kopėčių, eiti aplinkui ar raustis po apačia. Mato evangelijoje (Mato 17, 10-13) cituojami Kristaus žodžiai, kurie laikomi tiesioginiu sielos persikūnijimo patvirtinimu, profesinės bendruomenės interpretuojami taip išradingai, kad net kelia juoką. Rašto žinovai ir prieš tūkstantį metų, ir mūsų dienomis drąsiai aiškina, ką turėjo mintyje Jėzus, kalbėdamas mokiniams apie Eliją ir Joną Krikštytoją. Ačiū Dievui, kad jie žino, ką iš tikrųjų turėjo galvoje Jėzus, ir kodėl negalima jo žodžių priimti už tikrą pinigą, tai yra, suprasti tiesiogiai. Jis juk kalbėjo su beraščiais žvejais, kuriems prieinama tik perkeltinė prasmė. Tačiau ironija nepadės: reikia suvokti, kad jeigu jie leidžia sau laužtis į Jėzaus galvą, tūkstančius kitų išlauš nė nemirktelėję.
Tai, kad krikščioniška doktrina neigia sielų persikūnijimą, yra labai teisingas požiūris rinkodaros prasme. Pati mintis, kad žmogus galbūt gimsta ne vieną kartą, vartotojams gali sukelti pernelyg daug nereikalingų klausimų. Viskas bus daug paprasčiau, jei žmogaus būtį prilyginsime vienkartinio naudojimo indui. Tai kas, kad jis sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą: piknikas pievelėje baigėsi, ir vienkartinė lėkštė ar puodelis keliauja į ugnį ar atliekų duobę, arba, remiantis gerąja praktika, į aukščiausius ekologinius standartus atitinkantį atliekų surinkimo fabrikėlį.
Jei neregiams pasakotum, kaip atrodo rožės žiedas, čiuopdami jo žiedlapius jie turbūt turėtų tik du pasirinkimus: tikėti tuo, ką sako neva regintis, arba ne. Jie užuodžia aromatą, užčiuopia žiedo formą, ir veikiausiai patikės, jeigu bus sakoma, kad kiekvienas žiedlapis yra skirtingos spalvos, o esantys pačiame viduryje – dar ir taškuoti. A. žinojo tokių postringavimų vertę, nes, skirtingai nuo daugelio, galėjo matyti ir girdėti. Jis žinojo, kad tai, ką mato, yra tikra, nes daugybę kartų turėjo progą įsitikinti, jog akys jo neapgauna. Todėl ir tuščias reinkarnacijos temos malimas patentuotomis neregių malūno girnomis jo visiškai netrikdė: tegul sau mala, kad taip nori. Jis matė, kad tai apgaulė – miltai juk nebyra.
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjau. Iš A. sužinojau, kad prieš tai, kai vėl išnėriau šioje fizinėje tikrovėje, gyvenau vienoje Magribo šalyje. Tuo metu CERN laboratorijoje ką tik buvo pradėjęs veikti pirmasis pasaulyje WWW serveris, iki komercinio interneto ryšio pradžios Lietuvoje buvo likę ketveri ar penkeri metai, tad iš pažiūros beprotiška mintis kada nors susirasti savo kapą ir sužinoti, koks jausmas apima žvelgiant į jį, dar atrodė nepasiekiama. Reikėjo susirinkti pakankamai tos šalies istorinės informacijos, kad bent žinočiau, ko ir kur ieškoti. Vėliau, kai tokia galimybė atsirado, dėmesį užvaldė kur kas svarbesni dalykai, nei savojo kapo paieškos. Visgi tą dieną iš A. gavau ir skeptiškumo dozę.
Kai kalba pasisuko apie tai, kas praeitame gyvenime buvo jo sūnūs, išdrįsau pasiteirauti, ar niekad nesidomėjo, kur galėtų būti jo paties ankstesnio įsikūnijimo kapas. A. atrodė nustebęs: kodėl jam tai turėtų rūpėti? Suprask, sakė jis, kūnas – tai tik mūsų fiziniai drabužiai. Ar tau tikrai labai svarbu žinoti, kur dabar yra senas tavo švarkas, kurį kažkada išaugai, nunešiotas kostiumas ar išmesti sportbačiai? Ar tau tikrai jie rūpi taip, kad bandytum jų ieškoti? Kam, jei turi naujų, gražių, patogių, ir gausi dar geresnių, jei tik reikės?
Tada toks požiūris man atrodė gana kategoriškas, teoriškai lyg ir teisingas, bet kažkaip pernelyg nuvertinantis tikrą gamtos šedevrą, išoriškai nepriekaištingą biologinę mašiną – žmogaus kūną. Net jei iš esmės tai tik mūsų ‚‚Aš‘‘ drabužiai, skirti sunešioti ir išmesti. Nesu suvalkietis, bet pagailo ir smėlinio švarko, ir nutrintų džinsų, ir net nudrengtų sportbačių. Atrodė, kad tai irgi dalis manęs, ir dar neužmiršta. Šiandien, po daugelio metų prisiminęs tą pokalbį, manau geriau suprantąs A. Išoriniams dalykams mes linkę skirti didžiausią dėmesį, jo beveik nelieka tam, kas dėvi drabužį. Nors, prisipažinsiu, pasitaikius progai galimybės pasižvalgyti į savo sportbačius Magribe ir dabar neatsisakyčiau.