Jei atsiribotume nuo fizikos termino „įvykių horizontas“ reikšmės, šiais žodžiais galėtume įvardyti mums nematomoje tikrovės srityje užsimezgančius, bręstančius ir galutinai susiformuojančius įvykius, kurie jau yra pakeliui į mūsų ateitį ir kažkuriuo metu išnirs iš už horizonto aiškiai matomi ir suvokiami. Nors skamba miglotai, iš tikrųjų su šiuo reiškiniu daugelis jau yra susipažinę, vieni galbūt aiškiau, kiti labiau intuityviai. Juk atmintyje turbūt yra įstrigęs vienas kitas pranašingas sapnas, kai miegant kažkas mus perspėja apie būsimus mūsų gyvenimo įvykius, permainas, pavojus. Jie dar neįvyko, bet pranešimas apie jų artėjimą jau būna duotas, kartais visiškai aiškus, o kartais kiek užmaskuotas, keblus suprasti prabudus ir intelektui įkrovus savąją operacinę sistemą. Tačiau kai sapne išpranašautas įvykis iš tikrųjų nutinka ir protas užfiksuoja jį kaip faktą, kartais nusmelkia žaibiško praregėjimo nuostaba – bet juk aš tai sapnavau prieš kelias dienas, savaitę ar mėnesį…
Vis susiduriant su tokiu išankstinio žinojimo apie artėjančią ateitį mechanizmu net ir didžiausiems skeptikams, neprisileidžiantiems minties, kad žmogaus biologinėje mašinoje patylomis veikia kitokia operacinė sistema, nei ta, kuri mums buvo įdiegta auklėjimu, papročiais, šiuo metu prieinamomis žiniomis apie žmogų bei pasaulį, gali tapti nejauku. Gelbsti intelekto sekamos pasakėlės apie nuolat tikrovę stebinčią ir analizuojančią pasąmonę, kuri neva kartais sugeba iš nepastebimų smulkmenų tiksliai prognozuoti, kas bus. Tie, kurie jaučiasi išaugę iš tokių vaikiškų žaidimų, galbūt prisimena „Pokalbiuose su A.“ ne kartą išsakytą mintį, jog tai, ką vadiname ateitimi, tėra to, kas jau įvyko dvasiniame pasaulyje, pasekmė. A. pasakojo, kad ateitis, vaizdžiai kalbant, į žemę tarsi nusileidžia iš dangaus, iš erdvės, kurioje nėra laiko. Joje priežastys formuoja mūsų laukiančios ateities bruožus. Tai, kas vyksta mūsų regimoje dabartyje, jau yra įvykę aukštesnėse Būties sferose, kad ir kaip jas vadintume. Pavyzdžiui, Apreiškime Jonui būsimi įvykiai tarsi liftu nusileidžia į žemę iš dangaus: „Paskui aš turėjau regėjimą. Štai atsivėrė vartai danguje, ir pirmasis balsas, kurį buvau girdėjęs man gaudžiant tarsi trimitą, kalbėjo: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti. Bematant mane ištiko dvasios pagava“. (Apr. 4, 1-2)
Kalbantis su aiškiaregiais turbūt sunku išvengti temų apie tai, kas mūsų laukia – galų gale patikimos pranašystės laikomos privalomu aiškiaregystės dovanos įrodymu. Po kelių pažinties su A. šeima metų įrodymų man jau nebereikėjo, o apie tai, kas turi įvykti ateityje, plačiau nekalbėjome – dėl įvairių priežasčių. Dabar, po daugelio metų nuo tos dienos, kai pirmą kartą išgirdau apie būsimą Įvykį, manau bent dalį jų perpratęs. Žinantis tyli, nežinantis pliauškia – o pliaukšti apie ateitį neatsakinga ir pavojinga. Tai, kas turi įvykti, įvyks, tačiau bet koks šį tą girdėjusių žmonių prisilietimas savo mintimis prie konkrečių įvykių galutinio jų formavimosi metu yra, švelniai tariant, nepageidaujamas. Turbūt ne veltui buvo išcenzūruotas ir Apreiškimas Jonui. „Septyniems griaustiniams prabilus, aš puoliausi rašyti, bet išgirdau iš dangaus balsą, sakantį: „Užantspauduok, ką pasakė septyni griaustiniai, ir to nerašyk!