1976 m. liepos 25 d. aplink Marsą skriejęs NASA palydovas „Viking-1“, žvalgydamas tinkamą vietą Raudonosios planetos paviršių tirsiančiam kosminiam aparatui „Viking-2“, šiauriniame planetos pusrutulyje iš maždaug 1 873 kilometrų aukščio orbitos fotografavo regioną tarp Acidelia Planitia duburio ir Arabia Terra aukštumos. Šio regiono dalis, žinoma kaip Cydonia Mensae kalvynas, netrukus pritrauks viso pasaulio dėmesį – ir viskas dėl vienos iš daugelio tą dieną padarytų nuotraukų, kuri NASA fotokataloge buvo pažymėta indeksu 35A72. Šioje nuotraukoje buvo matyti į dangų žvelgiantį žmogaus veidą primenantis objektas su aiškiai įžiūrimais bruožais pagal simetrijos ašį – dviem akimis, nosimi, burna. Po kelių dienų NASA atstovai paskelbė šią nuotrauką apibūdinę ją kaip įdomų šviesos ir šešėlių žaismą, eilinį pareidolijos – natūralaus žmogaus polinkio interpretuoti atsitiktines gamtos formas kaip žinomus, lengvai atpažįstamus objektus – pavyzdį.
Įžymioji Veido Marse, dar vadinto ir Marso sfinksu, nuotrauka, pristatyta per spaudos konferenciją NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje Pasadenoje, sumirgėjo viso pasaulio spaudos leidinių puslapiuose (taip pat ir sovietinės Lietuvos spaudoje) ir NASA mokslininkų ilgainiui buvo pamiršta. Tačiau 1977 m. NASA Goddardo kosminių skrydžių centro specialistams talkinę inžinieriai Vincentas DiPietro ir Gregory Molenaaras, peržiūrinėdami „Viking“ programos nuotraukų archyvą, rado dar vieną Veido nuotrauką. Ji buvo padaryta po 35 dienų nuo pirmosios, kitomis apšvietimo sąlygomis, kitu kampu ir iš kitokio aukščio. Antrasis kadras, pažymėtas indeksu 70A13, davė pradžią moksliniams Veido Marse tyrimams: nuotrauką išnagrinėję V.DiPietro ir G.Molenaaras suprato, kad šią anomaliją Marso paviršiuje paskelbti tik šviesos ir šešėlių žaismu buvo paskubėta. Ėmęsi ieškoti daugiau „Viking“ palydovų padarytų Cydonia regiono nuotraukų (lyg tyčia paaiškėjo, kad prieš metus dalis jų buvo klaidingai sukataloguotos – su šiuo Marso regionu susijusių anomalijų tyrimai jau seniai yra tapę NASA sąmokslo teorijų pagrindu), jie rado dar kelias. Penkios sąlyginai kokybiškos iš aštuoniolikos „Viking“ padarytų Veido nuotraukų, užfiksuotos skirtingais kampais ir įvairiomis apšvietimo sąlygomis, tapo intriguojančiu tyrimų objektu. Pasitelkę tuo metu prieinamus vaizdo ryškumo didinimo ir nuotraukų analizavimo metodus, tyrėjai nustatė daugiau Veido detalių, įskaitant akies obuolį vienoje akiduobėje, akių vokus, plaukų liniją. V.DiPietro ir G.Molenaaras priėjo išvadą, kad šis į žmogaus galvą panašus objektas išlaiko abipusę veido bruožų simetriją skirtingo apšvietimo sąlygomis, taigi, nėra atsitiktinis šviesos ir šešėlių žaismas.
„Viking“ nuotraukas analizavę tyrėjai Veido apylinkėse aptiko ir daugiau neįprastų geologinių darinių – milžiniškos penkiašonės simetrinės piramidės formos kalvą už maždaug penkių kilometrų į pietus, keliolika mažesnių piramidžių pavidalo kalvų pietvakarių kryptimi ir miesto griuvėsius primenančius objektus netoliese. Matematinė šių Marso paviršiaus anomalijų Cydonia regione analizė atskleidė, kad aiškiai išreikštais geometriniais savo ypatumais pastebėti objektai smarkiai išsiskiria iš vietinės geologinės aplinkos. V.DiPietro ir G.Molenaaras savo tyrimo medžiagą paskelbė 1982 m. išleistoje monografijoje „Neįprasti Marso paviršiaus ypatumai“.
Pasitelkęs tuo metu naujausius skaitmeninių atvaizdų apdorojimo pasiekimus, palydovinių nuotraukų analizavimo ekspertas dr. Markas Carlotto 1988 m. žurnale „Applied Optics“ išspausdino pirmąjį Cydonia anomalijų fenomenui skirtą savo mokslinį straipsnį. Ir jame, ir vėliau paskelbtuose mokslininko straipsniuose bei knygose bandoma pagrįsti hipotezę apie dirbtinę žmogaus veido, miesto (su pastatų liekanomis ir aikšte) bei piramidžių pavidalo objektų šiame Marso regione kilmę. Pasiremdami atliktų tyrimų rezultatais, ir kai kurie kiti mokslininkai iškėlė prielaidą, kad 1976 m. NASA kitoje planetoje aptiko nežemiškos civilizacijos egzistavimo įrodymą. Tokį akibrokštą ir NASA, ir tarptautinė mokslo bendruomenė iki šiol yra linkusios ignoruoti.
