Iš vieno didžiausių senovės pasaulio stebuklų, kuris, pasak amžininkų, pranoko net Gizos piramides tikrosios jų didybės laikais, šiandien telikusi tik eroduota purvo plytų kalva. Jos vaizdas anaiptol nėra įspūdingas, ir į dabartinę Fajumo oazę vidurio Egipte, už maždaug 100 kilometrų į pietvakarius nuo Kairo, atklydusiam smalsuoliui, vargais negalais susiradusiam Hawara pavadintą vietovę, ko gero būtų labai sunku patikėti, kad šioje vietoje daugiau kaip prieš 4 tūkstančius metų – o gal ir dar seniau – stūksojo milžiniškas šventyklos, susidedančios iš dviejų vienodo dydžio dalių, požeminės ir antžeminės, kompleksas. Senovės pasaulyje garsas apie galingą ir paslaptingą Egipto civilizaciją sklido po tolimus kraštus, ir turbūt niekada netrūko keliautojų, troškusių jo stebuklus pamatyti savo akimis. Į anų tolimų laikų pažintinį turizmą buvo įsitraukę ir mums girdėti senovės graikų bei romėnų mokslo vyrai, tarp jų Herodotas, Diodoras Sikulas, Strabonas, Plinijus ir Pomponijus Mela. Manoma, kad bent trys iš jų matė Egipto labirintą savo pačių akimis ir apie jo didybę paliudijo ateinančioms kartoms.
Vieną iš jų norėčiau pacituoti. Štai ką apie Egipto labirintą savo „Istorijos“ antrajame tome rašo senovės graikų keliautojas ir istorikas Herodotas, gyvenęs maždaug 484-430 metais prieš Kristų.
„Visi tie karaliai nutarė ką nors palikti atminimui ir tada truputį aukščiau už Merido ežerą, maždaug ties vadinamuoju Krokodilų poliu pastatydino labirintą. Aš pats jį mačiau: tiesiog neįmanoma jo apsakyti. Jei kas nors sudėtų į krūvą visų helėnų tvirtoves ir kitus didelius pastatus, tai paaiškėtų, kad į juos visus buvo mažiau įdėta darbo ir lėšų, negu į tą labirintą. O juk yra garsios šventovės Efese ir Samo saloje. Jau ir piramidės buvo neapsakomos, ir kiekviena iš jų lygi daugeliui didelių helėnų pastatų, sudėtų krūvon, bet labirintas pralenkia ir piramides. Jame yra dvylika šalia vienas kito dengtų kiemų su vartais: šeši kiemai į šiaurę atkreipti, šeši – į pietus; vartai yra priešpriešiais. Iš lauko pusės juos visus juosia viena mūro siena. Kambariai yra dviejų rūšių: vieni po žeme, kiti – viršuje; iš viso jų 3000, po 1500 vienų ir kitų. Antžeminius kambarius pats esu matęs ir perėjęs, o apie požeminius sužinojau tik klausinėdamas. Mat prižiūrėtojai egiptiečiai jokiu būdu nesutiko jų parodyti sakydami, kad ten esą labirinto statytojų ir šventųjų krokodilų kapai. Todėl apie požeminius kambarius sakau tik tai, ką girdėjau, o viršutiniai kambariai, kuriuos pats mačiau, pranoksta visus žmogaus kūrinius. Mat koridoriai, einant per dengtus kiemus, ir visaip išsisukinėję perėjimai per atvirus kiemus, būdami įvairiausiai išpuošti, stebinte stebino ir tiesiog stulbino, einant iš kiemo kambarius, iš kambarių į kolonadas, iš kolonadų į kitus kambarius, iš kambarių vėl į kitus kiemus. Visų jų stogai akmeniniai kaip ir pačios sienos; tos sienos yra pilnos iškaltų reljefų; kiekvieną kiemą iš visų pusių supa kolonada iš baltų akmenų, puikiai suleistų. Į labirinto kampą remiasi 40 sieksnių piramidė, kurioje išraižyta daugybė didelių figūrų; iš labirinto į ją eina požeminis kelias. Va koks nuostabus tas labirintas.“ (Herodotas. Istorija. Vertė Jonas Dumčius. Vilnius, Mintis, 1988. 143 – 144 psl.).
