Pasirausęs spintos užkaboriuose pagaliau surandu aptrintą rudą aplanką su užrašu ‚‚Laiškai, rankraščiai‘‘.
Atrišu virveles, atverčiu, ir į dienos šviesą slysteli pluoštas laiškų, kuriuos prieš beveik 30 metų skaitytojai
parašė aiškiaregiui A. Pasidedu šūsnį ant stalo, pradedu vartyti. Dauguma laiškų parašyti ranka, kai kurie
vaikiška, bet dažniausiai suaugusiųjų rašysena, vienas kitas – rašomąja mašinėle. Viršuje, dešiniajame
kampe, kaip ir priklauso, gautų laiškų registravimo antspaudas su užrašu ‚‚Jaunimo gretos‘‘, datai ir
registracijos numeriui paliktos vietos, kurias turėdavo užpildyti laiškų registratorė. Čia pat – vyriausiojo
redaktoriaus Kazio Žilėno viza: ‚‚A. Praninskui‘‘. Tai reiškia, kad turėsiu atsakyti laiško siuntėjui, mašinėle
atspausdintą ir pasirašytą firminį redakcijos blanką prisegti prie skaitytojo laiško ir voko. Registratorė vėl jį
užregistruos, atsakymą išsiųs, o gautą laišką su atsakymo kopija padės į redakcijos archyvą. Tokia tvarka.
Kadangi ji kartais būdavo mandagiau ar įžūliau laužoma, A. adresuotų laiškų šūsnis prieš tris dešimtmečius
neiškeliavo į makulatūrą, netapo laikraštiniu ar vyniojamuoju popieriumi, nesudegė krosnyje, o niekieno
netrikdoma mano rudajame aplanke sulaukė beveik trečiojo XXI a. dešimtmečio, kai beveik niekas ranka
popierinių laiškų neberašo.
Skaitytojų laiškai aiškiaregiui A. pasipylė iškart po pirmųjų publikacijų ‚‚Jaunimo gretose‘‘, 1991-ųjų
pradžioje. Nebuvo jų tūkstančiai, gal šimtas kitas ar mažiau, aš atsirinkau ir pasilikau keliolika. Anuomet dėl vienokių
kitokių priežasčių jie atrodė svarbūs ar įdomūs. Vėl peržiūrinėdamas juos netikėtai pats sau užminiau mįslę:
pasirodo, kai kurie atėjo ne redakcijos adresu, o į abonentinę dėžutę Nr. 1801 Vilniaus 19-ajame pašto
skyriuje Senamiestyje, netoli redakcijos. Prisiminiau, kad kai kuriais atvejais A. rašiusiems žmonėms dėl visa
ko nurodydavau išsinuomotos pašto dėžutės adresą. Galvą teko pasukti ir dėl kai kurių laiškų datų:
skaitytojai aiškiaregiui rašė nuo 1990-ųjų vasaros, nors ‚‚Jaunimo gretos‘‘ pirmąjį mano pasakojimą
(pasirašytą Aurimo Sodeikio slapyvardžiu) apie jį paskelbė tik 1991-ųjų sausį. Ir vėl pavedė atmintis: juk
pirmoji mano publikacija apie A. 1990 m. rugpjūtį pasirodė ‚‚Švyturio‘‘ žurnale, ir beveik neabejotinai į
‚‚Švyturį‘‘ atėjusius skaitytojų laiškus šviesios atminties Eimutis Balaišis, ‚‚Švyturio‘‘ laiškų skyriaus
redaktorius, bus perdavęs čia pat kaimynystėje, ‚‚Jaunimo gretose‘‘, dirbusiam savo jaunajam kolegai, su
kuriuo buvo pažįstamas.
