Vienas iš labiausiai gluminusių dalykų, su kuriuo susidūriau prieš ketvirtį amžiaus pradėjęs įrašinėti pokalbius su A., buvo labai kritiškas požiūris į Vakaruose klestintį intelekto kultą. Teiginys, kad protas yra didžiausias žmogaus priešas, neleidžiantis pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra, išjuokiantis su dvasine raida susietas intuityvias, niekam neatskleistas, savyje slepiamas gyvenimo prasmės paieškas ir tokius ieškotojus nukreipiantis vien tik klystkeliais, tada man kėlė stiprų vidinį pasipriešinimą. Alternatyva protui atrodė esanti tik beprotybė, iracionalumo gelmės, į kurias paniręs tarsi rizikavai prarasti viską, kas tavyje yra žmogiška.
Šiandien anuometinius pokalbius šia tema prisimenu su šypsena ir, neslėpsiu, nedidele nuostaba: kaip sparčiai vyksta sąmonės keitimosi procesas… Nejuntamai, išoriškai nepastebimai, be egzaltacinių sukrėtimų, praregėjimų ar apreiškimų. Atrodo, kad taip auga žolė, skleidžiasi medžių lapai, kraunami žiedai. Šiandien, kai viskas žmogaus išorėje, pradedant jo drabužiais iš vis geresnių savybių audinių, baigiant į kišenę ar rankinę įsimestu telefonu, leidžiančiu matyti ir girdėti pašnekovą bet kuriame pasaulio kampelyje, tarsi gieda triumfo himną žmonijos intelekto pasiekimams, galiu ramiai pritarti tada A. išsakytai minčiai: žmogaus protas – didžiausias jo priešas.
Tariamas tokio teiginio paradoksalumas tėra paviršutiniškas: protas savaime nėra blogis, jis blogiu tampa iš žmogaus tarno tapęs jo šeimininku. Labai savimi pasitikintis agresyvus neišmanėlis, pernelyg bukas, kad suvoktų apgailėtiną savo silpnumą ir ribotumą, pasinaudojęs tuo, kad namų šeimininko jau kurį laiką nematyti, išdidžiai užima jo vietą stalo gale ir ima pats spręsti, planuoti, nurodinėti. Taip veikia „Pokalbiuose su A.“ apibūdintas aktyvusis protas. Tai, kad jis nemato šalimais stovinčios išminties ir paties namų šeimininko, savojo „Aš“, anaiptol nereiškia, kad jų visai nėra. Ateis laikas, kai kantrybės netekęs šeimininkas arba į trobą užėjęs keleivis pastvers už pakarpos galustalėje įsitaisiusį tarną ir nutemps į jam skirtą namų kampą.
Apie intelektą ir jo keliamo triukšmo stelbiamą išminties šnibždesį savo knygoje yra kalbėjęs Valentas.
„Paprastai prireikia daug laiko suprasti, kad Žinojimo niekas niekada neslėpė, o ir padaryti tai tiesiog neįmanoma. Painiavą nesunku išnarplioti: mes neskiriame intelektinio žinojimo nuo Žinojimo. Vienintelis jų bendrumas – Žinojimas yra intelekto šaltinis. Tačiau intelektas turi visiškai konkrečią paskirtį: optimizuoti pasirinkimą ir trajektoriją trimačiame pasaulyje, arba, jei sakytume visai paprastai, prognozuoti rutininių veiksmų pasekmes, užtikrinti išgyvenimą. Tai autopiloto funkcijos. Aišku, geriau, jeigu jis būtų suprogramuotas adekvačiai pasaulio, kuriame mes aptikome save, dėsniams, ir neatiminėtų iš tikrųjų brangaus laiko.
