Kai Nerimi niršdami išeidavo ledai – srovės varomo ižo triukšmas būdavo girdėti net nuo kalvos už senojo Žvėryno malūno, iš kur atsiverdavo platus vaizdas į staigų vingį su grėsmingomis ledų sangrūdomis ties ta vieta, kur nuo tvenkinių upėn skubėjo sraunus upelis – žinojome: artėja laikas. Nors už ledo luitais užverstos pakrantės dar vietomis bolavo sniegas, tamsi ištisinė Vingio pušų siena anapus jau buvo be žieminės skraistės. Mums tai buvo kitas, jau nebe miesto, pasaulis. Tiesa, ir pats miestas Žvėryno šiaurės vakaruose, pačiame jo pakraštyje, Neries senvagės paliktos terasos laukais nuo mūsų namo kylančiame lig pačios pamiškės, atrodė labai tolimas. Nuo kalvos virš upės vingio kairėje buvo matyti medžių supami Žvėryno nameliai, tolumoje, atitekančios upės kryptimi, galėjai įžvelgti vieną kitą dūmijantį kaminą, aukštesnių pastatų kontūrus. Labiau įsiklausęs išgirsdavai ir tolimą miesto gaudesį, visiems diktuojamo jo gyvenimo ritmo garsus. Tačiau kitoje upės pusėje viešpatavo ramybė ir tyla. Atrodė, kad ten kasdienybė paklūsta kitiems dėsniams.
Vingio parkas mano vaikystės laikais buvo tarsi čia pat, bet kartu ir labai toli. Senasis medinis tiltas, kuriuo ėjo siaurojo geležinkelio vėžė, už posūkio nerdavusi pro mūsų namus, buvo nugriautas dar iki man gimstant. Tiltą vieną pavasarį smarkiai apgadino stiprus ledonešis. Tėvas pasakojo ne kartą mašina tiltu važiuodavęs iš Žvėryno kiton upės pusėn: viename iš namelių Vingio parke, siauruko bėgių kaimynystėje, gyveno kolega dėstytojas. Jo prašomas nuveždavo tai bulvių, tai dar kažko.
Vėliau už mažiau nei kilometro prieš srovę nuo buvusio medinio tilto buvo pastatytas pontoninis, juo buvo galima naudotis nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Tačiau po pontoninio tilto avarijos prie Sporto rūmų vidurvasarį jis staiga pradingo visam laikui. Aišku, buvo galima ateiti ar atvažiuoti iki senojo mūrinio Žvėryno tilto, už jo pasukti dešinėn, keliauti palei krantinę iki pat aukštumėlės, ant kurios pakilęs įžengdavai į parko teritoriją ties buvusiais atrakcionais. Tačiau tas kelias buvo tolimas. Vis tik kartais prisiprašydavome tėvų kurį sekmadienį leistis ir į tokį tolimą žygį.
Vaikystėje pavasario laukdavome dar ir dėl to, kad Vingio parkas mums tapdavo ranka pasiekiamas. Kai vis ilgiau skliaute užsibūnanti saulė ir šiltėjantys vėjai išdžiovindavo žemę, kai už malūno iškilusios kalvos šlaituose pražysdavo alyvos, kurį rytą ar vakarą atėjęs čionai pagaliau išvysdavai, ko taip ilgai laukei. Ten, žemai, už dešimties minučių kelio paupiu, pačiame slėnio pakraštyje atsirasdavo keltas. Tai buvo ant kelių pontonų pritvirtinta medinė stačiakampio formos platforma, metaliniais trosais prikabinta prie storo lyno, įtvirtinto kitoje upės pusėje, Vingio parko pakrantėje. Keltas veikdavo iki vėlyvo rudens, kol galiausiai vieną dieną pradingdavo lygiai taip pat netikėtai, kaip ir būdavo atsiradęs. Tai kartojosi metų metais.
Kelto atsiradimas vaikystėje mums buvo svarbus įvykis. Tai buvo galimybė patekti į kitą – Vingio parko – pasaulį su savaitgaliais skambančia muzika, pirmyn atgal važinėjančiu vaikų traukinuku su tikru garvežiu, vagonais ir stotelėmis, atrakcionų karuselėmis ir apžvalginiu Velnio ratu prie upės skardžio, limonadu, sausainiais ir dešrelėmis užkandžių paviljonuose. Su šventiniu šurmuliu, šypsenomis, šimtamečių pušų viršūnėmis, besiremiančiomis į mėlynu dangumi plaukiančius debesis. Su sirpstančios vasaros nerūpestingumu, nesibaigiančios dienos tingumu ir ramybe. Ir į visa tai iš šios Neries pusės galėdavai patekti keltu, sumokėjęs keltininkui vieną ar dvi kapeikas.