Dabar paprašyčiau įsivaizduoti, kad turite galimybę užduoti vieną kitą klausimą žmogui, laikančiam save
aiškiaregiu – bet kokį. Arba ką nors pranešti, kažko paprašyti, galbūt iškeikti, demaskuoti ar panašiai. Ko
klaustumėte, ko prašytumėte? Keli atsakymo variantai galėtų būti šiandien čia skelbiami prieš 29 ar 28 metus
parašyti laiškai – tikri, neišgalvoti, neredaguoti, parašyti gal smalsaujančių, gal svajojančių, gal sutrikusių, gal
išsigandusių ar beviltiškoje padėtyje atsidūrusių žmonių. Kaip jau minėjau, šiandien jau negalėčiau tvirtai
atsakyti, kodėl nusprendžiau pasilikti būtent šiuos laiškus (beje, į visus buvo atsakyta, raštu ar žodžiu, tai
patvirtina išlikusios mano pastabos, kai kur ir su lakoniškais paties A. komentarais). Galbūt todėl, kad jie
atspindi pačias įvairiausias žmonių susidomėjimo tuo, apie ką pasakojo A., spektro spalvas? Paskaitykime.
Gerbiamasis,
labai ačiū Jums už laišką. Ačiū už tarpininkavimą su gerbiamuoju A., už Jūsų gerumą. Aš ir mano sūnus
esame Jums labai dėkingi.
Bus ar nebus tų gaisrų, tačiau po Jūsų malonaus laiško ir gerbiamojo A. pažado mums padėti grįžo sielos
ramybė. Žinokit, protu kažkaip sunku patikėti, tačiau jaunystėje tokia kaimo burtininkė labai tiksliai nusakė
mano ateitį… Yra žmonių, kurie žino daugiau už mus…
Labai ačiū Jums ir už įdomų straipsnį žurnale. Ieškau panašių minčių spaudoje, norėdama atitaisyti savo
vaikų auklėjimo klaidas. Patikėkit, baisus žmogus, kai jam viskas suprantama, žinoma, kai mano, kad viskas
prasideda ir baigiasi Žemėje…
Jeigu, neduok Dieve, kas nors degs, būtinai Jums parašysiu.
Dar kartą ačiū Jums ir gerbiamajam A. Sėkmės Jums ir geros sveikatos!
Su nuoširdžiausia pagarba
J. L.
Jurbarko rajonas
1990 10 27
Gerb. Aurimai,
Perskaičiusi ‚‚J.G. ‘‘ Jūsų užrašytą straipsnį ‚‚Žemės brolis žmogaus akimis‘‘ negalėjau neparašyti laiško.
Labai norėčiau susipažinti ar netgi susitikti su Aiškiaregiu A. Galbūt tas žmogus galės mums išaiškinti (gal
kiek nors galės padėti), kas pas mus vyksta šeimoje. Negaliu aš nei neigti, nei teigti, kas pas mus yra. Daug
nenoriu rašyti, nes nežinau, ar begausiu iš Jūsų atsakymą. Truputį pasistengsiu apibendrinti. Viskas
prasidėjo nuo š. m. žiemos. Mus (tris seseris) pradėjo valdyti kažkokia jėga, dvi seserys pradėjo gydyti
rankomis žmones (aš, sakė, galėsiu gydyti po maždaug 1-2 metų). Jos kalbasi mintimis, joms viską sako, ką
jos turi daryti. Pasako žmogui jo ligas, jo ateitį. Mamai mintimis pasako, kur saugo mūsų namus angelai…
Kai grįžtu namo, ties tomis vietomis, kur stovi angelai, aš sustoju ir nusilenkiu jiems. Nežinau, jaučiame,
kada pas mus ateina Dievas, Kristus, Marija… Nenoriu daug išsiplėsti. Mūsų šeimoje tokia suirutė, kad
nežinome, ką daryti. Mums mintis sako, kad mes bendraujame su Dievu, Kristumi. Nežinau, ką daryti,
kiekvieną dieną verkiu, sakyčiau, mano metų (man 21 m.) mergina turėtų pergyventi dėl vaikino, kuris ją
paliko, o čia nežinai, ką kartais ir bedaryti. Mūsų šeima yra tikinti… Nežinau, kažkokia jėga paskatino vakar
mane nusipirkti seną žurnalą, t. y. balandžio mėnesio, ir parašyti šiandien, Aurimai, tau laiškelį. Dar turiu
vieną viltį, kad Aiškiaregis žmogus gali mums paaiškinti, ar čia į gerą, ar į blogą pusę plaukia mūsų darbai, ir
iš viso kas čia yra.
