Knygoje A. pasakoja, kaip kiekvienas gali pabandyti pamatyti tikrąjį save – savo paties dvasią, aukščiausią mūsų būties principą įkūnijančią energinę būtybę, vidinį žmogų, kuris, pasak Kristaus, gali patekti į dangaus karalystę. Evangelijoje pagal Joną aiškiai pasakyta, kad dangaus karalystės vartai bus atkelti dvasiniams, o ne kūniškiems žmonėms. Prieš pasakodamas apie savo paties stebėtus dvasios raidos etapus, A. išsamiai apibūdina šeimos narių patirtį, atskleidžia, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jie pirmą kartą išvydo savo dvasinius „Aš“.
Kaip žmogus gimsta antrą kartą, bet ne žemėje, o danguje – turbūt pati didžiausia gamtos paslaptis. „Pokalbiuose“ A. ne kartą grįžta prie šios temos, pasakoja, kaip gimsta žmogaus dvasia, ką praktiškai reiškia žodžiai „antrąkart gimęs“, ir kas yra trečiasis bei paskutinysis gimimas danguje. Štai kaip vyresnysis A. sūnus V. papasakojo apie savo paties dvasios gimimą: „Bhagavadgitoje“ perskaičiau, kad kiekvieno žmogaus širdyje yra Absoliuto kibirkštis. Iš pradžių mėginau įsivaizduoti savo širdį, spėliojau, kaip ji atrodo. Širdis – ne vien fizinis organas. Kai susikaupęs bandydavau įžiūrėti jos energinį atvaizdą, iš pradžių matydavau įvairių pavidalų, po to nusistovėjo vienas. Kartą medituodamas užmerktomis akimis išvydau didelį energijos kamuolį. Po to širdis staiga pasidarė labai didelė, tarsi Visata. Vadinasi, mano sąmonė arba labai išsiplėtė, arba labai sumažėjo. Sunku pasakyti, ribos čia nėra. Tada pamačiau savo širdyje labai labai toli degant mažytę žvaigždutę. Tas baltas taškelis ėmė sparčiai artėti. Artėdamas sparčiai augo ir galiausiai pavirto didele balta žvaigžde. Paskui toje didelėje žvaigždėje, pačiame jos viduryje, pamačiau šokantį žmogiuką. Jo veidas buvo lygiai toks pat, kaip ir mano. Esu jį nupiešęs. Rankų plaštakos ir kojos atrodė lyg būtų guminės. Judino jas tarsi norėdamas parodyti, kad jis yra gyvas. Dar viena kita akimirka, ir jis išėjo iš mano širdies. Prisimenu, jog apėmė jausmas, kad iš manęs kažkas gimė. Dar nebūdamas tėvu pasijutau esąs motina – tokią stiprią motinišką meilę jam pajutau.“
Kad žmogus gimtų danguje, tai yra, kad iš dvasinėje jo širdyje sukauptos energijos gimtų dvasinis žmogus, arba dvasia, reikia tam tikrų sąlygų. „Pokalbiuose“ A. nuolat grįžta prie jų.