Knygoje trumpai minimas epizodas, kai A. pasakoja apie vieną iš savo ir savo artimųjų dvasinės praktikos atradimų. Jis susijęs su konkrečiu dvasios raidos etapu – iš Kario galvos prasikalė trys šviesos spinduliai. Po kurio laiko fotoateljė padarytoje portretinėje nuotraukoje A. pamatė ir virš savo galvos sklindantį vos pastebimą šviesos pluoštą ir dar po vieną iš abiejų šonų, susikertančius maždaug 30 laipsnių kampu. Susikirtimo vietose jie atrodė kaip ragiukai. Fotografas atsiprašęs už broką ir siūlęs pakartotinai nusifotografuoti, bet A. atsakė, kad viskas gerai ir atsiėmė nuotrauką.
Vėliau A. šeimos nariai išsiaiškino, kaip sklinda tam tikrų užsidegusių ugninių centrų energija, kokios spalvos spinduliai per širdį ir galvą prasimuša į erdvę. Kai savo paties „Aš“ raidą išvydęs žmogus sąmoningai eina dvasinio augimo keliu, jis pradeda kokybiškai keistis, tarsi alchemiškai šviną savyje versdamas auksu. Kuo daugiau ugninių centrų atveria, tuo stipriau ima šviesti. Toks žmogus tikrąja to žodžio prasme tampa šventu, švyti pats ir nušviečia gyvenimo kelią kitiems.
Prieš kelias dienas ėjome apžiūrėti kalėdinės eglutės ir prakartėlės Vilniaus Katedros aikštėje. Praėjome pro Katedrą, dešiniajame jos fasado kampe į praeivius žvelgė Mozė, pirštu rodantis į dešimt Dievo įsakymų, apreikštų jam ant Sinajaus kalno ir iškaltų akmeninėse plokštėse. Ant pranašo skulptūros galvos buvo aiškiai matyti rageliai. Reikia pasakyti, gana subtilūs, stilizuoti, ne tokie gyvuliški, kokius Mikelandželas iškalė savo skulptūrai „Mozė“, stovinčioje Romoje, šv. Petro, surakinto grandinėmis, bazilikoje (San Pietro in Vincoli). Tiesą sakant, pernelyg nestebina, kad kai kurių sąmokslo teorijų kūrėjai ir entuziastai tiki, jog žydų religija iš tikrųjų garbina nelabąjį: juk vienas svarbiausių jų pranašų, gavęs iš Jahvės 10 įsakymų – su ragais…
Tie, kurie domėjosi, kodėl krikščioniškojoje ikonografijoje pranašas Mozė vaizduojamas su dviem ragais, žino atsakymą, ir jis yra visai paprastas. Pagal padavimą nuo Sinajaus kalno su akmeninėmis plokštėmis nusileidusio Mozės veidas švytėjo. Ir ko gero ne emocine, o grynai fizikine prasme, nes su Dievu ką tik kalbėjusio pranašo išvaizda išgąsdino jo gentainius. Kadangi hebrajų kalboje tas pats žodis vartojamas ir gyvulio ragui, ir šviesos spinduliui įvardyti, vėliau verčiant Šventąjį raštą į lotynų kalbą buvo pasirinktas žodis cornuta, lietuviškai ragas. Taigi, tai, kad Mozė vaizduojamas su ragais, laikoma lingvistiniu neapsižiūrėjimu. Beje, nuo seniausių laikų ragai, kaip žinome, buvo laikomi išminties ir galios simboliu, tad toks neapsižiūrėjimas gal ir nėra toks didelis. Be to, pasak istorikų, nelabasis kaip būtybė su ragais, kanopomis ir uodega buvo pradėtas vaizduoti tik nuo Renesanso laikų, tad stengtis įžiūrėti Mozėje kažką kitą yra tiesiog kvaila.
Jei Mozė iš tikrųjų, kaip teigiama Išėjimo knygoje, užaugo Egipto faraono dvare, gali būti, kad jo ugdymu rūpinosi žyniai, galbūt perteikę jam dalį senojo Egipto dvasinės išminties. Nors tais laikais Egiptas jau nebebuvo savo dvasinės galios viršūnėje, vis dėlto palyginus su juo dabartinė civilizacija dvasinių žinių požiūriu neabejotinai atrodytų kaip laukinių bendruomenė. Apie tai nemažai kalbama „Pokalbiuose su A.“ Taigi, labai tikėtina, kad Mozė daug ką žinojo ir daug ką mokėjo.