Parašau Jums ir savo gimtinės adresą, kur viskas vyksta.
Laima
Kaunas
1991 06 01
Miela redakcija,
Pirmom laiško eilutėm noriu padėkot už įdomius straipsnius Jūsų žurnale ir palinkėt visam Jūsų kolektyvui
kūrybingo darbo tokiu sunkiu Lietuvai laiku.
Jūsų žurnalo antrame numeryje perskaičiau straipsnį ‚‚Padangių pasaga‘‘. Pats domiuosi šia problema
seniai. Aišku, tokių pasiekimų kaip aiškiaregis A. dar neturiu. Labai norėčiau su tuo žmogumi susipažint.
Neseniai buvau nuvažiavęs į Nalčiką. Ten sutikau daug įdomių žmonių, tokių kaip Alioša Kelemetovas, Valia
Andrejeva ir kiti. Labai norėjau pamatyt kokį nors ateivių iš kosmoso laivą, deja, nepasisekė. Kaip tvirtino
žmonės, jei būčiau atvažiavęs dviem dienom anksčiau, būčiau pamatęs.
Virš Nalčiko aerodromo, kaip sakė žmonės, bendraujantys su ateiviais, kabėjo ateivių kosminis zondas, o virš mikrorajono Strelka praeina nežemiškų skraidančių objektų trasa. Nalčike dar apžiūrėjau kraštotyros muziejaus ekspoziciją ‚‚Išgelbėkim
mūs tėvų namus‘‘. Labai įdomi paroda, pasakojanti apie kontaktuotojus su ateiviais ir apie pačius ateivius.
Gerbiamas Aurimai, padėkit man, labai Jūsų prašau, persiųskit tam aiškiaregiui mano laišką arba atsiųskit,
jei Jis leis, man Jo adresą. Labai norėčiau susitikti su tuo žmogum. Labai labai už tai būsiu Jums dėkingas. Ir
dar viena: nenorėčiau, kad mano pavardė kur nors būtų minima.
Kęstutis
Marijampolės rajonas
1991 03 09
Gerb. A. Sodeiki!
Mes esame smalsūs penktokai. Per klasės valandėlę susidomėję perskaitėme ir aptarėme Jūsų pokalbius su
A. apie jūros gyvūnus Nesę ir gyvatę.
Mus domina viskas: kaip atsirado nuostabios legendos apie Eglę, žalčių karalienę, Jūratę ir Kastytį, apie
Lietuvos ateitį po kruvinojo sekmadienio, apie kitų planetų gyventojus, Žemės likimą.
Perskaitę žurnalą ‚‚Mokslas ir gyvenimas‘‘ sužinojome, kad žmogaus siela nemirtinga.
Mūsų klasė norėtų sužinoti apie numirusiojo žmogaus vėles.
Labai laukiame naujų straipsnių!
Kauno 33-osios vid. m-los 5c klasės mokiniai ir jų auklėtoja
1991 02 01
Gerb. redaktoriau,
Mūsų šeimą aplankė baisi nelaimė. Š. m. liepos 30 d. išėjo iš namų (adresas Kaune), kur gyveno pas močiutę,
mano sūnus P. Č., gimęs 1968 m. Labai norėčiau susitikti su Aiškiaregiu A. arba per Jus perduoti sūnaus
nuotrauką, kad sužinočiau, ar jis gyvas. Jei ne, tai kur jo palaikai, kas galėjo jam atsitikti? Su nekantrumu
lauksiu žinios iš Jūsų. Mano namų telefonas 8-XXX-XXXXX.
A. Č.
1991 09 29
Prierašas: Atsakyta 91 10 23 telefonu.
