Ką daryti nedelsiant, ką – vėliau, o ką atidėti dar tolimesnei ateičiai, rikiuoja mūsų sąmonė, atsižvelgdama į savo pačios susikurtus prioritetus. Bet ji irgi keičiasi, auga, plečiasi. Turbūt geriausiai tai patvirtina kiekvieno iš mūsų gyvenimo patirtis: kažkada labai svarbūs dalykai po dešimtmečio kito atrodo ne tokie jau reikšmingi ar net visai mažareikšmiai, o tai, ką ankstesniame gyvenimo kelio posūkyje galbūt palaikėme smulkmena, keistoku atsitiktinumu, gerokai vėliau tapo kelrodžiu lemtingų pasirinkimų kryžkelėje. Sukaupta patirtis bando įtikinti, nebūtinai sėkmingai, kad mūsų apsisprendimas, ką daryti ir kada, dabar pat, kiek vėliau ar dar paskui, priklauso nuo to, kaip gerai matome, girdime, jaučiame, žinome, suvokiame – juk visu tuo remiasi sąmonė, kurdama ir bandydama įgyvendinti mūsų gyvenimo scenarijus.
Kartais jos sprendimai ir prioritetai stulbina. Sykį jaunesnysis A. sūnus sakė man pažinojęs ne vieną žmogų, kuris vienomis ar kitomis aplinkybėmis buvo išvydęs savo dvasią, tikrąjį save. Tačiau tokiai dvasinei patirčiai, tokiam vidiniam atradimui ar, jeigu norite, apreiškimui, kuris tarsi turėtų iš esmės pakeisti žmogaus savivoką ir pasaulio supratimą, jie likę abejingi. Taip, jie matė save kaip dvasinius žmones, suprato, kad tai yra jie patys, bet numojo į tai ranka – girdi, tai jų nedomina. Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų. Nematomas žmogus negaus paskolos namui, nekops karjeros laiptais, kad daugiau uždirbtų, aprūpintų vaikus, užsitikrintų pasiturinčią senatvę. Na ir kas, kad sykį pasitaikė pamatyti tarsi save pačius, tik nematomus. Ką gi, taip jau nutiko, nebepakeisi. Keistas, į galvą netelpantis įvykis. Bet ar dėl jo reikia prarasti sveiką protą? Nėra kada apie tai nuolat galvoti, reikia gyventi, eiti pirmyn, o kiekviena diena gyvenimo kelyje pažeria vis naujų rūpesčių…
Tada tuo nepatikėjau. Kaip gali žmogus, betarpiškai patyręs, kad egzistuoja ir už savo fizinio kūno ribų, turi nebiologinį savo paties antrininko pavidalą, kad ir kaip jį vadintume, dvasiniu ar energiniu, suvokdamas, kad tai jo kūno šeimininkas, tikrasis jo „Aš“, įtikinti save, kad tai nėra svarbiausias jo gyvenime praregėjimas, prabudimas? Numoti į jį ranka? Atidėti šio reiškinio pažinimą, tyrinėjimą vėlesniam laikui – kai išspręs dabartines gyvenimo problemas, reikalaujančias visų jėgų sutelkimo ir savitvardos? Nejau įmanoma išvis niekada nebegrįžti prie tokios niekaip į sveiko proto rėmus netelpančios asmeninės patirties, kad ir kokia tikroviška ji buvo, įtikinus save savitaigos fenomeno paveikumu?
Visgi, atrodytų, net ir patyrus pirminį šoką po kurio laiko turėtų nugalėti paprasčiausias smalsumas: ar pavyktų pakartoti tai antrą kartą, ar būtų įmanoma bendrauti su savo dvasia mintimis, ar ji galėtų duoti kokį ženklą, kad mane supranta… Juk, reikia pabrėžti, kalbame apie reiškinį, susijusį su labai asmenine ir labai tikroviška, nors ir tariamai mistine, patirtimi.
Atidėti pažintį su netikėtai atrasta kita savo asmenybės dalimi geresniems laikams, patogesniai, ramesniai gyvenimo atkarpai tada man atrodė be galo kvaila. Praėjo nemažai laiko, ir dabar į vengiančius akistatos su dvasine tikrove, į kurią buvo pakviesti savo pačių lemties ar susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, žvelgiu atlaidžiau, jeigu toks žodis išvis tinka šiame kontekste. Jaunatviškas užsidegimas gali kalnus nuversti, bet ar juos tikrai reikia versti? Kiekvienas pats sprendžia, pasinaudoti viena ar kita galimybe ar ne, ar einant gyvenimo keliu verta gaišti laiką stabtelint prie tau besišypsančio nematomo žmogaus šalikelėj, nors širdyje žinai, kad tai tu pats.
