Keliaudamas nuo šios knygos ištakų priėjau 1990 metų gruodžio 24-ąją. Tai buvo pirmadienis, Kūčios, bet darbo diena, nes, jei nemeluoja žurnalo metrika, „Jaunimo gretų“ vyriausiasis redaktorius Kazys Žilėnas tądien pasirašė spausdinti 1991-ųjų sausio numerį. Nelabai beprisimenu, kiek tada trukdavo viso tiražo atspausdinimas leidybos įmonės „Spauda“ spaustuvėje Maironio gatvėje, redakcijos kaimynystėje. Nors tiražas buvo išties įspūdingas, ypač šios dienos kontekste (110 000 egzempliorių), giliaspaudės mašinos sukosi greitai. Gali būti, kad pirmasis 1991 m. mūsų žurnalo numeris jau buvo išspausdintas ir subrošiūruotas dar paskutinėmis 1990-ųjų dienomis.
Šiame numeryje buvo paskelbtas pirmasis mano tekstas apie A., bet apie jį – kiek vėliau. Verčiant šio žurnalo numerio puslapius žvilgsnis užkliuvo už dar vienos savo publikacijos – pokalbio su filosofu, tuomet ilgamečiu Vilniaus planetariumo direktoriumi, lektoriumi Sauliumi Kanišausku. Ruošti interviu su juo visada būdavo įdomu, anuomet rengdamas pokalbius įvairiems leidiniams ne kartą buvau su juo susitikęs.
„Rašysiu naują knygą – prisipažino Saulius Kanišauskas, knygos „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso?“ autorius.“ Šitaip prasideda „Jaunimo gretų“ 1991 m. sausio numeryje paskelbtas interviu, iš kurio parinkau kelias ištraukas.
„ – Spaudoje vis dažniau pasirodantys pasakojimai apie įvairius aiškiaregius turbūt neturėtų būti laikomi vienomis mistifikacijomis. Jei aiškiaregystė – ne kliedesiai, o mokslininkų metodais galintys būti patikrinti dalykai, gal būtų ne per drąsu spėti, kad žmonija stovi prieš naują pažangos pakopą?
– Reikia pasakyti, kad ateities nuspėjimo, pranašavimo, aiškiaregystės (ar kaip bepavadintume) fenomenas yra iš tiesų. Tai faktas, ir niekur nuo to nedingsi. Yra du mokymai: retrokognicija (praeities pažinimas) – tai gebėjimas pasakyti, kas buvo praeityje. Toks reiškinys, jei pasiremtume Vernadskio noosferos samprata, galėtų būti paaiškinamas gana paprastai: yra Žemę gaubiantys informaciniai laukai, kuriuose viskas užsirašo, ir tereikia tik mokėti perskaityti ten susikaupusią informaciją. Tačiau yra dar ir prekognicija, arba proskopija – ateities numatymas. Prekognicijos problema yra pati sudėtingiausia. Istorija žino žmonių, galėjusių matyti ateitį, prisiminkim kad ir garsųjį aiškiaregį Nostradamą, gyvenusį XV a. Paryžiuje. Jis numatė daugel dalykų ir praktiškai viskas išsipildė. Šiandien dažnas girdėjo apie garsiąją Vangą, kurios spėjimų tikslumas labai aukštas. Apskritai įvairių aiškiaregių spėjimų tikslumas labai svyruoja, jis priklauso nuo jų pačių fizinės ir psichinės būklės, kitų aplinkybių.