Mieloji redakcija,
Seniai skaitau Jūsų žurnalą, o paskutiniu metu ypač laukiu skyrelio su aiškiaregio atsakymais į klausimus
apie žmogaus gyvenimą po mirties.
Neseniai žuvo mano vyras. Nenoriu gyventi ir aš, bet nuo pačio blogiausio sulaikė vaikai, kurie dar maži, o
paskui pradėjau skaityti dabar spaudoje dažniau pasirodančius straipsnius apie tai, kad savižudybė yra baisi
nuodėmė, nes žmogaus gyvenimas tuo nesibaigia.
Tai kol kas sulaiko nuo paskutinio žingsnio, bet aš labai norėčiau sužinoti, ar kada nors galėsiu pasimatyti su
artimaisiais ir vyru. Juk jeigu kiekvienas atgimstame kelis ar net keliasdešimt kartų Žemėje, vadinasi, labai
maža galimybė ‚‚ten‘‘ susitikti.
Kaip aš dabar turiu gyventi, elgtis ir ar tai padėtų mano norų išsipildymui. Iškentėsiu viską – kiek man skirta
ir dar daugiau, jeigu turėsiu nors kibirkštėlę vilties. Labai norėčiau apie tai plačiau sužinoti.
Gal per daug drąsus ar net įžūlus mano prašymas, bet labai prašau padėti susitikti su tokiu žmogumi, kuris
galėtų tai paaiškinti. Juk aiškiaregiai ar ekstrasensai gali nuspėti ne tik ateitį, bet pasakyti ir apie praeitį. O
mano vyro žuvimo aplinkybės labai neaiškios ir keistos. Kaip aš norėčiau sužinoti tiesą!
Maldauju, padėkite!
V. B.
Prienų rajonas
1990 10 10
Gerbiamas Aiškiaregi A.,
Labai ačiū už atsakymus. Net nesitiki, jog turiu Jūsų laišką (juk klausinėtojų – begalybės). Kažkaip nėra su kuo
apie tai pakalbėti. Bandžiau kartą su psichiatru, bet kai jis pareiškė, jog visi menininkai – ligoniai, o
‚‚ekstrasensai‘‘ gydosi jo skyriuje, palikau jį ramybėje. Sutikau ir dvasinių mokytojų. Jie kažkokie keisti –
verčia fanatiškai atsiduoti jų mokymui, pavyzdžiui, Jošua Bevardis, pasiskelbęs Dievu Žemėje, per savo
užsiėmimus vaikinus (atsirenka labai jaunai atrodančius) įveda į transą, o vėliau daro su jais ką nori… Kitas
mokytojas, vos tik užeina, ‚‚ištrina‘‘ visas mano mintis, ir lyg brukdamas savas liepia lankyti jo užsiėmimus.
Tik ypatingos valios dėka nedarau to, ką liepia. O kai noriu jam neigiamai atsakyti, pajaučiu sunkumą
galvoje – kažkokį minčių bloką… Taip ir blaškaus. Bijau ir noriu, noriu ir bijau.
Kartais labai trūksta mirusio draugo. Atrodo, tik jis neapgautų… Dabar taip keistai viskas vyksta: naktimis
atsirakina jo kambario durys, nei iš šio, nei iš to atsisuka vandens čiaupai. Kai sapne jis motinos prašė gerti,
pripyliau pilną puoduką vandens ir padėjau jo kambaryje. Už valandos vandens liko šiek tiek daugiau nei
pusė.
Kai tik jis mirė, sapnavau, jog atėjo prie lango, kur sėdėjo jo motina, ir paprašė jos, kad ji viską, ką išgirs,
verstų man, į žmonių kalbą. Tokiu būdu draugas pasakė man mano ateitį. Kitame sapne kalbėjo, jog jis
gyvas, mes ne jį palaidojom, kad tikrasis jis – čia, sėdi rojų primenančiame sode ir bendrauja su manimi, kad
laidotuvės buvo paprasčiausia butaforija…
Neseniai sutikau vieną senelę, pas kurią renkasi dvasios, ateina mirusieji (net tie, kurių ji niekada
nepažinojo). Aš pašiurpau nuo minties: kas būtų, jei ateitų miręs draugas. Pradėjau visko bijot, nemiegodavau. Ir kas
keisčiausia: po kiek laiko jis dingo iš sapnų, tiksliau, tapo nematomu, bet visuomet jaučiamu.
