Viešumon iškilusi dviejų Lietuvoje veikiančių religinių organizacijų priešprieša sukėlė įvairių minčių. Vyskupų konferencijos kreipimaisi į kelias valdžios įstaigas, kad religinei bendruomenei „Romuva“ nebūtų suteiktas valstybės pripažinimo statusas, kuris formaliai ją paverstų lygiateise su Katalikų bažnyčia, skeptikams galėtų atrodyti kaip rinkodaros požiūriu visai suprantamas veiksmas siekiant neįsileisti į rinką naujo konkurento.
Galima nujausti, kad praėjus 632 metams nuo oficialaus Lietuvos krikšto, kai senasis lietuvių tikėjimas tuometinio politinio elito valia buvo pakeistas katalikybe, pagonybės pripažinimas (Lietuvos valstybės vardu) tradicine religija kai kam galėtų pasirodyti kaip energingas laiko rato suktelėjimas. Galbūt vėl grįžtų senieji klausimai, kuo senovės lietuvių tikėjimas buvo toks blogas, kad prieš daugiau nei šešis šimtus metų buvo pradėta masiškai kirsti šventąsias giraites, gesinti šventąją ugnį, griauti aukurus? Ar skubus vietos valymas žmonių protuose ir širdyse naujam, teisingam ir pažangiam tikėjimui buvo pagrįstas ne tik politiškai? Ar lietuviai, paskutinieji Europos pagonys, niekaip nenorėję atsižadėti protėvių tikėjimo, nebūtų niekad išvydę Kristaus skelbtos Dievo karalystės, jei ne geležinis Vakarų Europos kumštis, privertęs šventąją ugnį kuo greičiau iškeisti į kryžių? Ar iš tiesų Kristaus mokymas ir senovės lietuvių tikėjimas yra tokios nesutaikomos priešybės, kaip vanduo ir ugnis, diena ir naktis, šviesa ir tamsa?
Dar įdomesnis kitas katalikų hierarchų ir „Romuvos“ priešpriešos aspektas. Žiniasklaidos paskelbtame Vyskupų konferencijos laiške teisingumo ministrui abejojama „Romuvos“ religinės bendrijos išpažįstamo senovės baltų tikėjimo rekonstrukcijos turiniu ir apskritai juo kaip reiškiniu, nes esą nėra mokslinių duomenų, kad iki šių laikų išliko „senasis baltų tikėjimas“. Be to, baltai esą nėra nei tauta, nei kultūriškai ar religiškai vieninga grupė, tad sąvoka „senovės baltų religinė bendrija“ vartojama neadekvačiai.
Sunku būtų nesutikti su tokiais argumentais. Tačiau su tikėjimų, kurių tradicija siekia kelis ar net keliolika tūkstančių metų, adekvataus turinio suvokimo ar galimos apeigų rekonstrukcijos problema susiduria ne tik naujieji pagonys. Jie, beje, galėtų tokius priekaištus grąžinti adresatui: ar iš tiesų šiandieninės katalikybės apeigos atitinka pirminį Kristaus mokymą? Kaip autentiškumo prasme atrodo katalikų tikėjimo doktrina? Ar per daugiau nei du tūkstančius metų nuo Kristaus atėjimo niekas nebuvo tyčiomis ar per nesupratimą iškraipyta, dėl vienų kitų istorinių ar politinių aplinkybių pakoreguota, blogai išaiškinta, nutylėta, apskritai net nesuvokta? Ar tik senovės baltų religinės bendruomenės sąvoka, pasak mūsų hierarchų, neatlaiko mokslinės kritikos? Gal panašių sąvokų yra ir katalikybėje, ir stačiatikystėje, ir budizme, ir islame, ir kituose tikėjimuose?
Vieno ar kito tikėjimo dalykai, suprantama, nėra mokslinių tyrimų sritis, tačiau kai neatsilaikoma pagundai savo interesus ginti mokslo argumentais, galima atsidurti ant ledo ir imti slysčioti net bandant eiti pirmyn mažais žingsneliais.