“ (Apr. 10, 4). Kiekvienas, susipažinęs su šiuo šv. Jono tekstu apie pasaulio ateitį, gali svarstyti ir spėlioti, ką reiškia vienas ar kitas jame aprašytas veiksmas, būtybė ar ženklas, tačiau, pasirodo, kai kas nėra skirta viešinimui. Kas sugeba, patys pamatys ateityje tą išcenzūruotą fragmentą, o kitiems iš anksto to žinoti dėl kažkokių priežasčių nereikia…
Kaip jau minėjau, apie Įvykį, po kurio, remiantis Apreiškimu Jonui, pasaulyje bus naujas dangus ir nauja žemė, iš A. išgirdau dar po pirmųjų pažinties metų. Tiesa, tada A. dar nelaikė jo neišvengiamu, kaip supratau, dar buvo įmanoma šiokia tokia korekcija, viskas galėjo susiklostyti ne taip radikaliai. Gal besiformuojanti įvykių eiga galėjo pakrypti kitokia vaga – vilčių dar buvo. Vis pagalvodavau apie tai, nes susitaikyti su tokia perspektyva psichologiškai buvo sunku. Praėjo beveik dešimtmetis. Sykį rugpjūčio pabaigoje susapnavau ryškų sapną: kažkas pranešė, kad TAI atsitiko, kito kelio jau nebėra, nieko esą nebepakeisi. Prabudęs svarsčiau, ką tai galėtų reikšti, nieko nesupratau. Praėjo dvi savaitės, kai išgirdęs žinią įsijungiau tiesioginę CNN transliaciją. Buvo 2001-ųjų rugsėjo 11-oji.
Nuo tos dienos Vilniaus televizijos bokštas, kurį kylantį virš miško pirmąkart iš mūsų namų Žvėryne kiemo pamačiau dar dvylikos, man atrodo kaip artėjančio laiko riboženklis. Šis improvizuotas saulės laikrodis, kurio smailės metamas šešėlis slenka per gatves, namus ir laukus rodydamas apie Įvykį nenujaučiančios dabarties laiką, savimi išmatuos spartaus jos virsmo į kitą, sunkiai įsivaizduojamą tikrovės pavidalą, trukmę. Lemties artėjimas tarsi nuskaidrina šio laikrodžio ciferblatą, pro ji šmėžuoja kitoks, niekad tokiu nebebūsiantis miestas, kokį galbūt kažkada matei skrisdamas pro TV bokštą oro balionu.
Viena gerai žinoma istorija primena apie pašaipas ir patyčias, kurias kažkada patyrė vienas žmogus, patikėjęs jam duotu perspėjimu ir prie savo namų, toli nuo upių ir jūrų, pradėjęs statydintis laivą. Iš šalies tai turbūt atrodė iššaukiančiai kvaila, bet Mato evangelijoje šis įvykis prisimintas kaip ateityje dar kartą pasikartosiantis akibrokštas daugumos žmonių sveikajam protui: „Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat tos dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 24,38-39).
Slenkantys amžiai ir tūkstantmečiai keičia dekoracijas pasaulio scenoje, bet kai kurie „dvasinės dramaturgijos“ principai turbūt išliks amžini: tie, kurie yra verti, ir apie Įvykį, ir apie įvykius bus laiku perspėti. Ne sirenos kauksmu, ne SMS žinute, ne naktį prikėlusiu telefono skambučiu, ne rėkiančia portalo antrašte ar tiesiogine TV transliacija, o labai asmeniškai. Per sapną, persmelkiančią nuojautą, tyloje išgirstą balsą, tikroviškumu išgąsdinusį regėjimą ar dar kaip nors. O kitiems lemties artėjimas galbūt atrodys toks pat nepastebimas ir efemeriškas, kaip TV bokšto smailės šešėlio slinkimas per miestą eilinę, niekuo neišsiskiriančią dieną.