Neseniai tik užmigus išgirdau švelnų tolimą balsą: ‚‚Saulius visada su tavim…‘‘ Žinoma, labai gerai, jei taip
iš tikrųjų yra, bet gal tai ženklas, kad jam kaip nors reikia padėti. Pastebėjau įdomų faktą: kuo ilgiau
nenueinu į kapines, tuo dažniau ateina jis ir ‚‚nepalieka ramybėje‘‘ tol, kol neaplankau… Norėčiau
pasikalbėti su jo dvasia, bet nežinau, kaip tą padaryti ir ar tai nepakenktų jam pačiam…
Ir dar (labai prašau atleisti už įžūlumą) norėtųsi sužinoti:
1. Kuo mirusiems naudingos mišios, tiksliau, į ką veikia jų energija?
2. Kodėl ir kada ateina mirusieji (ne per sapną)? (Prierašas: jie visada su mumis.)
3. Ar mirusiesiems turi reikšmės, kas lanko jų kapą, kaip jį tvarko, kokį akmenį stato?
4. Kaip galima pasikalbėti su jų dvasiomis?
5. Koks ryšys yra tarp Dievo ir ateivių? Ar ateivių pagrobti žmonės miršta, ar jie lieka savo žmogiškame
pavidale? Ar juos kada nors grąžina į Žemę?
6. Kartą ateiviai uždavė klausimą: ‚‚Ar du kartus pakartotas tas pats teiginys reiškia tą patį? ‘‘ Kaip tai
reikėtų suprasti?
7. Ar bendravimas su ateiviais nepakenks žmogui? Teko girdėti, kad jie visapusiškai išderina psichiką,
tampa to žmogaus tiesioginiais šeimininkais, žodžiu, ‚‚apsėda‘‘ jį visam laikui.
8. Ar yra kosminės poros? Kaip žinoti, kaip jas atskirti nuo ne kosminių? Ar gali kosminės poros žmonės
susitikti vienam mėnesiui, o paskui – išsiskirti visam laikui?
9. Kaip save valyti, tobulėti?
10. Kaip padėti psichiniams ligoniams? Kaip ir kas gali užblokuoti jų ‚‚energetines skyles‘‘, kaip
stabilizuoti šių ligonių energetiką? Ar labai kenkia darbas psichiatrinėje? Kaip apsisaugoti nuo
galimų sutrikimų?
Su pagarba –
Vaida
Kaunas
1991 09 17
Norėčiau kai ką pridurti. Kaip jau supratote, visais skaitytojų bendravimo su A. atvejais tebuvau tarpininkas,
pateikdavau laiškus ir klausimus, gaudavau atsakymus ar komentarus ir juos išsiųsdavau. Kartais
paskambindavau. Dažniau besikartojusiems skaitytojų klausimams buvo skirta atskira žurnalo publikacija:
aiškiaregys pasistengė atsakyti į kaip galima daugiau. Tačiau vienas atsitikimas įsiminė dėl to, kad tarpininko
vaidmuo buvo trumpas ir iškart tapo nebereikalingas: skaitytojai bendravo su A. akis į akį. Į mane kreipėsi
du žmonės, tos pačios šeimos nariai, prašydami A. konsultacijos. Skirtingai nei visais kitais atvejais, ji turėjo
būti ‚‚techninė‘‘: kaip ir A. , jie galėjo matyti tai, ko kiti nemato.
Jiems rūpėjo išsiaiškinti kai kuriuos specifinius dalykus, apie kuriuos kiti rašiusieji A. neturėjo jokio
supratimo, todėl ir neklausinėjo. Supratęs, kad fizinio pasaulio paslaptys, apie kurias pasakojo A., jų
nedomino (matyt, galėdami matyti manė, kad ne tai jiems dabar svarbiausia), pasakiau aiškiaregiui, kad šie
žmonės prašosi bendrauti tiesiogiai, o ne per tarpininką.
