Pilki kreivoki drobiniai viršeliai, standžiu popieriumi užklijuota nugarėlė, jokio pavadinimo, jokios iliustracijos. Pilkas, varganas paukštelis man svarbiausių knygų lentynoje, kurioje neseniai nutūpė ir „Pokalbiai su A.“ Puslapiai stori, suklijuoti iš dviejų lapų, ant kurių – ne visai lengvai įskaitomas tekstas, padaugintas garsiąja „ERA“, pirmąja Sovietų Sąjungoje pagaminta fotokopijavimo mašina, kuri, beje, buvo sukurta Vilniuje, buvusiame Elektrografijos moksliniame institute. Kas dabar besuskaičiuos, kiek per šiuos dauginimo aparatus, prieiga prie kurių buvo griežtai kontroliuojama, sovietmečiu perėjo tuomet uždraustos ar bent valdžios nepageidautos literatūros? Kažkas kažkur kažkada į pasaulį paleido ir šios knygelės puslapių kopijas, kažkieno rankos jas rūpestingai sukarpė, suklijavo, įrišo.
Perdėm kukli, asketiška knygelės išvaizda, žinoma, apgaulinga. Turbūt taip ir turėtų išoriškai atrodyti brangiausią lobį slepianti skrynia – kad atsitiktinai ją užtikęs prašalaitis pasibodėtų teptis rankas tikrindamas, ar yra kas gero to seno šlamšto viduje, ar nepasigaus kokių pavojingų mikrobų ar sporų. Ir net jeigu jam vis dėlto kiltų noras atkelti skrynios dangtį, į knygelės turinį greitosiomis mestas žvilgsnis veikiausiai tik patvirtintų išankstinę nuostatą: nieko vertingo, kažkokie kliedesiai ir tiek.
Po pirmojo susitikimo su A. šią knygelę man padovanojo žmogus, kurio namuose susipažinome ir pirmą kartą pasikalbėjome. Praėjo keleri metai, mano knygų lentynoje atsirado tikroje spaustuvėje atspausdinta ta pati knygelė, vėliau – ir visa jų serija, šiandien internete laisvai prieinami jų tekstai lietuvių ir kitomis kalbomis. Retai kada prieinu prie vadinamųjų ezoterinių knygų skyrių knygynuose, bet ko gero ir ten jų būtų galima rasti, kad ir kaip ironiškai tai atrodytų. Man atrodo, labai nesuklysiu pasakęs, kad tada, kai per rankas ėjo savilaidos būdu išleisti šių knygelių egzemplioriai, jas skaitančiųjų buvo daugiau, nei dabar, kai jos laisvai pasiekiamos. Matyt, artėja laikas, kai ir Evangelijos bus dedamos į ezoterinės literatūros lentynas realiuose ir virtualiuose knygynuose, ką jau kalbėti apie kitus Mokymus, pavyzdžiui, tokius, vieno iš kurių tekstas prieš 29 metus man į rankas pateko po pilkais savadarbiais drobiniais viršeliais.
Tai buvo 1924 m. Rygoje rusų kalba išleisto pirmosios „Agni Jogos“ („Gyvosios etikos“) dalies „Morijos sodo lapai“ faksimilinė kopija. Rericho draugija Latvijoje 1990 m. pradėjo iš naujo leisti „Gyvosios etikos“ seriją, ir, padedami šviesios atminties Irenos Zaleckienės, po kelerių metų tapusios atkurtos Lietuvos Rericho draugijos pirmininke, kartu su bičiuliais apsirūpinome visais „Agni Jogos“ tekstais. Mano ryšys su Rericho draugija buvo trumpalaikis, truko vos kelis metus. Vis dar saugau 1994 m. Rericho draugijos išleistą Nikolajaus Rericho knygelę „Spindinčioji Šambala“, kurios vertimą ponios Irenos prašymu apsiėmiau suredaguoti.
