Kiekvienas prie didesnio ar mažesnio vidinio atradimo ateina savo keliu, ir ko gero dažniausiai tai išlieka tik jo ar jos paslaptimi. Vis negaliu susilaikyti nenustebęs, kai kada nors atsitiktinai sužinau, kad ta pačia kryptimi patylomis ėjo – ir turbūt tebeeina – tiek daug mano draugų, pažįstamų, kolegų, nors niekad apie tai buvo pasakojęsi ar bent užsiminę.
Vėl prieš akis tarsi iškyla besišypsantis Valentas, prieš kelis dešimtmečius atvedęs prie mokslinių parapsichologijos reiškinių tyrimo durų, draugiškai pravėręs jas ir leidęs apsidairyti. Be kita ko tai man buvo svarbu ir psichologiškai: juk neįprastų žmogaus gebėjimų fenomenus tyrinėjantys, eksperimentus rengiantys ir jų rezultatus paaiškinti bandantys fizikai, medikai, biologai negali būti vien tik sektantai ar šizofrenikai. Taigi, ir jų eksperimentuose dalyvaujantys vadinamieji operatoriai, vienokių ar kitokių gebėjimų „ekstrasensai“, negali būti vien tik šarlatanai, apsišaukėliai ar savitaigos užvaldyti žmonės, vienaip ar kitaip išmokę apgauti eksperimentuotojų techninę įrangą.
Kiek vėliau Valentas parašys šias eilutes, kurios man pasirodė labai tinkamos priminti šia proga: „Nors kiek savo paties atžvilgiu sąžiningas individas nesunkiai gyvenime aptiks bent vieną faktą, kuris netelpa į išmoktą pasaulio supratimą. Pirmą kartą pačiam sau pripažinti, kad vyksta tai, kas neįmanoma, reikalauja visų narsumo atsargų ir sukelia negrįžtamas pasekmes. Po to, remiantis elementaria logika, kiekvienas norintis gali suvokti, kad savasis pasaulio supratimas yra nepilnas. Juk išmoktas pasaulio vaizdas nenumato išimčių.“
(…) „9-ąjį dešimtmetį atlikta plati amerikiečių apklausa atskleidė, kad absoliuti dauguma jų yra susidūrę su nepaaiškinamais įvykiais, ir kad absoliuti dauguma nusprendė tai pamiršti ir nekomplikuoti sau gyvenimo. Pavojinga matyti tikrovę kitokią, nei ją suvokia statistiškai vidutinis sociumo atstovas. Išvengti psichiatrų ar civilizuoto pasaulio valdžios dėmesio įsigudrina tik tie, kurie laiku išmoksta slėpti savo pasiekimus arba, kitais žodžiais tariant, išmoksta valdyti savo suvokimą. Ši ieškotojų kategorija moka atrodyti netgi „normalesnė“ už statistiškai vidutinius sociumo atstovus. Kam nepasiseks, kai atsivėręs tikrovės vaizdas visiškai užvaldo dėmesį, tą, prislopintą medikamentais, Vakarų pasaulis visada pasiruošęs išsiųsti praktikuotis į kliniką“. (Valentinas Murauskas. Dieviškasis pažinimas, arba pažintas Dievas).
Kiekvieno iš mūsų atsiradimą šiame pasaulyje ir vėlesnį pradingimą iš jo labai negrabiai bandyčiau palyginti su asmeniniu liftu. Lifto šachta slystančioje kabinoje – tik tu. Tyliai skamba maloni muzikėlė, retkarčiais vos pastebimai pritemsta minkšta šviesa. Jei prieš įlipdamas buvai užsigalvojęs ar kaip reikiant neprabudęs, o gal prisnūdęs po ilgo laukimo, kažin ar suprasi, kyla lifto kabina ar leidžiasi. Pagaliau ji ima lėtėti, sustoja. Dzingteli skambutis, durys plačiai prasiveria – sveikas, pasauli! Aš jau čia.