A. susidomėjo, pasvarstė ir paprašė susitarti dėl susitikimo vietos bei laiko ir iš anksto jam apie tai pranešti.
Vieta galėjo būti bet kokia. Tie žmonės gyveno ne Vilniuje. Kad visiems būtų paprasčiau, pasiūliau susitikti prie Katedros aikštės (ją nebus sunku susirasti), skverelyje prie Barboros Radvilaitės gatvės pradžios. Sutartu laiku susitikome, prisėdome ant suoliuko. Pradėjome kalbėtis, ir po minutės kitos matau, kad vienas pašnekovas nustojo manęs klausytis, pasuko galvą ir džiugiai šypsodamasis kažkam pamojavo. Pažvelgiau ton pusėn – ničnieko. O jis ir toliau spokso kažkur į erdvę. „Man atrodo, čia jis, aš jį matau!‘‘ – tepasakė.
Sėdėjau ir tylėjau, jau nebeatmenu, kiek laiko taip praėjo, kelios ar keliolika minučių. Galiu tik spėlioti, kas tarp
jų vyko, kaip sekėsi bendrauti. Aklas reginčiam menkas padėjėjas.
Gal po šio karto, o gal kita panašia proga pasiteiravau A., ar daug pasaulyje yra matančių žmonių. Dešimtys,
šimtai, tūkstančiai, šimtai tūkstančių? ‚‚Dainuoja daug kas, – pasakė iš lėto. – Bet Caruso – tik vienas!‘‘ Tai
buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai iš A. išgirdau jo paties įvertinimą. Nei tada, nei dabar neabejoju, kad jis
buvo sąžiningas.
Vėl dienos švieson ištraukti seni laiškai atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką – svarbiausi juose kelti klausimai
daugeliui rūpi ir šiandien. Pasikeitė tik datos, bet ne klausimų esmė. Nors vadinamosios anapusinės tikrovės aiškinimas seniai virtęs stabilia verslo šaka, o jos atstovų komentarai plačiai liejasi iš TV ekranų ir interneto portalų, matyt, jau pasiekta stipri intoksikacija. Agresyvėjanti ‚‚karminės diagnostikos‘‘, ‚‚kvantinės jogos‘‘, ‚‚astralinių kelionių‘‘ ir kitų ‚‚okultinių mokslų daktarų‘‘ paslaugų rinkodara, paremta amžinu žmogaus noru sužinoti atsakymus į jam ramybės neduodančius klausimus apie save ir pasaulį, tik išduoda, kad aiškintojų fantazija išsisėmė, nebėra ką naujo pasakyti. Stebėdamas pigią klounadą žinai arba nujauti tikrąją jos vertę, tau rūpintys klausimai taip ir lieka neatsakyti, smelkiasi giliau į vidų, toliau nuo išorinio šurmulio, urmu parduodamos kvailybės ir tuštybės.
Atsakymų į klausimus, kuriuos slepiame savo širdyje, turime ieškoti patys. Įdomiausia, kad kažkokia mūsų
esybės dalis juos jau žino. Seniai žino. Visada žinojo. Tik mes, kaip ežero paviršiumi tingiai slystantys obelų
žiedlapiai, pušies spygliai, paukščio plunksna ar žolių stiebeliai, priversti sūkuriuoti pagavus gyvenimo
vėjams ir srovėms, savimi jaučiame vien kliūtis, bangas ar idiliškai ramų paviršių. Tačiau plokščia, dvimatė
gyvenimo tikrovė – tik plūduriuojančio šapelio iliuzija. Virš jo yra dangaus gelmė, po juo – ežero gylybė.
Pasistenkime tai pajusti savyje, ir galbūt iš ‚‚Aš‘‘ gelmių netikėtai ims kilti atsakymai į viduje užduotus, bet
niekam taip ir neištartus klausimus.