Prabėgo dešimtmetis, ir hipotezės apie Marse aptiktus svetimos civilizacijos statinių griuvėsius entuziastus gerokai atšaldė 1998 m. balandžio 5 d. NASA kosminio aparato „Mars Global Survyeor“ iš 444 km aukščio orbitos padaryta didelės raiškos Veido nuotrauka, kurioje aiškiai matyti iš pažiūros natūralūs geologiniai kone trijų kilometrų ilgio ir pusantro kilometro pločio kalvos ypatumai. Tai, kas „Viking“ nuotraukose atrodė kaip nosis ir akys, buvo tik kalvos paviršiaus įdubos ir iškilimai. Net ir skeptikai norom nenorom turėjo pripažinti, kad Veidas Marse – eilinis pareidolijos atvejis, optinė apgaulė. Tiesa, didelės raiškos fotokamera užfiksavo ir kur kas ryškesnį kitų mįslingų Cydonia regiono objektų vaizdą. Geometrinių ypatumų, patvirtinančių galimai dirbtinę jų kilmę, argumentai tapo dar stipresni, tačiau publikai tai jau neberūpėjo: jeigu Veidas – tik natūrali eroduota kalva, suzmekusios ir įgriuvusios piramidės taip pat bus gamtos suformuoti natūralūs dariniai.
Kai kompiuterio ekrane pirmąkart pamačiau iš NASA „Mars Global Surveyor“ programos interneto svetainės parsisiųstą nuotrauką, prisiminiau, ką apie Marso sfinksą ir kaimynystėje stūksantį apirusių piramidžių kompleksą A. pasakojo prieš 7 metus. Dalis to pasakojimo su A. piešiniais buvo paskelbta „Jaunimo gretų“ žurnalo, kuriame tada dirbau, 1991 metų birželio mėnesio numeryje. Mano archyve yra dvi tais metais įrašytos audiokasetės su A. pasakojimu apie Cydonia regiono praeitį.
„Ten iš tikrųjų yra veidas. Milžiniškas. Mes jį apžiūrinėjome dar 1971 metais. Iš pradžių manėme, kad tai kažkoks kulto objektas“, – sukasi po daugelio metų paleista kasetė. Pusantros valandos A. su visomis smulkmenomis pasakojo apie tai, ką sužinojo apie tolimą šios vietos praeitį ir dabartį – tokią, kokia ji buvo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. A. teigimu, Veidas yra kosminės kilmės: tai į planetos paviršių prieš „daug tūkstančių metų“ įsirėžęs nedidelis asteroidas. Nuo smūgio kilęs stiprus žemės drebėjimas smarkiai apgriovė už maždaug aštuonių – dešimties kilometrų buvusį miestelį. Visos piramidės perskilo, persikreipė arba įgriuvo.
„Suskaičiavome jų penkiolika. Stovi ant milžiniškų platformų, visos apgriautos, bet ne iki pamatų. Matyti didžiuliai plyšiai, pro kuriuos į vidų galėtų įvažiuoti žemiškieji automobiliai. Ką ten automobiliai – net sraigtasparnis pro kai kurių angas galėtų lengvai vidun įskristi. Viena visai neturi viršūnės. Kitos vos ne 30 laipsnių kampu prie žemės palinkusios. Vienos visa siena nuslinkusi. Liūdnas vaizdas.
Tos piramidės – labai įspūdingi statiniai. Yra mažesnių, yra ir didelių. Maždaug nuo 600 iki 800 metrų aukščio, bet yra ir žymiai aukštesnių (pastaba: pačios didžiausios, vadinamosios D&M piramidės aukštis yra maždaug 1 000 metrų). Visos viena kitos atžvilgiu išsidėsčiusios tam tikru kampu, atrodo kaip sustatytos netaisyklingu apskritimu. Jei nuo piramidės viršūnės žvelgi žemyn, net galva sukasi. Laipteliai nuožulnūs, užapvalinti, išsilaikyti ant jų neįmanoma.
Netoli piramidžių – miestelis. Sugriautas, nuo asteroido smūgio po juo susmuko gruntas. Kitoje vietoje išliko ant uolos krašto stovintys keli nameliai, tarsi paminklas tiems, kurie čia gyveno iki žemės drebėjimo. Apvalūs pastatai su kūgio formos stogais. Tie, kurie čia gyveno, paliko šią vietą. Persikėlė kitur. Graudu žiūrėti į uolos atplaišą su apgriuvusiu nameliu“, – pasakojo A.
