Kartais pamatyti pavyksta todėl, kad nesistengi nieko įžvelgti. Galvodamas apie kažką kita, stebiu, kaip pirštai mašinaliai ridinėja ant stalo pabertus palaidų faktų karoliukus.
ČIURLIONIS
… kurį laiką gyveno Sankt Peterburge.
… Dirbo Vilniuje, lankėsi Kaune, Trakuose, Merkinėje.
… keliavo Nemunu.
… Pasak tyrinėtojų, išsiskiria mistiška kūrybos dvasia, dvasiniu pasaulio supratimu.
… „Čiurlionį su lietuvių tautos siela saisto ne tiek estetinis, kiek religinis santykis su gamta. Kaip lietuvių liaudis iš senų senovės yra pratusi dievinti visus gamtos reiškinius – nuo dangaus šviesulių iki lauko žolių, taip pat ir Čiurlionio pagavoje kiekvienas gamtos vaizdas išsiplečia iki kosminių ribų. Jis žengė mažosios Dzūkijos kalvomis bei paežerėmis lyg per didžiulę šventyklą, kupiną Dievo dvelkimo.“ (M.Vorobjovo citata iš S.Ylos knygos „M.K.Čiurlionis – kūrėjas ir žmogus“.)
… nutapė „Vyčio etiudą“, kuriame pavaizduotas virš pasakiško miesto dangumi skriejantis raitelis ant balto žirgo. Čiurlionio kūrinyje Vytis atrodo kaip mistinis Lietuvos ženklas.
RERICHAS
… kurį laiką gyveno Sankt Peterburge.
… su žmona Jelena buvo atvykę į Lietuvą, aplankė Vilnių, Trakus, Kauną, Merkinę, kitus miestus. Kelionės metu, įkvėptas lietuvių istorinio ir kultūrinio paveldo, nutapė paveikslus „Baltojo Vyčio žirgai“, „Vaidilos“, „Perkūnas“ ir kt., sukūrė nemažai etiudų.
… keliavo Nemunu.
… „Vienas pirmųjų mano paveikslų buvo „Baltojo Vyčio žirgai“. Iškilnių baltų žirgų, besiganančių šventuose Lietuvos ąžuolynuose, idėja seniai viliojo mane. Pasiruošę pagelbėti žmonijai žirgai! Žaibu skriejantys šaukliai, jau pabalnoti, jau laukiantys ženklo!“ (…) „Lietuvoje nupiešiau daug etiudų. Jų likimas savotiškas. Pasklido jie po visą pasaulį. Sykį Kalifornijoje man pasisekė pamatyti savo „Kauno bažnyčią“ ir „Pilies griuvėsius ties Nemunu“, „Senąją cerkvę prie Gardino“. Ir ten, anapus vandenyno, etiudai atlieka savo užduotį – primena Lietuvos grožį, šios senos valstybės istorinį kilnumą.“ (…) „Tarp daugelio aplankytų tautų Lietuva paliko maloniausią prisiminimą.“ (…) „Ne kartą pasijusdavau vis iš naujo bemąstąs, kodėl lietuvių kalba tokia artima didžiajam sanskritui. Iš to paties kilnumo, iš tos pačios lobingos prigimties susikaupė ir lietuvių dvasios turtai. Praėjo metai, atsiskleidė neužmirštamas Čiurlionis.“ (N.Rerichas. Dienoraščiai. „Lietuva“. 1936 m. Kulu slėnis, Šiaurės Indija.)
… 1920 m. kovo 24 d. Londone parašė pirmąsias „Agni Jogos“ pirmosios knygos eilutes. Nuo antrosios knygos šį darbą iki pat savo mirties 1955 m. tęsė N.Rericho žmona Jelena. Per Rerichų šeimą duotas „Gyvosios Etikos“ dvasinis mokymas pasklido po pasaulį.
… N.Rericho paveikslas „Kristaus ženklai“ – antrojoje „Agni Jogos“ knygoje papasakotos legendos apie Kristų mėnulio šviesos užlietuose dykumos smėlynuose iliustracija. „Kai žmogaus kojomis ir žmogaus rankomis bus pastatyta Šventykla, kurioje žydi Mano įtvirtinta piestelė, tegul Mano keliu nueis Statytojai. Kam laukiame kelio, kai jis priešais Mus?“ – paklausė Kristus prieš atsistodamas ir lazdele nutrindamas piešinį smėlyje.
… Dangumi ant balto žirgo skriejančio raitelio motyvas – gana dažnas N.Rericho kūryboje. Jis yra sukūręs paveikslų ciklą „Maitrėja“, skirtą Indijoje, Tibete, Nepale ir kituose Rytų kraštuose laukiamam žmonijos Gelbėtojui, kuris tamsiosios eros pabaigoje, kai visos dorybės bus galutinai paniekintos, sunaikins blogį ir atves teisiuosius į Šviesos amžių. Vienuose paveiksluose Maitrėja vaizduojamas kaip balto raitelio formos debesis, artėjantis nuo Himalajų viršukalnių, kituose – kaip akmenyje iškalta skulptūra ar skubančio raitelio atvaizdas ant keliaujančiųjų palapinės.
A.
… beveik visas gyvenimas susijęs su Vilniumi.
… keliavo po Lietuvą, lankėsi Kaune, Trakuose, Merkinėje.
… kurį laiką gyveno Sankt Peterburge.
… labai vertino Čiurlionį, laikė didžiausiu lietuvių tautos aiškiaregiu, jo paveikslus vadino dvasinės raiškos vadovėliu, aiškino tikrąją jų prasmę.
… Turėdamas aiškiaregystės galią išmoko piešti, kad galėtų savo paveikslais kitiems parodyti tai, ko jie dar nepajėgia pamatyti patys.
… Brandžiame amžiuje susipažinęs su „Agni Jogos“ mokymu apie ugninę Žmogaus ir Visatos jungtį, iš savo patirties patvirtino jo teisingumą ir svarbą.
Atskleidė, kaip gimsta ir auga žmogaus dvasia, jos raidos dėsningumus, konkrečius jos etapus, pradedant Pažu, dvasinės Šventyklos statymu, baigiant dvasiniu Karaliumi, atvėrė Tėvo ir Sūnaus paslaptį.
Net ir nelinkusiems stebėtis čia paminėtų žmonių žemiškų ir dvasinių kelių projekcija XX amžiaus Lietuvos žemėje turbūt atrodo neatsitiktinė. Po lietuvišku dangum akinamu baltumu spindi trijų dvasinių kalnagūbrių viršukalnės. Žiūrėti į jas galima visą gyvenimą. Tik retas kuris mato jas visas. Retas ieško perėjų, kuriomis galima iš vienos kalnų grandinės pereiti į kitą. Vis dėlto tie, kuriuos traukia kalnai ir kurie nepaliauja ieškoję, anksčiau ar vėliau įveiks ir jiems skirtą kažkurio kalnagūbrio viršūnę, nuo kurios atsivers išorinio religijų luobo slepiama Tiesa.
Išbarstyti rutuliukai prašosi suveriami į vieną maldos karoliukų vėrinį.
Tėve mūsų, kuris esi danguje…
Om mani padme hum…
…Pro silpną ir pro valdantį, pro alkaną, pro valgantį, pro pjaunančius, pro sėjančius, pro tyliai klausinėjančius: kodėl, kodėl, kodėl…