Pasak išminčių, visos didžiosios pasaulio religijos kilusios iš to paties šaltinio, jos tėra žmonių sąmonėje aptemdyta Tiesa. Viskas pasaulyje, taip pat ir tikėjimai, turi vidinę ir išorinę išraišką. Išorinė pusė matoma visų, vidinė – tik kai kurių. Iš evangelijų žinome, kad kai kuriuos dalykus Jėzus aiškindavo savo mokiniams pasivedėjęs juos atokiau nuo aplinkinių ar netgi kitų mokinių. Ar šiandieninė bažnyčia žino, o jei ne, tai bent nujaučia tokių aiškinimų turinį? Kaip jis galėtų papildyti ar pakeisti mus pasiekusį Jėzaus mokymą? Kaip jį galėtų papildyti ar paaiškinti daugiau nei 20 kitų ankstyvosios krikščionybės laikais parašytų apokrifinių, vadinamųjų slaptųjų, evangelijų, kurių fragmentai išliko iki mūsų dienų? Ar tai, kad Bažnyčios tėvai nelaikė jų įkvėptomis, apsiribodami tik keturiomis kanoninėmis, prisideda prie geresnio Jėzaus mokymo esmės supratimo?
Štai Jėzaus žodžiai, cituojami nekanoninėje evangelijoje pagal Tomą: „Kai pažinsite save, tuomet ir jūs būsite pažinti ir sužinosite, jog esate gyvojo Tėvo sūnūs. O jei nepažinsite savęs, tuomet jūs esate varge ir jūs patys esate vargas.“ Kanoninėse evangelijose tokio svarbaus perspėjimo nėra. Taigi, kuo pasikliauti tikinčiajam – pirmųjų Bažnyčios tėvų, nesuteikusių šiems Jėzaus žodžiams didesnės reikšmės, autoritetu, ar Jėzaus nurodyta žmogaus išsigelbėjimo sąlyga – savęs pažinimu? Ar esate kada girdėję iš sakyklos kalbant apie būtinumą pažinti save? Ar vadinamosiose gnostinėse evangelijose tikrai nėra langelių į vidinę Jėzaus mokymo pusę?
Šiandien turbūt dar svarbiau tai žinoti, nes išorinis tikėjimų luobas, bėgant šimtmečiams ir tūkstantmečiams, virsta tik stropiai vykdomais ritualais, kurių tikroji vidinė prasmė ko gero jau nebeatsekama. Pro sukietėjusią tikėjimo žievę nebeprasimuša gaivinanti tiesos sula.
Lietuvos katalikų ir naujųjų pagonių vadovų ginčas ir abejonės dėl senojo tikėjimo rekonstrukcijos autentiškumo privertė prisiminti Kargo kultą. Tai daug ką paaiškinantis neišgalvotas, paties gyvenimo pateiktas pavyzdys, kaip atsiranda, įsitvirtina, suklesti ir galutinai išsisemia tikėjimai, kurių vidinė dalis taip ir nebuvo pažinta – arba ilgainiui nutrūko ją supratusių ir savo žinias iš kartos ir kartą perdavinėjusių žinančiųjų gyvoji grandinė.
Kargo (Cargo, lietuviškai – krovinių) kulto atmainos aprašytos ir antropologų studijose, ir plačiajai auditorijai skirtuose interneto šaltiniuose. Ko gero žinomiausia Kargo kulto atmaina siejama su Melanezijos regiono Ramiajame vandenyne, apimančio Naujosios Kaledonijos, Vanuatu, Papua Naujosios Gvinėjos, Saliamono ir kitas kaimynines salas į rytus nuo Australijos, čiabuvių gyvenimu Antrojo pasaulinio karo metais ir kurį laiką po jo. Labai supaprastinus esmė tokia: per karą mūsų akimis primityvios šių salų bendruomenės tapo technologiškai pažangių šalių, tokių kaip Jungtinės Valstijos ir Japonija, karo veiksmų liudininkėmis. Iš pradžių salose išsilaipino Japonijos kariuomenės daliniai su transporto priemonėmis, įvairia ginkluote, medicinos įranga, amunicija ir maisto atsargomis.
Nesunku įsivaizduoti, kokį įspūdį čiabuviams, kurių dauguma niekada per savo gyvenimą nebuvo matę jokių svetimšalių, padarė palapinių miesteliai, atvykėlių drabužiai, apavas, ginklai, konservuotas maistas, technikos priemonės. Japonai, kuriems reikėjo palydovų ir pagalbininkų, samdė vietinius žmones atsilygindami maisto produktais, drabužiais, metaliniais įrankiais ir kitomis gėrybėmis. Vėliau japonus iš Mikronezijos išstūmė amerikiečiai. Jų įkurtose aviacijos bazėse pradėjo leistis lėktuvai su įvairiausiais kroviniais. Gyvenimas salose labai pasikeitė. Tarp vietinių ėmė plisti tikėjimas, kad protėvių dvasios nusprendė pasirūpinti jais ir atsiuntė svetimšalius su kalnais įvairiausių gėrybių. Tačiau po kelių metų amerikiečių kariai susikrovė savo mantą ir išvyko. Salose nebesileido krovininiai lėktuvai, iš dangaus nebekrito žemėn parašiutai su maisto atsargomis ir reikmenimis, ėmė užželdinėti aerodromų takai. Vietiniai suprato, kad gerieji laikai baigėsi. Protėvių dvasios kažko užpyko.
