Kai retsykiais išgirstu posakį, kad vienas paveikslas atstoja tūkstantį žodžių, prieš akis vis iškyla Valtininkas. Turbūt vienas iš grėsmingiausių ir šiurpiausių simbolių, kuriuos man kada nors teko pamatyti. Pirmąkart tą piešinį išvydau A. namuose prieš maždaug tris dešimtmečius. Jei ne trumpas A. komentaras, nieku gyvu nebūčiau supratęs, kas ten pavaizduota. Vandens paviršiumi čiuožiantis luotas, irklu jį valdantis žmogus, niūroko peizažo elementai: lyg užpelkėjęs ežeras, lyg nešvarus tvenkinys… Visiškai nieko ypatingo, visiškai nieko įdomaus, skirtingai nuo daugumos A. piešinių, kuriuos jis kartais pavadindavo nuotraukomis, taip pabrėždamas, kad jie buvo nupiešti iš natūros. Nors šio piešinio kopijos neturiu, jis jau kelis dešimtmečius vis išryškėja atmintyje.
Jau esu skaitytojams minėjęs, kad įgijęs aiškiaregystės galią A. ėmė mokytis piešti – „trečiąja akimi“ matomus vaizdus iš praeities, dabarties ar ateities skubėdavo užfiksuoti popieriuje. Tik taip galėjo dalytis jais su nereginčiaisiais.
Mačiau daugybę A. piešinių. Ir spalvotų, ir monochrominių, ir labai tikslių, visiškai užbaigtų, ir eskizų. Apie turinį irgi nevertėtų plėstis: šiuose „Užrašuose“ buvo aptarta ne viena spaudos publikacija su A. iliustracijomis. Žvilgsniai į praeitį, dabartį ir ateitį, žvilgsniai į istorines asmenybes, dar neįmintas planetos paslaptis, žvilgsniai į kitus – artimus ir tolimus – pasaulius, į juose gyvenančius žmones ir kitas gyvas būtybes, tokias nepanašias į mus pačius ir Žemės gyvūniją. Viešai paskelbta tik labai maža dalis popieriuje užfiksuotų A. atradimų keliaujant laiku ir erdve.
Turbūt dalis su tomis publikacijomis savo laiku susipažinusių skaitytojų laikė jas tik autoriaus fantazijos kūriniais, dalis gal nebuvo tokie kategoriški ir neatmetė galimybės, jog kai kurie žmonės gali matyti tai, ko nesugeba kiti – Šventajame Rašte apstu tokių pavyzdžių, gal buvo ir tokių, kurie tiesiog smalsavo pernelyg nesukdami galvos, kaip vieną ar kitą dalyką autorius sužinojo ir nupaišė. Man, tiesą sakant, niekada tai pernelyg nerūpėjo, niekad nesvarsčiau, ar viskas kokiame nors A. piešinyje atrodo pakankamai įtikinamai, kad nebūtų palaikyta išmone. Toks atsainumas buvo nulemtas paprasto dalyko: aš jau ŽINOJAU, kad ten viskas tikra iki menkiausių detalių. Būdamas skeptiškas ir nepatiklus, po pažinties su A. šeima gavau daug progų asmeniškai įsitikinti, kaip rimta yra visa tai, apie ką kalbėjome ir ką matėme. Įrodymų ir karštligiškų bandymų juos apmąstyti kaip įvykusį faktą, kartais visiškai nesuvokiamą, etapas seniai praeitas ir užmirštas. Apie tai dabar kalbu tik artėdamas prie Valtininko. Žinau, kad jis toks pat realus, kaip ir aš pats. Žinau, kad jis, kaip juokais sakoma, yra medicininis faktas. Žinau, kad jis iš tikrųjų atplaukia iš ateities. Žinau, kad tai, kas pavaizduota A. piešinyje, dvasiniame pasaulyje jau yra įvykę, ir tik laiko klausimas, kai mes tai pamatysime fiziniame. „Mes“ – nebūtinai aš, jūs ar kiti dabar gyvenantys, „mes“ – apskritai žmonės, nes Valtininkas yra įrodymas, kad toje ateities atkarpoje, kurią prieš kelis dešimtmečius Vilniuje regėjo A., žmonių dar bus.
„Tai Maskva, – tąkart pasakė A., kai pažvelgiau į piešinį su luotą ar valtį irklu valdančiu žmogumi. – Maskva ateityje. Tai ta vieta, kur stovėjo Maskva. Dabar čia pelkė. Man parodė, kaip viskas atrodys ateityje.“
Tai išties buvo situacija, kai piešinys vertas tūkstančio žodžių. Ne vieną dešimtmetį vis pasvarstydavau, kas turės atsitikti pasaulyje, Europoje ar pačioje Rusijoje, kad vienas didžiausių planetos megapolių, kuriame gyvena daugiau kaip 20 milijonų žmonių, arba beveik 15 proc. visų šios šalies gyventojų, faktiškai pranyks nuo žemės paviršiaus ir taps dideliu pelkynu, kurį mačiau aiškiaregio „nuotraukoje“. Net ir numanydami, kad Visatos kuriama tikrovė pralenkia pačią kūrybiškiausią išmonę, pačius fantastiškiausius gyvenimo scenarijus, turėtume pasijusti labai neramiai žinodami iš ateities artėjantį faktą ir bandydami atsekti galimus priežasčių ir pasekmių kelius, atvesiančius į jį iš dabarties. Be pėdsakų pradings vienas iš dabartinio pasaulio politinės, ekonominės ir karinės galios centrų, ir su šia mintimi sunku apsiprasti net ir neturintiems jokių emocinių ryšių su šiuo miestu.
Jei nuo žemės paviršiaus bus nutrinta Maskva, kas tokioje ateityje laukia Vilniaus, visos Lietuvos? Kas laukia Europos, pačios Rusijos, likusio pasaulio? Ar tai bus pragaištingo kosminio kataklizmo pasekmės, ar branduolinio smūgio padariniai? Jei kils branduolinis karas, nejau yra tikimybė, kad po jo europinėje Rusijos dalyje dar liks gyvų žmonių, dar bus skysto vandens? Kas nugramzdins užmarštin Maskvą – JAV, o gal Kinijos branduoliniai smūgiai? O gal iš pačios Rusijos, kur nors nuo Uralo, tyčia į sostinę paleista raketa su galingu branduoliniu užtaisu? Klausimai, klausimai, klausimai… Net ir tie, kurie yra girdėję apie būsimų įvykių horizontą, veikiausiai dar neturi atsakymų. Aišku nebent tai, kad tikrovė vėl bus netikėtesnė ir keistesnė už išprotautus scenarijus. Turbūt ir paprastesnė, grakštesnė – kaip palengva iš būsimojo laiko ramiu vandens paviršiumi atčiuožiantis Valtininkas.