Visiems žinomą tvirtinimą „Mąstau, vadinasi, egzistuoju“ galima išlukštenti taip: jei mąstymas yra būtina ir pakankama egzistavimo sąlyga, tai liudijimas, kad kalba tas, kuris mąsto – intelektas arba autopilotas. Šiuo atveju žmogus taip sutapatintas su intelektu, kad autopiloto išjungimą yra pasirengęs priimti kaip savo paties mirtį. Paimti į rankas savo gyvenimo šturvalą su visa atsakomybe už ateitį jau atrodo neįsivaizduojamas dalykas. Tiesa, ilgą laiką intelektas įsivaizduoja, kad būtent jis ir valdo gyvenimą, daro staigius viražus judėdamas tiesiais geležinkelio bėgiais į mirtį. Instrumentas nepastebimai užima šeimininko vietą. Su intelektu sutapatintas Aš ir negali pastebėti seniai sociumo nutiesto socialinių vertybių kelio. Tai patikrintas mažiausiu pasipriešinimu pasižymintis išgyvenimo būdas. Todėl išjungti „socialiai teisingai“ užprogramuotą autopilotą gali išdrįsti tik tas, kuris pajėgs pakelti atsakomybės už savo sprendimus naštą. Tai „taip reikia“ eros pabaiga.
Visas situacijos paikumas – tai, kad dėl mąstymo aparato keliamo triukšmo tampa nebegirdimas Žinojimo šnabždesys. Taip be ypatingų pastangų intelektas prailgina involiucijos etapą gyvenimo ribose. Todėl pirmas rimtas atradimas yra suvokimas, kad pats intelektas savo triukšmu paslepia Žinojimą.
Paprasčiau kalbant, žinojimas slepiasi už savo trimačio šešėlio. Mes vertiname šešėlį nematydami, kas jį meta. Mums matomas tik šešėlis, bet jis demonstruoja tokias kolosalias pažinimo galimybes, kad keistai atrodo jo šaltinio paieškos. Čia visas Žinojimo aptikimo sudėtingumas. Tik numaldę intelektą (išmokę laikinai ji priblokšti, sustabdyti), pajusime Žinojimo dvelkimą. Intelektas – konkretus trimačio pasaulio instrumentas, jo galimybių riba – Dzeno koanai, savaiminio išsijungimo priemonė.“ (Valentinas Murauskas. „Dieviškasis pažinimas, arba pažintas Dievas“)
Joninių išvakarėse tiktų prisiminti „Pokalbių“ epizodą, kuriame kalbama apie trečiąjį brolį Joną, daugelio tautų pasakų veikėją. Ir tėvai, ir vyresnieji broliai laiko jį kvaileliu, nes jis nevertina aktyviojo proto savasties dalykų. Jam nerūpi turtas, nauda, galimybė tapti įtakingu, žinomu, galingu. Jis – kvailys, nes gyvena keistame savo pasaulyje, kuriame vertingą daiktą gali iškeisti į visiškai bevertį, auksą išmainyti į skandinti ruošiamą šunelį, dalytis paskutiniu kąsniu su dar didesniu nelaimėliu. Išėjęs į platųjį pasaulį laimės ieškoti jis stebuklingu būdu sugeba išsisukti iš kebliausių situacijų, kuriose prapuola protingi bei sukti vyresnieji broliai, valdomi egoizmo, puikybės ir abejonių.
Pasakos pabaigoje kvailelis pasiveja savo svajonę, veda princesę, tampa karaliumi, tai yra, randa laimę ne tik savo vertybių pasaulyje, kuriame baisiai džiaugiasi aptikęs kokią geležėlę, bet ir „tikrajame“, normaliame, racionaliame, kur didžiausiu pasiekimu laikomi valdovo sostas, skeptras ir turtai.
Kelios eilutės iš knygos: „Jonas sustabdė protą. Jam jau nebereikia nei vyriausiojo, nei viduriniojo brolio patirties, jis pasiliko savimi. Tai aukščiausia išmintis. Kai nedalyvauja egoizmas, pasipūtimas ir dvejonės, Jonas lengvai pasiekia tikslą. Pabaiga laiminga, nes jis įveikia savo ydas. Jonas – tai trečioji jėga žmoguje, teisingiausia ir tauriausia. Tai jo vidinė šviesa.“
Būti kvailiu mūsų laikais reikia daug drąsos ir išminties.