Ką aš manau apie tokius dalykus? Jei anksčiau juos vertinau nepaprastai skeptiškai, tai šiandien – labai ramiai. Tikrai, tarp aiškiaregių yra ir tokių žmonių, kuriems neprošal būtų pasigydyti nervus. Tačiau tokių – tik dalis. Mūsų oficialusis mokslas lig šiol nepaaiškinamus fenomenus taip aktyviai neigė, kad keistesnių savybių žmogus, žinantis, kad gali tai, ko negali kiti, tiesiog pats savęs bijojosi. Bijo pranešti kitiems apie savo sugebėjimus, kad jo neišjuoktų, neapšauktų ligoniu ir neuždarytų beprotnamin. Todėl tie, kuriems atsivėrė naujos galimybės, nauji sugebėjimai, kreipiasi ne į visus, ne visais pasitiki, jie nori būti tikri, kad jų niekam neišduos. Fenomenalius sugebėjimus reikia tirti, čia niekur nedingsi. Nemanau, kad išduosiu paslaptį, juoba apie tai jau buvo rašyta ne tik užsienio, bet ir Tarybų Sąjungos spaudoje: TSRS yra bent keli mokslinių tyrimų institutai fenomenaliems sugebėjimams, ekstrasensams tirti. Tik gaila, kad tuos institutus globoja karinės žinybos.
Galiu prisipažinti, kad man nuolat informaciją apie ateitį pranešinėja vienas žmogus iš Žemaitijos. Vis parašo, kad štai ten tada ir tada tas ir tas nutiks. Informaciją jis gauna per sapnus – savaip juos šifruoja ir analizuoja. Kadangi galimos įvairios interpretacijos, daug ką labai sunku patikrinti. Bet kai praneša, kad kažkur apie Kaukazą, galbūt Baku, netrukus turi sprogti elektrinė arba įvykti geležinkelio katastrofa, o po kelių dienų TASS-as praneša apie tokią avariją… Pabandyk netikėti.
Informaciją aiškiaregiai gauna įvairiais būdais – per sapnus, bendraudami (jų tvirtinimu) su ateiviais iš kosmoso arba su mirusiųjų sielomis. Jų gaunamą informaciją būtų galima įvertinti taip: apie 30 – 40 proc. (o gal net iki 50) nesąmonės. Dar apie 30 – 40 proc. – informacija, kurios neįmanoma patikrinti. Na, pavyzdžiui, praneša, kad šiuo metu Jupiteryje marsietis skambina rojaliu. Ir tik apie 10 proc. informacijos yra patikrinama, ir iš tos patikrintos paaiškėja, kad šis bei tas išsipildo. Taigi apskritai numatymo patikimumas menkas. Patikėti tokiais fenomenais labai sunku. Sunku, pavyzdžiui, patikėti, kad Leningrade gyvena moteris, sugebanti levituoti (skraidyti). Bet kai sužinai, kad tą moterį kviečiasi į JAV specialiems tyrimams – reikia tikėti? Žinoma, jei esi perpratęs kai kuriuos dėsningumus, nebereikia tikėti ar netikėti, ateina žinojimas.
Taigi – grįžtant – ateities numatymas (prekognicija) teoriškai nepaaiškinamas. Mat tam, kad galėtum numatyti ateitį, ten viskas jau turi būti. Vienu metu viskas turi būti ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje. Čia susiduriame su laiko problema – koks yra laikas? Jau senovėje buvo dvi laiko – statinio ir dinaminio – koncepcijos. Statinio laiko koncepcijoje teigiama, kad visas pasaulis, Visata, yra tarsi nufilmuotas kino filmas, ir žmogus tą filmą gali peržiūrinėti pasukdamas tai pirmyn, tai atgal. Viską valdo lemtis, viešpatauja kauzalus determinizmas, be Dievo valios nė plaukas nuo žmogaus galvos nenukris, viskas surašyta, suklijuota, nėra jokios laisvos valios ir panašiai. Bet ši, statinė, laiko koncepcija absoliučiai nesiderina su evoliuciniu pasaulio vaizdu, pažanga. Nesiderina nė su šiuolaikine fizika, nuo kurios jau atsiskyrė naujas mokslas – sinergetika (…). Dinaminėje laiko koncepcijoje teigiama kas kita: mes gyvename dabar. Praeities jau nėra, ateities dar nėra. Tad jos ir numatyti negalima – nebent remiantis akademiko P.Anochino hipoteze, kad gyvojoje gamtoje galima „užčiuopti“ ritmingus procesus ir atsekti jų pasikartojimus, tačiau atspėti tolimesnę ateitį, kokias nors detales net ir remiantis šia prielaida labai sunku.