Kiekvienas į save einame – jei išvis einame – savaip, ir kas gali priversti visus vienodai skubėti? Prabudę dažniausiai nepuolame rikiuoti mintyse dienos darbų, norime pasimėgauti rytmečio valandų nerūpestingumu. Žinome, kad paskui panirsime į kasdienius darbus, bet viskam savas laikas. Diena bus ilga, suspėsime. Užgriuvęs kasdienybės rūpesčių srautas taip išvargina ir išblaško, kad viduje susikaupti tam, kas svarbiausia, viliamės vakare, pagaliau sustoję po karštligiško dienos bėgimo. Tačiau vakaras atneša nuovargį, kuriam įveikti nebėra jėgų ar valios. Gal ir graužia sąžinę mintys apie tai, ką pasižadėjome, bet taip ir neišpildėme, tik jau artinasi naktis, per ilgą dieną išeikvotų jėgų atgavimo metas. Nieko baisaus, vėl bus rytas, nauja diena, kurioje tikrai ištaikysim laiko sau. Tam, kas svarbiausia.
Gyventi vidinį – dvasinį – gyvenimą esant įmestam į išorinio pasaulio verpetą šiuolaikiniam žmogui tikrai sunku. Neatsiskyrus nuo pasaulio, neužsidarius sektoje ar vienuolyne, bet ir ten dvasinio gyvenimo – jeigu jį pirmiausia suprasime kaip savojo „Aš“ pažinimą – siekiai neretai virsta sunkiomis dar didesnio nusivylimo ar pasibaisėjimo pasauliu grandinėmis. Kaip sutelkti visą dėmesį į savo vidų ir kartu jį išlaikyti išorėje? Ar toks balansas tarp buvimo viduje ir išorėje tuo pat metu išvis įmanomas? Ar gali kas ištemptu lynu pereiti tarp dviejų matomos ir nematomos tikrovės krantų nenukritęs į pamišimą ar saviizoliaciją?
Jei toks klausimas būtų skirtas man, atsakyčiau, kad man pasisekė sutikti tokius žmones, ne tik apie juos išgirsti iš kitų ar perskaityti. Galbūt viena iš priežasčių, kodėl savęs pažinimo kelyje jie nenuslydo nuo lyno, yra ta, kad mokėjo atskirti tai, kas svarbiausia, nuo to, kas irgi svarbu, bet ne taip, ir labai atsargiai vartojo žodį „paskui“.
Juk su šiuo vis pakartojamu žodžiu nuo ryto iki vakaro, nuo pavasario iki žiemos kaip nuo vaikystės iki senatvės galiausiai praeina visas žmogaus gyvenimas. Tų, kurie ne tik tiki (dėl religinės tradicijos) ar svarsto (dėl „ezoterinės“ popkultūros), bet ir, svarbiausia, žino (iš asmeninės patirties), kad žmogus – ne tik fizinis kūnas, naujo gyvenimo naujame kūne, ryte prabudus iš sapno ar pavasarį išskleidus naują žiedą perspektyva taip pat tarsi neverčia skubėti. Bus dar daug laiko, tiek visko dar bus paskui… Tik ar iš tiesų bus?
„Agni Jogoje“ minimi tokie žmonių sąmonės aptemimo atvejai, kai jie po mirties net nesupranta, kad gyvena toliau be fizinio kūno. Juk viskas aplinkui beveik taip pat – žmonės, medžiai, namai… Liūdna, kai sapnuojantysis prabudęs toliau tebesapnuoja… Ar toks gali nuspręsti, ką svarbu padaryti dabar, o ką atidėti paskui?
„Isa (Jėzus), Marijos sūnus, sakė: Pasaulis yra tiltas, pereik jį, bet nestatyk ant jo namų. Tas, kuris kliaujasi diena, gali kliautis amžinybe, tačiau pasaulis trunka tik valandą. Praleisk ją maldoje, nes visa kita neįžvelgiama.“ Tai užrašas persų kalba ant Mogolų imperatoriaus Akbaro pastatytų Pergalės vartų (Buland Darwaza), vis dar aukščiausių pasaulyje.
Evangelijoje ne kartą raginama melstis dvasioje. Turbūt žmogui nėra geresnio būdo pereiti pasaulį, nei savo dvasios vedamam, veikiant išvien su ja, vykdant jos valią. Niekas nežino, kiek mums dar liko iš tos valandos. Jeigu žmogaus dvasia pati jam tiesia ranką, teks apsispręsti, kada pradėti eiti kartu – iškart ar paskui, galbūt po kelių, keliolikos, kelių šimtų ar nesuskaičiuojamos daugybės naujų tiltų.