Vilniaus Katedra, iš kurios frontono į mus žvelgia raguotasis Mozė, kaip žinome, stovi senajame Šventaragio slėnyje, nusidriekusiame tarp Neries ir tos vietos, kur senąja vaga tekėję Vilnelės vandenys įsiliedavo į Nerį. Sakoma, kad tai galėję būti kažkur ties dabartiniu Žaliuoju tiltu. Šventaragio slėnis vardą gavo iš pusiau mitinio, pusiau istorinio asmens – didžiojo kunigaikščio Šventaragio, kuris minimas Lietuvos metraštyje (Bychovco kronikoje). Esą Šventaragis girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, radęs labai gražią vietą ir prisakęs sūnui Skirmantui, kad šis jam mirus sudegintų jį čia, ir kad nuo to laiko visi didieji kunigaikščiai ir žymūs bajorai būtų po mirties deginami šioje ugniavietėje.
Kai kurie senovės lietuvių religijos tyrinėtojai, svarstydami apie Šventaragio slėnyje įsteigtą (o gal ir iki Šventaragio veikusį) dvasinį centrą, Šventaragio vardą kildina iš fizinių vietovės ypatumų – „ragu“ galėjęs būti vadinamas iškyšulys ar iškili vieta. O kodėl ji šventa? Na, gal ten būdavo deginama šventoji ugnis, gal į upę buvo įsiterpusi šventojo ąžuolyno dalis…
Remdamasis tuo, apie ką pasakojama knygoje, drįsčiau manyti, kad didysis kunigaikštis Šventaragis šį vardą – ar, veikiau, dvasinio hierarcho titulą – gavo dėl neeilinių savo savybių, o ne dėl kažkokių sąsajų su rago pavidalo šventvietėmis. Manau, kad tos savybės buvo labai konkrečios ir daugeliui akivaizdžios (tada turbūt buvo daugiau matyti gebančių žmonių, dar neįtikintų, kaip dabar, kad kai ko matyti neįmanoma): virš Šventaragio galvos buvo matyti į ragus panašūs šviesos spinduliai. Kaip ir Mozės. Kaip ir A. Kaip ir kitų neeilinių, bet turbūt niekam nežinomų žmonių, kurių visais laikais buvo, yra ir bus. Tiesa, turbūt vienetai.
Be to, esu linkęs manyti, kad didysis kunigaikštis Šventaragis buvo teokratinis – ir dvasinis, ir pasaulietinis – senovės lietuvių vadovas, tai yra, šiuo požiūriu panašus į Romos popiežius ar Tibeto Dalai Lamas. Neabejoju, kad jis buvo ne tik karvedys, bet ir galingas žynys. Vesti visuomenę gyvenimo keliu į priekį gali tik tas, kuris mato, iš neregio niekad nebus vedlio. Tą, beje, puikiai rodo pačiame dugne, tamsybėse, braidančios mūsų civilizacijos istorija.
Grįžkime prie Šventaragio slėnio: pasak padavimų, po daugelio metų šios šventvietės apylinkėse medžiojęs valdovas Gediminas užgaišo. Artinantis vėlyvam metui nutaręs nebegrįžti į Trakus ir su savo svita apsinakvojo Šventaragio slėnyje, galbūt krivių krivaičio Lizdeikos namuose. Naktį Gediminas susapnavęs sapną apie šimtų vilkų garsumu staugiantį geležinį vilką, o Lizdeika ryte jam išaiškinęs, kad šioje vietoje turi stovėti miestas, apie kurį garsas plačiai sklis po visą pasaulį.
Matyt, reikės dar palaukti dienų, kai garsas apie Vilnių ims sklisti po visą pasaulį, nes, kad ir kaip norėtume, išpranašautas geležinio vilko staugimas dar nėra toks garsus, kad atkreiptų visos planetos dėmesį. Kad ir kaip būtų, baigdamas kalbėti Šventaragio tema norėčiau paminėti dar vieną sutapimą. A. šeimos namai geografiškai yra buvusio Šventaragio slėnio apsuptyje, galbūt jo pakraštyje, jei prisimintume jau minėtas tikėtinas jo ribas. Beveik tuo pat metu, kai gimė jaunesnysis A. sūnus, už mažiau nei 200 metrų nuo A. namų į šį pasaulį atėjau ir aš. Vienas iš nedaugelio, kuriems mūsų dienomis Vilniuje, buvusiame Šventaragio slėnyje, teko bendrauti su Šventaragiu kaip su žyniu.