Herodotą apstulbino ir šalia labirinto buvęs vadinamasis Merido ežeras. „Aplink jį einant, bus 3600 stadijų, tai yra 60 sehenų — lygiai tiek, kiek Egipto pajūrio! Ežeras pailgas, tęsiasi iš šiaurės į pietus, giliausia vieta 50 sieksnių. Aiškiai matyti, kad jis yra iškastas, nes maždaug viduryje ežero stovi dvi piramidės; abi išlindusios iš vandens 50 sieksnių ir tiek pat jos įleistos į žemę. Prie abiejų piramidžių stovi po vieną statulą, vaizduojančią soste sėdintį žmogų. Taigi tos piramidės yra 100 sieksnių aukščio, o 100 sieksnių lygu vienam šešių pletrų stadijui, turint galvoje, kad sieksnį sudaro 6 pėdos, arba 4 uolektys, pėdą –4 plaštakos, o uolektį – 6 plaštakos. Ežero vanduo – ne vietinis, nes tose vietose visiškai nėra vandens: jis atvestas kanalu iš Nilo – 6 mėnesius jis teka į ežerą, o kitus 6 mėnesius — iš ežero į Nilą. Kai vanduo per atoslūgį bėga iš ežero lauk, visus tuos 6 mėnesius kasdien karaliaus iždas gauna už sugautas žuvis talentą sidabro, o kai į ežerą, – tik 20 minų.“ (Ten pat, 144 psl.).
Istorikai, archeologai, egiptologai vis dar ieško atsakymo į klausimą, kokia buvo tikroji Egipto labirinto paskirtis, kodėl oazėje buvo iškastas dirbtinis ežeras, kanalais sujungtas su Nilo vaga, kodėl jo viduryje buvo pastatytos dvi didžiulės piramidės su sėdinčiųjų sostuose statulomis, kodėl šalimais iškilo milžiniškas 3 000 kambarių šventyklos kompleksas, kurio pusė buvo po žeme (ir, manoma, prireikus galėjo būti užtvindoma)? Kam buvo naudojamas šis mįslingas statinys, kuriam, jei tikėtume Herodotu, pastatyti prireikė daugiau darbo ir lėšų, nei Gizos piramidėms? Gal tai buvo prabangus 12 Egipto faraonų kapinynas? Ypač svarbi kulto vieta? Reprezentaciniai „parodų rūmai“, turėję priblokšti savus ir svetimus tuometinio Egipto galia, turtais, mokslo, meno ir inžinerijos pasiekimais? O gal plėšikams neįveikiama aukso ir brangakmenių saugykla? Su pastarąja prielaida būtų itin sunku sutikti, nes senovės Egipto kultūros paveldas prikišamai rodo, kad didžiausiomis vertybėmis egiptiečiai laikė ne materialų, o dvasinį turtą.
Galbūt kada nors į šį klausimą atsakys tie, kurie supras jau pakankamai žinantys apie Egipto labirintą. Aš tuo tarpu kyštelėsiu savo trigrašį: knygoje „Pokalbiai su A.“ Labirintas minimas žmogaus dvasinės raidos kontekste. Dvasiniam žmogui pradėjus įvairių išmėginimų laipteliais kopti pas dvasią-Tėvą, jį lydi Karys. Iki pat Labirinto – didžiausio išbandymo. Jeigu dvasiniam žmogui pavyksta sėkmingai jį įveikti, jis pakyla iki pat Karaliaus sosto, kuriame sėdi dvasia-Tėvas.
A. toliau pasakoja, kad Tėvas iš Labirinto išėjusį Sūnų apdovanoja dvasinių galių vainiku, perkelia jį į šventąjį dvasinį miestą ir pasodina į sostą piramidės viduryje. Taip Sūnus tampa tarpininku, Tėvą ir fizinį žmogų jungiančia grandimi. Dar pridursiu, kad dvasinis Labirintas yra prie pat energinės piramidės, kurios viduryje yra Karaliaus sostas. Skaitytojas taip pat yra girdėjęs, kad fizinio žmogaus galvoje, smegenų pusrutulių gilumoje, yra ugninis varpas – mažytis energinis centras iš geltonos ugnies. Mėlyna varpo šerdis tęsiasi į centrinę smegenų dalį. Dvasinės raidos eigoje virš jos susiformuoja piramidės formos energinis centras, savotiška dvasinė membrana. Taigi, pasak A., fizinio žmogaus galvoje yra sumažinta dvasinė dangiškosios šventyklos kopija. Šalimais – fizinis dvasinio Labirinto atitikmuo, žmogaus smegenys. Jei yra tekę matyti jų atvaizdą, turbūt sutiktumėte, kad panašumas į labirintą stulbinantis.