Nors vaikai akyli, nė vieno keltininko veidas atmintyje neišliko. Jie keisdavosi, daugiausia – įvairaus amžiaus vyrai, bet, regis, būdavo, kad keleivių kartais laukdavo ir moterys. Kai susirinkdavo reikiamas skaičius, gal keliolika, gal dvidešimt, keltininkas atkabindavo platformą, atsistumdavo nuo kranto, ir keltas, nešamas veržlios srovės, pamažu pajudėdavo į kitą upės krantą. Ši kelionė visada buvo baugoka. Tamsi upės gelmė – ranka pasiekiama, srovė – greita, čia vienur, čia kitur sūkuriuodavo verpetai. Pasiekus upės vidurį sukildavo neramios mintys: ar per ją ištemptas lynas tikrai stiprus, ar išlaikys? Kas būtų, jei jis nutrūktų ir keltą nusineštų srovė? Ar jis čia pat upės posūkyje įsirėžtų į krantą, o gal iškart apsiverstų? Ar mes visi nuskęstume?
Pasiekus kitą krantą vaikiška baimė išsisklaidydavo, o užkopus stačiame šlaite įrengtais laipteliais į Vingio parką jau ir visai pasimiršdavo. Tačiau ir po daugelio metų dar kartais ima ir persmelkia iš vaikystės atlydėjusi baimė žvelgiant į tamsią upės vagą.
Kai paaugau, vaikystės prisiminimai apie vasaros savaitgalių išvykas į Vingio parką, tiksliau, pati jų pradžia, kai įlipdavome į keltą, įgavo nejaukaus simboliškumo: upė ėmė atrodyti kaip neišvengiamas riboženklis tarp dviejų tikrovės – kasdieniškos ir šventiškos – krantų, keltininkas tapo Charonu, už monetą keliančiu jo laukiančius per Stikso upę, tik atrodė keista, kad nerimaujančių kitame krante kažkodėl laukė ne šešėlių karalystė, o šviesus, nerūpestingas, džiugesio ir stebuklo nuojautos sklidinas šventadienis. Status Neries šlaitas Vingio pusėje primindavo apie senovės lietuvių paprotį, žinomą nuo Šventaragio laikų, į paskutinę gyvenimo kelionę pasiimti lūšių ir meškų nagų, kad pavyktų įkopti į statų kalną kažkur Anapus.
Sunkias aprūdijusias grandines, prirakinusias sąmonę prie nenumaldomai artėjančios neišvengiamybės, velkame visą gyvenimą. Dienų ir metų tėkmėje jų žvangesys tai prityla, tai vėl sustiprėja, kartais kuriam laikui išvis pranyksta – bet tik tam, kad netikėtai sugrįžtų akinančiame suvokimo tvykstelėjime, vogčiomis mestame žvilgsnyje, rudens lietaus monotonijoje, veidrodžio atspindyje, stingdančiame sapne. Kristaus žodžiai apie tai, kad tiesos pažinimas padarys mus laisvus, verčia manyti, kad jei ne visiems, tai bent kažkam kažkada pavyks nusimesti ir šias, daugeliui pačias sunkiausias, grandines. Tai mirties baimė.
Ši tema – išskirtinai asmeninė, nes visi suvokiame, jog gimstame ir mirštame vieni, ir visi išoriniai svarstymai apie gyvenimo prasmę ar beprasmiškumą yra verti tik tiek, kiek patys nustatome savo širdyje. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog tokie svarstymai turi būti tragiški ar dramatiški: jie gali būti ir šiek tiek komiški – kaip keltu į Vingio parką besikeliančių ir dėl to nerimaujančių vaikų baimė, ar laimingai pasieks kitą krantą ir kas ten jų laukia. Šypseną kelia, kad jiems kaskart truputį neramu, nors tuo keltu per upę pirmyn ir atgal kėlėsi šimtus kartų. Argi neatrodo juokinga, kad mirties baidosi tie, kurie jau buvo šimtus ar tūkstančius kartų numirę ir vėl atėję į gyvenimą iš ano kranto? Tačiau praeina vasara, nusinešdama vaikų nuojautas bei atradimus, ir kitąmet atėję prie vėl atsiradusio kelto jie viską pradeda iš naujo. Keltininkas nepadrąsina, tik tylėdamas susirenka monetas.
