Pritaikyti prasmės raktą senovinei spynai iš aprūdijusios geležies – nelengvas darbas. Dažniausiai jo imasi labai mokyti žmonės, apie senovę sprendžiantys iš mūsų laikus pasiekusių rašytinių ir sakytinių žinių, kai kurių laiko išbandymus atrėmusių daiktų, savojo įsivaizdavimo ir išprotavimų. Svarstymų, lyginimų, spėjimų, apibendrinimų nukaltu raktu rakinama spyna girgžda, spyriojasi, nepasiduoda, bet logikos jėga būna stipresnė: dar vienas kitas argumentų postūmis, energinga prielaida, tvirtesnis apibendrinimas – ir intelekto spaudimo nebeatlaikęs užraktas cyptelėjęs atšoka. Spyna atrakinta. O kaip, išlaužus mechanizmą ar parinkus raktą, tarsi nebe taip ir svarbu. Svarbus tik rezultatas.
Kažin ar kas būtų negirdėjęs apie vieną išskirtinį senovės lietuvių bruožą: svetimšalius stebinusią pagarbą žalčiams. Tokią didelę, kad žalčio ar gyvatės motyvas ikikrikščioniškais laikais buvo persikėlęs ir į mūsų protėvių papuošalus.
Archeologai įvairiose Lietuvos vietose rastuose ir tirtuose kapuose yra aptikę ne vieną zoomorfinę – gyvūno pavidalo – lankinę segę ar apyrankę, vaizduojančią žaltį ar gyvatę. Tokių papuošalų baltų žemėse randama nuo vėlyvojo geležies amžiaus. Kuo būtų galima paaiškinti tokį prisirišimą prie šių roplių, kad jie, nagingų meistrų atlieti iš žalvario, nušlifuoti ir iškalinėti, buvo dėvimi ant rankų ir drabužių? Koks raktas tiktų šiai mįslei atrakinti?
„Baltų juvelyrai zoomorfinio stiliaus pagrindiniu motyvu pasirinko roplį – žaltį ar gyvatę, matyt, todėl, kad šie gyvūnai susiję su pasaulėžiūra, aiškiu jų ryšiu su Gyvybės medžiu. (…) Lietuvos archeologinėje medžiagoje žalčio ar gyvatės įvaizdis, suvoktas kaip abstraktus geometrinis simbolis, buvo žinomas jau senajame geležies amžiuje.“ (Audronė Bliujienė. Baltų zoomorfinis stilius. Lietuvos archeologija, 2001 m., 21 t.). Istorikų teigimu, gyvūnų pavidalo motyvais dekoruotų dirbinių baltų genčių teritorijoje atsiranda V a. pabaigoje – VI a. pradžioje. Dar po beveik tūkstančio metų apie keistą lietuvių ir prūsų pagarbą žalčiams rašys to meto keliautojai ir metraštininkai.
Savadarbį raktą paslapties spynoje bandyta suktelėti tvirtinant, kad gyvatės – o ja, pasak kalbininkų, senaisiais laikais lietuviai vadino ir žaltį – garbinimas esą ateina dar iš pirmykštės bendruomenės laikų. Žalčio ar gyvatės totemas atsiradęs dėl bauginančios žvilgančios šių roplių išvaizdos, mirtino įkandimo, baimę keliančio hipnotizuojančio žvilgsnio, keisto išsinėrimo iš savo odos. Būtent todėl šiems ropliams buvo priskirtos antgamtinių būtybių savybės, lėmusios savotiško jų kulto atsiradimą.
Kodėl gi ne. Tiesa, toks atsakymas ant kelią pastojusių durų kabina dar vieną sunkią spyną: ne tik gyvačių ir žalčių akys tais tolimais laikais žmonėms baimę kėlė, ne tik jie buvo verti totemų. Tamsoje švietė ir vilkų akys, giriose šeimininkavo ir meškos, ir lūšys, ir kiti laukiniai žvėrys, kėlę ne mažesnį pavojų gyvybei, nei kimsynuose susirangiusios gyvatės, bet didžiausią mūsų protėvių pagarbą užsitarnavo tik jos ir žalčiai. Ar tik dėl to, kad jie, priglausti namuose, saugodavo juos nuo pelių?
Galbūt ieškoti tinkamo rakto vertėtų ir gimtosios kalbos gelmėje, kurioje iki šiol slypi tikrovės įvardinių prasmės? Kalbininkų teigimu, žodžio šaknis -gyv yra labai archajiška, siekianti indoeuropiečių prokalbės laikus. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra net 328 iš šios šaknies išaugę žodžiai, tarp jų ir tokie plačiai vartojami, kaip gyvas, gyvybė, gyvenimas, gyventi, gyvybingas, gyvūnas, gyvulys, gyvis, ir dabartinėje kalboje rečiau sutinkami gyvastis, gyvė, gyvata, gyvatoti, gyvinti. Prie jų visų susirangiusi tūno ir gyvatė.
Jis išaugęs iš tos pačios prasminės indoeuropiečių prokalbės šaknies, kaip ir sanskritiška jos atauga jīvá (tariama „džyva“) – šis žodis reiškia „gyvas“, „gyvenantis“, „visa, kas gyva“, „gyvenimas“, „egzistavimo principas“. Įdomu, kad šiuo sanskrito kalbos žodžiu įvardijama dviejų religinių doktrinų – džainizmo ir hinduizmo – sąvoka, bendrąja prasme reiškianti gyvą būtybę, individualią sielą, kuri dėl priežasčių ir pasekmių dėsnio nuolat keičia savo pavidalus, fizinius kūnus, vis atgimdama iš naujo.
Gyvas. Gyvybė. Gyvenimas. Gyvastis. Gyvata. Gyvatė.
Ji susiveja taip, kad sunku suprasti, kur pradžia, o kur pabaiga. Iš tiesų jos ir nėra: bėgant laikui išsineria iš savo odos ir gauna kitą, naują. Gyvenimas ir toliau sukasi ratu, nuo vieno išorinio luobo prie kito. Ir gyvatės, ir žmogaus. Abu gyvi, abu gyvena, abiejuose gyvenimo tėkme keliauja jų „džyva“ – gyvė, siela.
Gyvačiukės pavidalo apyrankė baltų gentims, tarp jų ir senovės lietuviams, turėjo raminamai priminti apie amžiną gyvybės ratą, skelbti, kad mirties kaip visiško žmogaus išnykimo iš tikrųjų nėra. Gyvatė ar namų ramybę sergstintis žaltys – gyvasis Būties simbolis, ranką apsivijusi apyrankė – fizinė jos pajauta.
Nenustebčiau, kad prūsų ar lietuvių žyniai žinojo ir apie žmoguje tūnančią ugninę gyvatę, laukiančią savo valandos, kai po šimtų ar tūkstančių dvasinės raidos metų pakils žmogaus stuburu, kaip pasakojo A. Tada atsiras galimybė pagaliau ištrūkti iš amžinojo kūnų keitimo rato. Tokią viltį teikė ir gyvatės formos apyrankė: juk ji – su tarpu, kad būtų galima nusiimti. Taip, kaip tą padarė Sidharta Gautama ir kiti šiame pasaulyje gyvenę žmonės. Kas žino – gal ir iš Lietuvos.