Jo teigimu, maždaug penkių šimtų metrų aukščio asteroido dalis, kyšanti virš žemės paviršiaus, buvo su įdubomis, iš viršaus ji atrodė kaip sužalotas žmogaus veidas. Tos civilizacijos atstovai išskobė įdubą kitai akiduobei, padarė nosį, suformavo burną, po viena akimi pavaizdavo nuriedėjusią ašarą – sukūrė improvizuotą paminklą kosminės katastrofos aukoms.
Peršasi klausimas, kodėl dirbtinių bruožų pėdsakų Cydonia regione nukritusiame nedideliame asteroide beveik nematyti palydovinėse nuotraukose? „Beveik“ – nes išliko tik esminiai morfologiniai dariniai, eroduoti paviršiaus iškilimai ir įdubos, vis dar gebantys šešėliais formuoti – kaip jau ne kartą minėta, saulės spinduliams krintant skirtingu kampu – žmogaus veido bruožų kontūrus žvelgiant iš didelio aukščio. Galiu tik spėlioti. Geologai mano, kad tolimoje praeityje Marsas buvo anaiptol ne tokia sausa ir šalta planeta, kaip dabar. Anuometinis Marso pasaulis buvo su dideliais vandenynais, jūromis, upėmis. Beje, manoma, kad Cydonia Mensae regionas tais laikais buvo pačioje vandenyno pakrantėje. Gal dėl to ši vieta kažkokios nežemiškos civilizacijos atstovų buvo pasirinkta miesteliui ir piramidėms statyti. Tačiau, mokslininkų manymu, viskas labai pasikeitė po Marsą ištikusios apokaliptinio masto kosminės katastrofos, kai – veikiausiai dėl susidūrimo su dideliu kosminiu kūnu – buvo „nuplėšta“ praktiškai visa planetos atmosfera, aktyvuoti planetos veidą pakeitę pragaištingi tektoniniai procesai. Kartu su atmosfera Marsas prarado ir savo jūras bei vandenynus. Galbūt Veido bruožus trynė smarkių kritulių erozija (A. 1991 m. minėjo, kad iš pažiūros asteroido sudėtis yra mineralinė, nes jis Veido pasmakrėje ir viršugalvyje ties pagrindu matė žiojėjančias ertmes, panašias į kalnakasybos šachtų angas. Esą gali būti, kad kažkada čia vyko kasybos darbai), gal paviršių neatpažįstamai pakeitė eoliniai – vėjo erozijos – procesai?
Vis dėlto, pasak A., nežemiškos civilizacijos pėdsakai Cydonia Mensae regione tebėra akivaizdūs, ir būsimos žemiečių ekspedicijos į Marsą aptiks konkrečius jos egzistavimo įrodymus. 1991 m. A. atskleidė, kokias paslaptis lig šiol saugo apgriuvusios Marso piramidės, kas konkrečiai yra jų viduje. Tai išsamiai apibūdinta ir 1991 m. „Jaunimo gretų“ publikacijoje, kam bus įdomu, galės nesunkiai susirasti, vargu ar reikėtų čia plėstis. Verčiau paminėsiu ko gero mažai kam žinomą faktą: aiškiaregio iš Vilniaus žvilgsnis į tolimą Marso praeitį, piramides Cydonia regione ir ten gyvenusius nežemiškos civilizacijos atstovus, pasirodo, nebuvo vienintelis.
Jau esu rašęs apie 1978 – 1995 m. Jungtinių Valstijų kariuomenės vykdytą slaptą parapsichologinių tyrimų programą „Stargate Project“, skirtą aiškiaregystės fenomeno galimybėms ir pritaikymui nagrinėti. JAV Centrinė žvalgybos valdyba išslaptino ir 2000 m. rugpjūčio 8 d. paskelbė vieno iš „Stargate Project“ programos eksperimentų ataskaitą. Dokumente, pavadintame „Marso tyrimas“ (nurodyta eksperimento data – 1984 m. gegužės 22 d.), aprašoma jo eiga neįvardintam vadinamojo „nuotolinio matymo“ operatoriui, kitaip tariant, ekstrasensui, gavus užduotį apsižvalgyti keliose Marso vietose. Jos buvo nurodytos tiksliomis geografinėmis Marso koordinatėmis, ir pati pirmoji iš jų tiksliai atitinka piramidžių Cydonia Mensae regione geografinę padėtį. Eksperimento ataskaitoje teigiama, kad operatorius šioje vietoje pamatė labai aukštas piramides ar piramidės formos statinius. Pridūręs, kad mato kažkokius „iš tiesų labai keistus dalykus“, ekstrasensas galiausiai praneša, jog visa tai susiję su kažkokio geologinio kataklizmo pasekmėmis. Įdomių dalykų jis aptiko ir keliose kitose eksperimento vadovo nurodytose Marso paviršiaus vietose, tačiau šiuo atveju turbūt svarbiausi du sutapimai: kad Cydonia Mensae regione vienas iš „Stargate Project“ programos ekstrasensų išvydo piramides ir kad susiejo jas su rimta geologine problema. Belieka laukti, kada žmonės į piramides Marse pažvelgs ne tik iš Vilniaus ar San Francisko, bet ir iš jų pačių papėdės.