Gyvenimo šiame aukšte pradžia ir pabaiga kiekvienam yra tokia pati: prasiveria lifto durys. O visa kita skirsis, gal nedaug, o gal ir iš esmės. Vieni į šį aukštą atvyksta patys išsikvietę liftą, kitiems jis iškviečiamas. Vieni jau žino, kur pateks, kiti, išėję iš lifto, stebi aplinką išpūtę akis. Vieni supranta, kokiu reikalu atvyko ir kada grįš atgal, kiti neturi jokio supratimo. Vieni jau seniai yra išmokę taisykles, kaip elgtis ir kaip nesielgti šiame aukšte, kiti jų laikosi instinktyviai, gal net nesąmoningai, treti nei jų žino, nei nori žinoti. Jiems pakanka to, ką gyvenimo pradžioje išaiškino tėvai, seneliai, giminės, draugai, ko išmokė auklėtojai, mokytojai, dėstytojai, kiti gyvenimo kelyje sutikti žmonės, asmeninė patirtis, o taip pat televizorius, knygos, internetas ir kiti šio aukšto išminties šaltiniai.
Elektroninis laikrodis prie aukšto durų rodo XXI amžiaus pradžią, todėl budėtojo vieta prie įėjimo tuščia. Žyniai, brahmanai, išminčiai, pranašai ir kiti sargai, išmanantys apie tai, kas, kaip ir kodėl veikia šiame aukšte, pasitikdavo atvykusiuosius, sužinoję, iš kur atvežė juos liftas, patardavo tėvams, kaip auginti, auklėti, kurlink nukreipti, kad ir pats kiltų aukštyn, ir kitiems kelią rodytų. Prireikus į budėtojus bet kada buvo galima kreiptis pagalbos ar patarimo. Deja, laikui bėgant dėl įvairių priežasčių jų gretos retėjo, kvalifikacija mažėjo, kol galiausiai dar likę buvo išstumti į visokiu senu šlamštu užgriozdintas pagalbines aukšto patalpas.
Dabar interesantai darbo valandomis gali kreiptis į biuro administratorių: jo kabinete pridėta spalvingų lankstinukų su taisyklėmis ir patarimais, o jeigu jis būna geros nuotaikos, kartais gali kai ką pridurti ir nuo savęs: taisyklės taisyklėmis, bet iš tiesų čia galima daryti viską, ką tik nori, svarbu neįkliūti. O jei esi turtingas ir galingas, tai neprapulsi ir įkliuvęs.
Kokia galėtų būti administratoriaus reakcija, jei vieną dieną pas jį užeitų koks šio aukšto gyventojas ar gyventoja ir atsargiai imtų abejoti, ar gyvenimo tvarka čia iš tikrųjų yra būtent tokia, kaip surašyta taisyklėse ir žinynuose. Nejau, kaip sakė tas keistas senolis iš pagalbinių patalpų, gyventojai atėjus laikui turės atsakyti ne tik už savo poelgius, bet ir už žodžius ir netgi mintis? Kad atsakomybė už mintis – pati griežčiausia, nes jos yra žodžių ir veiksmų pradžia? Kad mintys – tai mūsų nuolat skleidžiama energija, o ji, kaip teigia mokslininkai, iš niekur neatsiranda ir niekur neprapuola, taigi, ką nors lydintis tamsių minčių debesis gali būti išsklaidytas tik jo paties šviesių minčių energija? Bet ar įmanoma jos gauti pakeitus savo mąstymą? Ir kaip tą padaryti, jei minties neįmanoma išlaikyti – ir ne galvoje, kaip aiškina senolis, o širdyje?
Ir dar: naktimis, kai viskas nurimsta, kartais būna girdėti, lyg kažkur už sienos važinėtų liftas. Ar iš tikrųjų mūsų aukšte yra liftas? Juk visi žinome, kad mūsų namas – vieno aukšto. O gal kartais ne? Gal už tų durų – ne atsarginis išėjimas gaisro atveju, o lifto kabina? Be to, viena pažįstama, prašiusi neminėti pavardės, sakė po ligos pradėjusi matyti pro tas duris įeinančius ir išeinančius žmones. Kartą net vieno paklaususi, kur tas eina. Atsakęs, kad žemyn, kaip ir dauguma iš čia gyvenančių. Bet kur dar žemyn, jei žemiau jau nebėra kur?
Ką atsakytų taip užkluptas aukšto administratorius? Nejau prisipažintų, kad ir pats nakties tyloje kartais išgirsta skimbčiojant nematomo lifto skambutį, kai iš lėto prasiveria arba užsiveria jo durys?