Gyvenimo tikrovę kaip pasaką, pilną stebuklų, neįtikėtinų įvykių ir istorijų, turbūt regi tik išminčiai, kurie mūsų dienomis ko gero būtų palaikyti bepročiais. Dėl to, kad tiki tuo, ko kiti niekad nėra nei matę, nei girdėję, tuo, ką didžiai mokyti žmonės yra seniai apspjovę iš savo intelekto aukštumų. Ši trumpa istorija, kurią noriu papasakoti, yra neišgalvota, jos veikiantieji asmenys šiuo metu, kiek žinau, dar gyvi, o paprastas jos siužetas primena šiuolaikines siaubo pasakėles, kurias vaikams ir suaugusiesiems mielai seka kino pramonė, nes baimė, kaip žinome, yra labai gerai parduodama prekė.
Taigi, šis pasakojimas apie susitikimą su vampyru vienoje posovietinės Lietuvos poliklinikų (neskubėkite juoktis, pats suprantu, kaip apgailėtinai jis atrodo lyginant su Holivudo šiurpyklių scenaristų išmone, bet, pakartosiu, tai ne pramanytas įvykis) siekia palyginti netolimus laikus, maždaug šio amžiaus slenkstį.
Poliklinikos koridoriuje jauna moteris pastebi prie kažkurio kabineto sėdintį pažįstamą žmogų. Tai lazdelę prie savęs pasidėjęs pagyvenęs vyras, gerai žinomas menininkas, kurio pavardė beveik neabejotinai ir šiandien būtų žinoma plačiajai publikai. Daugybės vietinių ir tarptautinių premijų laureatas, laikomas savo srities korifėjumi, perkeltine prasme visas žvangantis nuo įvairiausių kūrybinio pasaulio regalijų ir valdiškų apdovanojimų. Trumpai tariant, autoritetas, ypač esantiems „prie meno“. Pavadinkime jį X.
Moteris jį užkalbina, klausia, kokie rūpesčiai čia atvijo. O kad rūpesčiai dėl sveikatos rimti, matyti iš tolo. Žodis po žodžio įsikalba, X. ima pasakoti, bėdoti. Galiausiai pajuokaudamas kalbą užsuka taip, kad pašnekovei iš mandagumo belieka taip pat į tą posūkį leistis. Pažodžiui cituoti negaliu, nes jau daug metų praėjo, tiksliai man perpasakoto pokalbio neatsimenu, bet esmė tokia: bėdojimo pabaigoje X. pasako maždaug taip – jūs štai jauna, pilna jėgų.. O, kad man bent šiek tiek kas nors jų duotų! Pašnekovė juokais – tai man negaila, imkit. X. dirsteli į ją, padeda rankas sau ant kelių delnais į viršų ir sako – tada uždėkit delnus. Ta nustebusi padeda savo delnus ant viršaus. Dvi trys sekundės, ir jis atsitraukia. Padėkoja, atsisveikina ir pašokęs ant kojų nueina. Žvaliai, kaip jaunuolis. Nebereikia nei gydytojos, ir pastverta lazdelė jau visai nereikalinga.
Tuo tarpu žvilgsniu jį nulydėjusi jauna moteris ūmai pasijunta labai blogai. Apima baisus silpnumas, pasijunta tarsi pradurtas balionas, iš kurios būtų išėjęs visas oras. Dar kurį laiką pasėdėjusi, užeina pas gydytoją, po to vilkdama kojas palieka polikliniką. Prireikia gal savaitės, kad atgautų jėgas.
Štai ir visa istorija. Banali, be jokių specialiųjų efektų, nutikusi Vilniuje, dienos šviesoje. Medicinos įstaigoje, tarp žmonių. Mažareikšmis epizodas, kurio niekas nesuprato.
Iš pradžių nesuprato ir jo dalyvė. Tik vėliau, ne kartą apgalvojusi tai, kas įvyko, susigaudė, kad tai ne pokštas ir ne koks nors atsitiktinumas. Ar vėliau bandė apie tai kalbėtis su X., aiškintis, ar stengėsi su juo daugiau nebesusitikti, aš nežinau.
Tuo metu, kai apie tai išgirdau, jau buvau pažįstamas su aiškiaregiu A. , lyg ir norėjau šią situaciją aptarti, bet turbūt užgriuvo svarbesni reikalai, ir X. išvengė A. dėmesio. Šis iš pažiūros banalus siužetas apie šiuolaikinius vampyrus, man regis, turėtų priminti apie kelis dalykus. Jeigu mes kažko nežinom, laikome neįmanomu, nes tokia vyraujanti daugelio žmonių nuostata, jeigu apie tai ničnieko nekalbama viešumoje, tai dar nereiškia, kad negalime ASMENIŠKAI su tuo susidurti. O susidūrę nežinome, iš ko būtų galima tikėtis supratimo, paaiškinimo, nuoširdžios pagalbos.
Nelabai norėčiau tikėti, kad X. apie tokį gyvybinės energijos „nusiurbimo“ būdą būtų sužinojęs iš vadinamosios okultinės literatūros. Kiek skaičiau spaudoje skelbtus pokalbius su juo, niekur nebuvo minimas domėjimasis ezoteriniais dalykais, galima „anapusinė“ patirtis. Nenuostabu, didesnes ir mažesnes paslaptis paprastai esame linkę pasilaikyti sau, netrimituojame jų kitiems. Nors knygos ir filmai apie vampyrizmą pačiomis įvairiausiomis jo formomis jau seniai yra virtę atskira ekonomikos šaka, turbūt retas kuris yra susidūręs su tikru vampyru dienos šviesoje ir fiziškai pajutęs jo įkandimą. Matyt, tokie metodai tamsiajame pasaulyje perduodami iš vieno kitam nerašytiniu, žodinės tradicijos būdu. Visuomenė apie tai nežino, o tai, ko nežinome, mums tarsi ir neegzistuoja. Tačiau X. ir kiti į jį panašūs puikiai supranta, ką daro. Jie veikia gavę aukos sutikimą, nors nusikaltimas dėl to netampa lengvesnis. Tai tas pat, kaip skriausti vaiką, pasinaudojus jo nežinojimu ir patiklumu. Atpildas neišvengiamas, ir veikiausiai jie tą žino ar bent nujaučia, stengdamiesi kaip galima toliau jį atitolinti stiprinant fizinį kūną. Garantijos, kad bus leista atgimti žmogumi, juk niekas nedavė. Net ir korifėjams.