Irenos Zaleckienės dėdė Steponas Stulginskis, inžinierius architektas, kurį, pasak jo paties, susitikimas su Vydūnu išgelbėjo nuo ateizmo, buvo aktyvus prieškaryje Lietuvoje veikusios Rericho draugijos narys. Kartu su kitais lietuvių rerichiečiais 1949 m. sovietų buvo represuotas, už „idealizmo propagavimą“ gavo 10 metų kalėjimo ir buvo išvežtas į NKVD lagerį Kazachstane. Po 6 metų buvo amnestuotas ir 1955 m. sugrįžo į Lietuvą. Savo pažiūrų neatsisakė: 1970-ųjų pradžioje rusų kalba – kad pasiektų kuo didesnę auditoriją – parašė knygą „Kosminės Rytų legendos“, kuri savilaidos būdu paplito po visą Sovietų Sąjungą. Gyvenimo saulėlydyje, 1995-aisiais, pabaigė rašyti „Įvadą į Agni Jogą“, knyga išėjo jau po jo mirties. Irena Zaleckienė tęsė jo gyvenimo darbus 1993 m. tapusi Lietuvos Rericho draugijos pirmininke. Pasak Lietuvos rerichiečių, iki pat savo mirties 2017 m. ponia Irena dirbo kaip Šviesos karys.
Paminėjęs žmones, su kuriais vienaip ar kitaip susijusi mano pažintis su „Agni Joga“, turiu pasakyti, kad ne kartą turėjau progos įsitikinti, jog „Agni Joga“ A. šeimoje buvo laikoma tikru mokymu. Apie ją buvo atsiliepiama su didele pagarba. Nors „Pokalbiuose su A“. apie „Gyvąją etiką“ užsimenama tik fragmentiškai, iš tikrųjų teko ne kartą iš A. ir kitų šeimos narių girdėti apie „Agni Jogos“ taikymą dvasinėse praktikose. Nenorėčiau apie tai kalbėti konkrečiau, pirmiausia dėl to, kad šio mokymo tekstas, regis, pasižymi mistiška savybe atsiverti skaitytojui tik tiek, kiek jis tuo savo gyvenimo laikotarpiu pajėgus iš jo pasisemti. Vieniems – mažiau, kitiems – daugiau, tretiems jis išvis neperprantamas tarsi akmenyje svetimos civilizacijos iškaltų ženklų prasmė.
Čia prašyte prašosi įterpiami Valento žodžiai, pasakyti prieš daugelį metų man duotame interviu: „(…) Štai, tarkim, „Agni Joga“ – girdėtos turbūt knygos? Jas galima skaityti tiesiog kaip įdomų tekstą. Bet pakankamai ilgai paskaitęs gali aptikti tokią savo vidinę būseną, kai knyga tarsi „atsidaro“ ir pavirsta plikut plikutėle instrukcija kiekvienam tavo gyvenimo žingsniui. Tačiau taip ją perskaityti galima tik tada, kai yra tam tikra būsena. Kas nors truputėlį ne taip, ir viskas dingsta, lieka paprastas tekstas“.
Nebesinori nieko pridurti, nebent pasidžiaugti, kad mano paties domėjimasis „parapsichologija“, išoriniu Tikrovės fenomenų luobu, prasidėjo nuo tokių žmonių, kaip Valentas ir jo kolegos – fizikų, radiochemikų, biofizikų, jaunų mokslininkų, be išankstinių nuostatų tyrusių nepaprastus žmogaus sugebėjimus. Kantriai eidamas pažinimo keliu, atidžiai vertindamas savo ir kitų patirtį, nuoširdžiai siekdamas rasti atsakymus į rūpinčius klausimus nejučiomis iš tiriančiojo tampi tiriamuoju. Gali būti, kad vieną dieną tau atsivers Mokymo prasmės durys – Kristaus, Budos, „Agni Jogos“ ar kokio kito. Kokio, iš esmės net nesvarbu – jeigu jie teisingi, visi yra iš to paties šaltinio ir kalba apie tą patį, gal tik skirtinguose kylančios sąmonės spiralės lygiuose. Tas šaltinis – Tiesa. Tiesa apie ugninę žmogaus ir Visatos jungtį.