Vargu ar kam užkliūtų, jei žodis „aiškiaregys“ ar „aiškiaregiškas“ vienaip arba kitaip būtų pavartotas M.K.Čiurlionio kūrybos kontekste, tačiau vadinti jį patį aiškiaregiu šiandien tarsi būtų tas pat, kaip prilyginti buitinių paslaugų sferoje neblogai besiverčiantiems įvairiausio plauko ekstrasensams, būrėjoms, astrologams ir kitiems „ezoterikos žinovams“. Nesinori nieko įžeisti, visi užsidirba sau duoną kaip moka, ir žmonių mulkinimu verčiasi toli gražu ne tik „okultinių mokslų“ profesoriai. Žinoma, visiems būtų geriau, jei nekiltų painiavos dėl sąvokų: jei, pavyzdžiui, iš klientų už „konsultacijas“ pinigus imantys visokie karmos aiškintojai ir valytojai nelaikytų savęs aiškiaregiais, su šiuo žodžiu būtų galima elgtis gerokai drąsiau ir tada, kai kalbame apie tokį genijų, kaip Čiurlionis.
Šioje knygoje jam skirta svarbi vieta: retai kada esu girdėjęs A. apie ką nors kalbant su tokia pagarba, kaip apie Čiurlionį. A. laikė jį didžiausiu lietuvių tautos aiškiaregiu – ne perkeltine, o tiesiogine, sakyčiau, visiškai technine prasme. Štai keli sakiniai iš „Pokalbių su A.“: „Tai, ką vadiname kūrėjo vaizduote, dažnai gali būti dvasinio pasaulio realybė, pamatyta dvasinėmis akimis. Gal dėl to žvelgiant į jo paveikslus sunku atsikratyti jausmo, kad tai, kas juose pavaizduota, kažkada matėme ir patys. Kad tai – ne išgalvota, ne šiaip vaizduotės polėkis, ne talentingo menininko vizijos. Taip mus gali veikti tikrovė, kurios fizinis kūnas nepažįsta, bet tam tikra žmogaus esybės dalis žino, jog iš jos atėjo ir į ją sugrįš.“
A. Čiurlionio paveikslus vadina Dvasios pažinimo vadovėliu ir konkrečiais pavyzdžiais aiškina, kodėl. Suprantama, kiekvieno dailininko simbolisto kūryboje galima rasti įvairiausių prasmių, įžvelgti tai, ko galbūt nė neįtarė pats kūrėjas. Tačiau tas, kuris perskaitė A. pasakojimą apie žmogaus dvasios raidos ypatumus, konkrečius etapus ir pavidalus, neabejoju, kitomis akimis pažvelgs ir į Čiurlionio ciklą „Rex“, ir į to paties pavadinimo 1909 m. nutapytą paveikslą. A. teigimu, šie ir kai kurie kiti Čiurlionio paveikslai tapyti iš natūros. „Rex“ paveiksle aiškiai matyti dvasios poliariškumas, apie kurį išsamiai pasakojo A., o „Rex“ cikle pavaizduota, kaip auga dvasia, kaip Karys pamažu tampa Karaliumi. A. teigimu, Čiurlionis pats matė dvasinį mūsų planetos valdovą, Dvasią – Karalių. Dvasinis Karalius pasirodo ne bet kam, ir ne kiekvienam aiškiaregiui. Tai, kad Čiurlionis jį regėjo, nemažai pasako ir apie jo paties dvasinį lygį.
Negaliu susilaikyti nepaminėjęs kelių epizodų iš M.K.Čiurlionio sesers Jadvygos atsiminimų. Bene trumpiausiame, mažiau nei 2 puslapių, savo atsiminimų knygos skyrelyje „Hipnotizavimas“ (J.Čiurlionytė. Atsiminimai apie M.K.Čiurlionį. 1973 m., „Vaga“, psl. 56) ji pasakoja apie neįprastus savo vyriausiojo brolio sugebėjimus. Sykį Kastukas, pamatęs įprastiniu maršrutu gatve traukiantį kaimyną, aplinkiniams pasakė priversiąs jį tuoj sustoti, apsigręžti ir pasukti atgal į namus, taigi, be jokio tikslo paslampinėti, o to jis niekad nedarydavo. Čiurlionis kurį laiką žiūrėjo į tolumoje einantį vyrą, ir šis, didelei visų nuostabai, iš tikrųjų netrukus stabtelėjo, tarytum sudvejojo, pastoviniavo, galiausiai apsisuko ir leidosi atgal.
Kitą kartą Kastukas išmušė iš vėžių nelabai mėgstamą kunigą, iš anksto pranešęs, kad savo gražbylingais pamokslais garsėjęs klebonas bus sugėdintas. Čiurlionis stovėjo kartu su visais bažnyčioje, užlindęs už kolonos, ir žiūrėjo į sakykloje pamokslaujantį dvasininką. Šis netrukus išraudo, jam ėmė pintis liežuvis, pradėjo kalbėti nei šį, nei tą, nuklydo toli į pievas ir galiausiai, baisiai nustebinęs parapijiečius, vidury sakinio nutraukė kalbą ir net neatsisveikinęs su visais (o tai sukėlė tikrą šoką) nubildėjo žemyn ir trenkęs durimis išėjo.
Šie anekdotiški epizodai, suprantama, neturi nieko bendra su hipnoze, bet tai, kad sesuo manė esant būtina (totalios cenzūros Lietuvoje laikais) nors ir prabėgom, bet vis dėlto užsiminti apie neįprastus vyriausiojo brolio gebėjimus, manau, yra svarbu. Tie, kurie jaučia savyje esant dvasinių jėgų ir patys yra bandę atlikti panašius „eksperimentus“ su kitais, žino, kad paprastai dvasiai reikia duoti šiek tiek laiko. Jeigu ji veikia „realiuoju laiku“, kad ir tokiose iš pažiūros nereikšmingose situacijose, kurios buvo paminėtos, tik patvirtina, jog toks žmogus yra neeilinis. Taip, visi žinome, kad M.K.Č. buvo išskirtinis, bet A. savo ruožtu taip pat patvirtino jo išskirtinumą tokioje srityje, kurią išmano ir žmogaus pasiekimus deramai įvertinti gali tik aiškiaregiai.