Nagrinėdamas žmogaus ir kosmoso santykius, pradėjau suprasti, kad turbūt visiškai teisūs buvo senovės žmonės, kalbėję apie įvairius pasaulius – ne fizinius (planetas), o kitokius. Turbūt buvo teisus ir žymus vokiečių filosofas Karlas Poperis, teigęs, kad egzistuoja 3 pasauliai. Nežinau, ko yra verta mano filosofinė hipotezė, bet apibendrindamas sakyčiau, kad turėtų egzistuoti bent du pasauliai. Aš juos pavadinau kauzalios (determinacijos) pasauliu ir akauzalios (arba sinchroninės determinacijos) pasauliu. Kauzalios pasaulis – tai mūsų fizinis pasaulis. Akauzalios – jį galėtume dar pavadinti dvasiniu, Poperio, Platono, Plotino arba biolaukų (čia tik niuansai) pasauliu – valdomas visai kitų dėsnių. Ten nėra nei laiko, nei erdvės. Vienu metu gali būti viskas perduodama sinchroniškai. Abu – kauzalios ir akauzalios, fizinis ir dvasinis – pasauliai yra persipynę, vienas kitame. Antrojo pasaulio fizikinis atitikimas, remiantis šiuolaikine kosmologija, turbūt yra ne kas kita, kaip tai, ką vadiname fizikiniu vakuumu.
Supraskite mane teisingai – kalbu apie tuos du pasaulius ne todėl, kad būčiau tvirtai įsitikinęs, jog jie egzistuoja, o todėl, kad jie natūraliai išplaukia iš šiuolaikinės kvantinės teorijos, sinergetikos pozicijų ir, žinoma, ankstesniųjų filosofinių pasaulio modelių. Susikūręs šitokį teorinį modelį, kuris, kartoju, nežinia ko vertas, ir galėdamas jį paremti šiuolaikiniu mokslu, jaučiuosi galįs paaiškinti ir keistųjų reiškinių bei faktų – parapsichologijos, ateivių iš kosmoso, „lėkščių“ ir kt. – fenomenalumą. Šiaip ar taip, bent jau teorinis modelis jau sukurtas.“
Taigi, pokalbis su Sauliumi Kanišausku, 1990-ųjų pabaiga. Po 27 metų dar kartą perskaitęs jo žodžius apstulbau suvokęs, kad tada jis kalbėjo kaip tikras aiškiaregys. Frazė apie tai, kad „antrojo pasaulio“ atitikmuo turbūt yra fizikinis vakuumas, dabar mane tiesiog pribloškė. „Pokalbių” įraše po 5 metų nuo šio interviu A. iš esmės pasakė tą patį.
Tuomet Saulius Kanišauskas, esu beveik tikras, nieko nežinojo apie A. Jų mintys „Jaunimo gretų“ 1991 m. sausio numeryje susitiko neakivaizdžiai. Interviu su S.Kanišausku pasibaigė tame pačiame žurnalo puslapyje, kuriame prasidėjo pirmasis pasakojimas apie A. Žinoma, neatsitiktinai. Dabar visų aplinkybių neatsimenu, bet interviu aiškiai turėjo atlikti „perkūnsargio“ funkciją: jeigu jau mokslininkai kalba apie aiškiaregystės fenomeno realumą, tai gerbiamieji skaitytojai tegul pernelyg nesistebi, kad ir mes apie tai rašome kaip apie realų dalyką… Kažkas panašaus turbūt buvo suderėta tarp žurnalo vadovų ir manęs, kad tokia tema žurnale neatrodytų pernelyg šokiruojančiai.
Šiandien atrodo ironiška, kad redakcijai anuomet prireikė „perkūnsargio“ temai apie neįprastų sugebėjimų žmogų. Tiesa, netrukus tai supratome ir patys. Po dviejų savaičių atsirito kruvina Sausio įvykių banga, pakeitusi visus ir viską.