Kai kurių mistikų teigimu, galva yra žmogaus kūno šventyklos saugykla, kurią suformavo ir saugo labirinto vingiai. Sulig kiekvienu iš jų žmogus įveikia vidinės savo evoliucijos etapą, ieškodamas teisingo kelio per prieštaringus sprendimus, abejones, klaidingus įsitikinimus, išankstines nuostatas, esminius savo gyvenimo sprendimus. Galų gale sėkmingai pasiekęs labirinto centrą čia jis atranda save, savo tikrąjį „Aš“.
„Tapęs abejingu išoriniam pasauliui, mokinys turi surasti savo jausmų Valdovą, minčių Kūrėją, tą, kuris žadina iliuzijas. Protas yra didžiausias Tikrovės žudikas. Mokinys turi įveikti žudiką. Kai jo paties atvaizdas taps jam toks pat nerealus, kaip nerealūs būna visi atvaizdai sapnuose, kai jis nustos girdėjęs daugybę, tada sugebės atskirti Vieną, vidinį garsą, nužudantį išorinį. Tik tada – ne anksčiau – jis paliks melo sritį ir įžengs į tikrumo karalystę.“ (J.P.Blavatskaja. „Tylos balsas“.)
Knygoje A. ne kartą pasakoja apie aktyvųjį, arba žemutinį, žmogaus protą ir lygina jį su žmogaus šeimininku, nors iš tikrųjų jis turėtų būti tik vertėjas, verčiantis į mums suprantamą kalba tai, ką sako mūsų išmintis. Dabartiniame žmonijos dvasinio degradavimo procese žemutinis protas iš tarno tapo šeimininku. A. teigimu, majai, actekai, toltekai, inkai, kaip ir egiptiečiai gerai žinojo, kad protas – didžiausias žmogaus priešas. Nukirsti galvą perkeltine prasme reiškia negalvoti, pažaboti protą. Sustabdyti aktyviojo proto chaosą, priversti jį paklusti išminčiai, nes paviršutinis protavimas trukdo bendrauti su dangumi. Statula su galvą laikančiu žmogumi reiškė, kad jis nugalėjo karštligiškai veikiantį savo protą ir kliaujasi išmintimi.
„Pokalbiuose su A.“ senovės Egiptas dvasinių žinių požiūriu lyginamas su dabartine civilizacija, kuri šia prasme gyvena dar akmens amžiuje. Gal milžiniški resursai Egipto labirintui statyti buvo skirti dėl to, kad tai buvo vienas svarbiausių dvasinio mokslo tyrimų centrų? Gal tai buvo fizinis dvasinio Labirinto atitikmuo, kuriame būdavo praktiškai išbandomi neeiliniai dvasinės raidos prasme žmonės? Gal jis – savotiškas Antikos dvasinių tyrimų reaktorius, branduolinis kompleksas, kuriame būdavo „sodrinamas“ dvasinių vadovų elitas, būsimieji Egipto žyniai ir faraonai, Labirinto požemiuose ir viršuje išlaikę mirtiną išmėginimą, nesudraskyti tamsoje tūnojusių krokodilų, neužtroškę be oro, neišprotėję nuo vizijų ir haliucinacijų, nežuvę iš bado ar troškulio? Savo dvasios galia išvestų į dienos šviesą? Jei drįstume kelti tokią prielaidą, neturėtume ir stebėtis, jei šį Labirintą sėkmingai įveikdavo galbūt vos vienas ar kitas žmogus per šimtą ar kelis šimtus metų. Jeigu taip iš tikrųjų būdavo nutikę, ir į piramidę pas Tėvą ateidavo Sūnus, galima neabejoti, kad visas Egipto žmonių triūsas statant Labirintą atsipirkdavo šimteriopai ar tūkstanteriopai.