Nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Budistas deramai įvertintų šia lietuviška patarle išreikštą gyvenimo išmintį, santūrų patarimą išlaikyti emocinę pusiausvyrą ir einant pavojingai siūbuojančiu netikėtų aplinkybių tiltu, ir žvaliai žingsniuojant plačiu kasdienybės keliu, kai akys toli į priekį mato kiekvieną posūkį. Atskirti pergalę nuo pralaimėjimo gali tik išminčiai, regintys kitiems dar nematomas įvykių ar reiškinių priežastis bei pasekmes. Kartais mirtiną baimę sukėlęs smarkiai siūbuojantis tiltas gali išgelbėti į jo virves įsikibusį per žemės drebėjimą, kai priešakyje skubėjusius tiesiu keliu praris po kojomis staiga prasivėrusi žemė.
Vienas iš mano pažinties su A. šeima pradžios prisiminimų taip pat susijęs su apgaulingų laimėjimų ir pralaimėjimų reiškiniu. Šis epizodas pasirodė vertas paminėjimo, nes atskleidžia, kad tikras aiškiaregys – pirmiausia žmogus su savo silpnybėmis ir stiprybėmis, o ne monumentaliai atrodantis magas ar oriai pamokslaujantis pranašas. Taigi, pabandykite įsivaizduoti aiškiaregystės dovaną turintį žmogų, bandantį laimėti prieš kelis dešimtmečius labai populiarioje TV skaičių loterijoje „Sportloto“. Žaidėjai turėdavo biliete užbraukti norimus skaičius, įmesti jo dalį į vieną iš mieste įrengtų „Sportloto“ dėžučių ir laukti eilinio žaidimo tiražo, kuris būdavo tiesiogiai transliuojamas per Maskvos Centrinę televiziją. Iš žaidimo automato išriedėjus visiems atsitiktinai atrinktiems kamuoliukams, žaidėjas, atspėjęs teisingą skaičių kombinaciją, galėjo laimėti 5 tūkstančius rublių, tais laikais nemenką sumą. Atspėjus tik dalį skaičių laimėjimai būdavo žymiai kuklesni.
Taigi, kaip su šypsena pasakojo kiti šeimos nariai, pradėjęs žaisti „Sportloto“ A. po kurio laiko nustebęs pamatė, kad žaidžiama ir su juo pačiu. Tarkime, prieš kitos savaitės „Sportloto“ tiražą A. pabandydavo įžvelgti netolimą, vos kelių dienų, ateitį – jis norėdavo pamatyti teisingą skaičių kombinaciją. Jis tuos skaičius pamatydavo, užsirašydavo ir, nusipirkęs „Sportloto“ bilietą, pažymėdavo teisingą atsakymą. Tačiau tiesioginės TV transliacijos metu gaudavo šoką: jo regėtas atsakymas ir laimėjimo skaičių kombinacija nesutapdavo. Kartais skirdavosi dviem, kartais trimis skaičiais. Kiek pamenu iš pasakojimų, A. atrodydavo apstulbęs, nesuprasdavo, kas vyksta – juk aiškiai matė tuos skaičius, negalėjo suklysti užsirašydamas. Bandydavo dar ir dar. Viskas kartojosi, tekdavo tenkintis tik menkais laimėjimais. Tačiau intriga didėjo: tais atvejais, kai A. nepirkdavo bilieto ir nedalyvaudavo lošime, jo pamatyti šeši laimingi skaičiai ir per TV parodyta tikroji kombinacija sutapdavo. Nesunku buvo suprasti, kad kažkas jį saugojo nuo laimėjimo.
Kas būtent, jo paties dvasia, tikrasis „Aš“, ar jį globojančios aukštesnės dvasinės jėgos, nesiimsiu spėlioti. Aišku tik viena: yra situacijų, kai dėl tam tikrų priežasčių tokiems žmonėms neleidžiama pasinaudoti savo gebėjimais. Nori pamatyti – prašau, nori laimėti – ką gi, nebent labai simboliškai. Kažkas iš aukščiau subtiliai nesuteikia dingsties žmogui abejoti turimais aiškiaregio gebėjimais, tačiau kartu mandagiai leidžia suprasti: nedaryk taip, tau negalima.
Noras laimėti piniginiame lošime daugeliui puikiai suprantamas: pasisekus tai puiki proga vienu ypu išspręsti didesnes ar mažesnes finansines problemas. Kad svaiginantis laimėjimas iš tikrųjų gali virsti vergo grandinėmis, įtaria turbūt tik mažuma. Bet ir ta turbūt įsivaizduoja tik kančias, kurioms galbūt iki gyvenimo pabaigos save ir savo artimuosius pasmerkia priklausomais nuo azartinių žaidimų tapę žmonės.
Vergovė, į kurią anksčiau ar vėliau patenka užvaldytieji azarto, apima ne tik materialinius dalykus, ir tai galbūt yra pagrindinė priežastis, kodėl kažkas kai kuriuos žmones akylai saugo nuo laimėjimų. Sykį tą „Sportloto“ istoriją prisiminėme susitikę su vyresniuoju A. sūnumi.
Įsivaizduok, sakė jis, kad kažkur yra tvenkinys, prie kurio pilna susirinkusių išlošti. Jie laukia užmetę meškeres. Tikisi, kad užkibs stambi žuvis. Bet nežino, kad šalimais yra ir šio tvenkinio šeimininkas. Jis viską stebi ir sprendžia, kam leisti laimėti – tam ar kitam. Ir kiek. Tačiau už ačiū jis nieko neduoda. Tvenkinio šeimininkas tau dabar leido išsitraukti stambią žuvį, bet ateis laikas, kai pareikalaus susimokėti. Grąžinti skolą. Ir nieko nepadarysi – teks atiduoti, viską iki paskutinio cento.
Ne apie pinigus jis, žinoma, kalbėjo. Peržengusieji kūniško gyvenimo slenkstį nei grynųjų, nei mokėjimo kortelių kišenėse neatsineša. Bet gyvenimas tęsiasi, ir skolos tvenkinio šeimininkas tikrai nenurašys, juolab dėl tokio menkniekio, kaip mirtis. Jei neturi kuo susimokėti, atidirbsi. Matyt, būtent apie tai reikėtų pagalvoti dar prieš sėdant lošti su nematomu tvenkinio šeimininku. O kas, jei tas tvenkinys neturi dugno?