– Jis buvo paskutinis žmogus, kuris žinojo. Na, dar galima pagal mikroschemas bandyt ieškot, bet čia jau kaip pasiseks, – man einant pro šalį telefonu kalbėjo nepažįstamas maždaug 60 metų vyras.
Kartais atsitiktinai išgirsta frazė nuskamba taip, tarsi kažkas galvoje netikėtai būtų įjungęs prasmių ir asociacijų konvejerį, pradinį sakinį nunešantį iki išbaigtos minties. Paskutinis žmogus, kuris žinojo…
Galima tik spėlioti, ką tokio žinojo tas paskutinis žmogus, kad kiti jo pakeisti nebegali, ir belieka bandyti laimę kažko ieškant pagal mikroschemas. Turbūt kažkas anksčiau veikė, o dabar – nebe. Gal kažkoks žmogus išmanė veikimo mechanizmą, žinojo, kur reikia ką priveržti, kur – atleisti, kada sutepti, kaip išvengti gedimų, ir kaip pataisyti, jei kas nors kur nors sugenda… Iš atsitiktinai nugirsto pokalbio fragmento taip pat atrodo, kad tas prarastas žinojimas buvo vertingas. Be to, man regis, dar svarbiau yra tai, kad, kaip galima manyti, abu besikalbantys nė neabejojo, kad kažkas IŠ TIESŲ VEIKĖ.
Po pramonės revoliucijos atėjusiais masinės gamybos laikais naujos, technologiškai pažangesnės gamybos priemonės ir technologijos be perstojo keičia senąsias. Viskas unifikuojama ir automatizuojama. Dažnai nereikia nė penkerių ar juolab dešimties metų, kad dar neseniai moderniais atrodę prietaisai, pradedant telefonais, baigiant televizoriais, tampa technologinėmis senienomis. Gal kažkam, realiame ar virtualiame kompiuterijos muziejuje išvydus 3,5 colių lanksčiuosius diskelius (vadintus „flopikais“ ar disketėmis), į kuriuos buvo galima įrašyti 1,44 megabaito duomenų, kildavo abejonių, ar apskritai tais laikais būdavo įmanoma normaliai dirbti kompiuteriais, keistis duomenimis, tvarkyti buhalteriją, rašyti ir maketuoti knygas, klausytis muzikos. Vis dėlto visai artima istorinė praeitis liudija, kad ir ši techninė priemonė veikė, ir visai neblogai, kol buvo pakeista kita, pažangesne ir efektyvesne.
Žmogaus dvasinės veiklos srityje, jeigu ją suprasime ne vien tik kaip vienos ar kitos religijos praktikavimą, yra kiek kitaip. Labai nedaug kas žino – turiu galvoje asmeninę, betarpišką žmonių patirtį – kad dvasinė tikrovė iš tiesų egzistuoja, IŠ TIESŲ VEIKIA, kad jos fenomenai valdo mus ir visą fizinį pasaulį. Kokiems dėsniams pavaldus jų raiškos mechanizmas, kokie konkrečiai yra žmogaus dvasios raidos ypatumai, iš ko sudaryta ir kaip funkcionuoja vidinė žmogaus energinė sistema, kaip ji sąveikauja su biologine žmogaus kūno mašina, manyčiau, šiandieniniame pasaulyje žino dar mažiau. Galbūt taip neatrodo dėl to, kad kažkas panašaus aptarinėjama tūkstančiuose vadinamosios ezoterinės literatūros kūrinių, kuriuose pučiama migla apie čakrų valymą ar liftus į multidimensinę tikrovę. Taip susidaro įspūdis, kad yra daug neregimąjį pasaulį gerai išmanančių žmonių – tikrai ne keli ar keliolika.
Nematau prasmės dėl to ginčytis. Jei kažkas skelbia savo žinias, ir kiti jomis pasinaudoję pasiekia norimą rezultatą, vadinasi, tai veikia, kad ir kas tai būtų, kad ir kaip tai būtų pavadinta. Bet turbūt dažniausiai rezultatas būna nulinis, o kad skaitytojas pernelyg nenusiviltų ir nenumotų ranka į komercinės ezoterikos pramonės pasiūlą, iš anksto apsirūpinama psichologiniais saugikliais. Nepavyko? Tikrai tikrai nepavyko? Iš tiesų daug kartų bandei – tiksliai taip, kaip nurodyta? Na ką gi, gal tavo tokia Karma… Gal astrologinė situacija nepalanki… Gal per mažai dvasiškai išsivalei… Gal nepakanka kažkokios energijos… Gal koją kiša tamsiosios jėgos – apie tai, beje, yra išleista nauja knyga, paskaityk ir daug ką suprasi…
Išmintingose knygose yra pastebėta, kad tas, kuris žino, tyli, o tas, kuris nežino, pliurpia. Žmogus turi pats savyje aptikti ir atsirakinti žinojimo duris, ir labai abejočiau, kad žinojimo, arba pažinimo, raktas, kurį Jėzus mini Evangelijoje pagal Luką aprašytame susitikime su fariziejais (Lk 11, 52), gali tūnoti vadinamosiose ezoterinėse knygose. Dvasinių žinių perteikimo iš mokytojo mokiniui tradicija, ateinanti dar iš senosios Egipto karalystės ar dar ankstesnių laikų, per dešimtis tūkstančių metų galėdavo nutrūkti. O gal ir nutrūkdavo pasauliui vis labiau grimztant į dvasines sutemas, kai arba mokytojai nerasdavo vertų mokinių, arba mokiniai dešimtis ar šimtus metų neturėdavo mokytojo, nes kažkuris išėjusysis buvo paskutinis žmogus, kuris žinojo. Šioje pažinimo srityje nėra unifikuoto ugdymo ir greitpuodžio principu veikiančių bakalaurų ar magistrų studijų programų. Jei gyvenimo kelias nesuvedė su paskutiniu žmogumi, kuris žinojo, gali tekti ilgai laukti kito susitikimo. Guodžia tai, kad jis kažkada tikrai įvyks: „Prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11,9). Be to, nereikėtų pamiršti, kad mokytojas nebūtinai turi pasirodyti mums fiziniame kūne.
Nesiruošiu vengti akistatos su klausimu, nuo kurio pradėjau. Ar tikrai manau, kad A. – paskutinis žmogus, kuris žinojo? Sąžiningas atsakymas – nežinau. Visgi būčiau linkęs manyti, kad tai labai tikėtina. Tai, kas buvo atskleista „Pokalbiuose su A.“, tėra tik dalis to, ką A. žinojo apie žmogų ir pasaulį, tiek fizinį, tiek dvasinį. Nemažai buvo atskleista A. šeimos artimiesiems. Manau, yra daug dalykų, kuriuos žino tik šeimos nariai. Nespėliosiu. Viskam savas laikas. Mums, gyvenantiems dabartiniame žmonijos raidos cikle, antidvasinio pasaulio apogėjuje, kai visas dėmesys nukreiptas į išorę, o ne į savo vidų, tereikia žinoti, kad naktis nesitęs amžinai. Kažkas jau prabudo. Kažkas artėja prie savo sapno pabaigos. Kažkas atsikėlęs jau ėmė dairytis nuostabos kupinomis akimis. O kažkas neišvengiamai bus paskutinis žmogus, kuris prašvitus dar tebemiegojo.