Man prireikė dvidešimties metų, kad suvokčiau to, kas buvo pasakyta per pokalbius su A., esmę, bet manau, kad ir neskaičiusieji knygos supranta ar bent nujaučia, kad ir apie fizinį gyvenimą, ir apie fizinę mirtį žinome dar labai mažai. Ką jau kalbėti apie kitą upės krantą, kai taip menkai teišžvalgytas dar šitas… „Pokalbiuose su A.“ šiai simbolinei kelionei keltu, kai nuo kūno atsiskyrusią sielą sielininkas plukdo į kitą gyvenimo upės krantą, skirta nemažai dėmesio. Skaitytojas, tikiuosi, supras, kodėl apie žmogaus gyvenimą kūne ir – po mirties – be kūno kalbama kaip apie kosminės reikšmės reiškinį.
Indų kosmologijoje Visatos būtis ir nebūtis įvardijamos kaip nuolat besikeičiantys ciklai, susidedantys iš Kūrėjo Brahmos gyvenimo dienų ir naktų. Viena Brahmos diena esą trunka daugiau nei 4 milijardus (4 320 000 000) žemiškųjų metų. Tiek pat trunka ir viena jo naktis. Brahmos dienos pradžioje iš neišreikštojo buvimo gyvenimui prabunda visos gyvos būtybės, o atėjus nakčiai jos visos vėl užmiega, grįžta ilsėtis į neišreikštumą. Kitą rytą viskas kartojasi iš naujo. Brahma, aukščiausia materialiojo pasaulio būtybė, beje, taip pat nėra nemirtinga: jis esą gyvena 100 metų, arba daugiau kaip 311 trilijonų žemiškųjų metų. Dabartinė fizinė Visata neva jau gyvena 51 Brahmos metus ir vieną dieną. Šioje dienoje mūsų požiūriu telpa visa amžinybė, tačiau viskas sąlygiška: 3 ar 4 žemiškas dienas gyvenančiam drugeliui fizinio egzistavimo trukmės prasme kiekvienas iš mūsų taip pat esame Brahma. Kosminis smėlio laikrodis, iš kurio byra nesuvokiamo dydžio skaičiais skaičiuojamos smiltelės, nėra niekuo pranašesnis už stovintį ant rašomojo stalo: drugelis atėjus mirčiai nesijaučia trumpiau gyvenęs už žmogų, žmogus – už Brahmą, Brahma – už Tą, kuris neturi vardo.
Šia prasme daug minčių kelia A. pasakojimas apie tai, kad kai kuriuose jo matytuose fiziniuose pasauliuose žmonės, sukurti pagal tų pasaulių Dievų „paveikslą ir panašumą“, išvis nesusiduria su kūno mirties problema. Dvasiniu požiūriu gyvenimas tuose pasauliuose žymiai aukštesnis, ir tai, kas mūsų pasaulyje yra suvokiama kaip Dievas, ten yra tiesiog žmogus. Pasak A., pasiekus biologinio kūno galimybių ribą, žmonės paprasčiausiai susikuria energinius kūnus, kurie nei vandenyje skęsta, nei ugnyje dega, nebijo radiacijos ar atviros kosminės erdvės. Tai labai primena Evangelijose aprašytą apaštalo Tomo, nepatikėjusio žinia apie prisikėlusį Jėzų, susitikimą su juo ir įsitikinimą. Suprantame, kad mokinys, pirštais palietęs buvusios žaizdos vietą, atpažino Mokytojo kūną, bet tas kūnas turbūt jau buvo kitoks, pakeistas, kokybiškai kitas. Gali būti, kad gamtoje egzistuoja būdas biologinę struktūrą pakeisti sutankinta energine. Jei taip, toks žmogaus kūnas taptų nebepavaldus nei mažų ar gigantiškų smėlio laikrodžių diktuojamiems laiko pokyčiams, nei pačiai mirčiai. Kaip šia proga neprisiminus triumfuojančių apaštalo Pauliaus žodžių: „Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?” (1 Kor 15,55).
Tąkart saulė krypo vakarop, nuo upės padvelkęs vėjas tingiai žaidė su Vingio pušų viršūnėmis. Tai vienas, tai kitas iškylautojų būrelis tarsi nenoromis pajudėjo link laiptelių pakrantėje. Belaukiant atvykstančio keltininko susidarė eilutė. Ilgėjantys medžių šešėliai siekė vis toliau, tarsi bandydami prisitraukti iš ano kranto artėjantį keltą. Sulaipinęs keleivius keltininkas kartimi atsispyrė nuo kranto. Sušnarėjo tėkmė. Pamažu nutolo muzikos garsai ir šventinis šurmulys. Išlipę kitame krante pamažu patraukė link namų, kur laukė nesibaigiantys kasdieniniai rūpesčiai.
Diena ėjo į pabaigą. Tolumoje, kitoje saulėlydžio pusėje, vos pastebimai krustelėjo viena smiltelė.