Kad viskas grįžtų į senas vėžes, kaip buvo prie amerikiečių, čiabuviai pradėjo juos mėgdžioti, daryti viską, ką paprastai darė ir jie: marširuoti su mediniais ar paliktais netinkamais ginklais, budėti paliktuose aerodromų dispečerių bokšteliuose užsidėjus iš medžio išdrožtas ausines, mosuoti rankomis stovint ant lėktuvų leidimosi tako tarsi rodant signalus lėktuvų pilotams. Kad pritrauktų grįžtančių lėktuvų su kroviniais, iš rąstų ir šakų gamino natūralaus dydžio lėktuvų replikas, kirsdavo naujus leidimosi takus džiunglėse, manydami, kad senieji dėl kažkokių priežasčių lėktuvams nepatikę.
Labai gaila, bet nei kruopščiai kartojami amerikiečių karių veiksmai, nei kasdien imituojami jų kariniai ritualai, nei jų techninių prietaisų kopijavimas, nei tikrų jų uniformų dėvėjimas nepadėjo: lėktuvai ir kroviniai niekad nesugrįžo. Nors turbūt dar ir šiandien salose yra žmonių, mačiusių juos savo akimis, jaunoji karta Kargo kulto jau nebesilaiko: jie jau patys žino, kad iš šakų nupinti radarai neveikia taip, kaip turėtų.
Ar budėjimas dispečerių bokštuose su medinėmis ausinėmis, laukiant ryšio su atskrendančiais lėktuvais seanso, arba iškilmingas vaikščiojimas su mediniais šautuvais aplink iškeltą garnizono vėliavą kai ko neprimena? Tarkime, sukiojimosi aplink ugniakurą su apeiginiu kaušu ar rankų uždėjimo ant tikinčiojo galvos? Išoriškai tai nieko netrikdo, bet kiek tokiuose veiksmuose vidinės prasmės? Ar „Romuvos“ kriviai gali per nuožmią sausrą prišaukti Lietuvon lietaus? Ar įšventintieji Kristaus tarnais gali rankų uždėjimu išgydyti ligonius? Jei taip, vadinasi, senoji dvasinė tradicija toliau tęsiama. Jei ne, lauktų daug gudragalviškų išsisukinėjimų, piktinimosi tokiais klausimais ir dantų griežimo.
Vis dėlto turbūt kai kam būtų sunku atsikratyti įtarimo, kad galbūt ir pagoniškuose ritualuose, ir krikščioniškose apeigose po šimtmečių ir tūkstantmečių nebeliko vidinės prasmės. Pradingo žinojimas, beliko tikėjimas. Tikėjimas, kad jei darysim tą ir aną, jei kalbėsim tą ir šitą, lėktuvai su kroviniais atskris. Bet ilgainiui išsisklaido ir tikėjimas… Ritualo tarnams tai katastrofa, perspėjimas, kad iš inercijos Ritualo dar vieni kiti laikosi, bet tai ilgai netruks. Kita vertus, ilgai praktikuotų ritualų atmirimas neturėtų būti suvokiamas kaip pasaulio pabaiga, nebepataisomas nužmogėjimas. Štai ištrauka iš „Pokalbių su A.“: „Ateina laikas, kai žmogus liks be nieko. Į ką jam teks kreiptis pagalbos? Į dangų? Bet danguje jis nieko nemato. Į žemę? Bet ir čia nieko panašaus į Dievą nėra. Galų gale jam beliks kreiptis į patį save, kad išvestų save iš aptemimo. Todėl ateistas greičiausiai supras, kas yra Dievas.“
Tarp kitko, kažkada, pasirodo, senovės baltų tikėjimas skatino religinį turizmą. 1075 metais Adomas Brėmenietis, rašydamas apie kuršius, tvirtino taip: „Jų namai pilni pagonių žynių, pranašų, kurie netgi apsirengę vienuolių drabužiais. Pranašysčių čia ieško iš viso pasaulio, ypač ispanai ir graikai“. (Marija Gimbutienė. Baltai priešistoriniais laikais. Vilnius, Mokslas, 1985 m., 174 psl.)
Jeigu ponas Adomas sakė tiesą, panašu, kad pagonių žyniai savo darbą išmanė. Turbūt ne veltui klientai pas juos prie Baltijos trenkdavosi per visos Europos girias, laukus ir upes arba per kelias jūras…