Tas, kuris turi akis, pamato. Tas, kuris geba klausyti, išgirsta. O jei esi aklas ir kurčias, bet privalai būti perspėtas, tau duodamas ženklas.
Gali būti, kad tau jį duoda kiti, kurie tave stebi, bet ko gero dažniausiai tą padarai pats. Perspėji pats save, nes fizinis tavo apvalkalas, pasikliaujantis kūno akimis ir ausimis, gyvenantis proto kontroliuojamo išorinių ir vidinių impulsų, sprendimų bei vertinimų autopiloto režimu, dažniausiai nekreipia dėmesio nei į intuiciją, nei į ryškesnius sapnus, nes jų signalai jo didenybei intelektui atrodo arba beprasmiški, arba tiesiog yra per silpni.
Tavo dvasiniam „Aš”, tikrajam fizinio kūno šeimininkui, yra žinoma viskas, ką vadiname praeitimi, dabartimi ir ateitimi, ir norėdamas sušvelninti staigių tavo fizinio gyvenimo kelio posūkių pasekmes, apsaugoti nuo pavojingo slydimo apledėjusia kelio danga, jis stengiasi vienaip ar kitaip prisibelsti iki fizinio žmogaus sąmonės. Tai, kam lemta nutikti, įvyks, bet likimo kirtį galbūt galima padaryti ne tokį skaudų. Jei prie tavęs artėja neišvengiamybė, grėsmė, klaidaus labirinto slenkstis, tavo dvasia gali įspėti kūną ar jam patarti duodama ženklą.
Išmintingi žmonės sako, kad tokių ženklų mūsų kasdienybėje apstu, bet dažniausiai jie lieka nepastebėti. Ką jau kalbėti apie dažnam sunkiai atrakinamą jų prasmę – juk net aiškiai matydami ženklą prieš savo akis, nesugebame suvokti, jog tai ne šiaip eilinė gyvenimo scenarijaus teksto eilutė, o specialiai tau aiškiai pajuodintas žodis ar sakinys. Paskutinį sykį, kai kažkieno nematoma ranka kone fiziškai palenkė mano galvą prie tokio pajuodinto teksto fragmento, viskas kaip visada atrodė itin buitiškai ir nereikšmingai. Ankstų savaitgalio rytą važiavome Antakalnio gatve. Ji buvo tuščia, tad pasirodė keistoka, kad artėjant prie sankryžos mus pralenkė iš kažkur atsiradęs automobilis. Persirikiavęs jis užlindo mums prieš nosį. Trečioje eilėje prie šviesoforo stovėjo kita mašina. Niekad nekreipdavau dėmesio į valstybinius numerius, be to, beveik snūduriavau, kai staiga pajutau stiprų norą, vos ne vidinį įsakymą, pažvelgti į abiejų priešais šalia viena kitos stovinčių mašinų galą. Abiejų numeriuose buvo tos pačios raidės END ir po tris skirtingus skaitmenis. Užsidegė žalia šviesa, kelią mūsų kryptimi užstojęs automobilis pajudėjo ir nurūko tuščia gatve. Net nesvarsčiau, kokia galėtų būti tokio sutapimo šiomis aplinkybėmis tikimybė, mintis užvaldė svarstymai, apie kokią ar kieno pabaigą perspėja ką tik parodytas ženklas.
Prisimenu vos kelis atvejus, kai A. kalbėjo apie matytus ženklus. Galėčiau spėti, kad pasiekus tam tikrą dvasinės raidos lygį poreikis šifruoti ženklų prasmę visiškai atpuola. Į žmogui rūpinčius klausimus atsako jo paties dvasia ar dar aukštesni dvasiniai žmonės, su kuriais bendraujama ne fiziniais „ryšio kanalais”. Konkretūs fiziniai ženklai tampa tik savotiškais žymenimis, laiko tėkmės plūdurais, pranešančiais fiziniam žmogui apie artėjantį įvykį ar padedančiais identifikuoti fizinėje tikrovėje dar tik besiskleidžiantį veiksmą.
Atmintin įsirėžė vienas susitikimas su A., kai trumpai kalbėjome apie ką tik gautą rimtą perspėjimo ženklą. Tačiau jį pasiuntė ne dangus, kaip A. šeimoje paprastai buvo vadinamas dvasinis pasaulis, o pragaras, tiksliau, su šėtoniškais darbais susiję konkretūs fiziniai žmonės. Gal iš šalies tokie apibūdinimai atrodo pernelyg sektantiški, bet tiek jau to. Buvo 1991-ųjų rugpjūčio pradžia. Pamenu, kad ėjau į A. namus būdamas prislėgtos nuotaikos: vos diena ar kita tebuvo praėjusi nuo Medininkų žudynių, sukėlusių šoką daugeliui. Širdyje virė pasibaisėjimas ir pyktis. Atėjau, gėrėme arbatą, kalbėjomės. A. atrodė šiek tiek sunerimęs, vos pradėjus aptarinėti tai, kas atsitiko Medininkuose, jis nutilo. „O tu žinai, mes gavome perspėjimą”, – pasakė po pauzės A. Kokį perspėjimą, dėl ko? Pasirodo, kažkas už A. šeimos buto laukujų durų ant kilimėlio paliko laikraštį, kurio pirmajame puslapyje buvo straipsnis su nuotraukomis apie Medininkų pasienio kontrolės poste išžudytus pareigūnus. Šio puslapio viršutinė dalis buvo nuplėšta.
A. sakė manantis, kad tai buvo perspėjimas jam nesikišti, kurį perdavė KGB pareigūnai. Niekas be jų negalėjo žinoti, kur jis gyvena ir ką sugeba. Su šia įstaiga A. šeimos ryšiai, kaip supratau, buvo seni ir nelabai malonūs. Nepasidavus įkalbinėjimams bendradarbiauti, susilaukta kieto spaudimo, regis, vienam iš sūnų buvo pradėta fabrikuoti kriminalinė byla. Po vieno aukšto KGB karininko Maskvoje mirties A. šeima kuriam laikui buvo palikta ramybėje, o kai Lietuvoje 1988 m. prasidėjo politinės permainos, turbūt saugumiečiams aiškiaregiai rūpėjo mažiausiai. Tačiau prie slenksčio padėtas nuplėštas laikraštis priminė, kad kontora jų nepamiršo.
Tomis dienomis buvo keliama pačių įvairiausių versijų, kas galėjo įvykdyti tokį baisų nusikaltimą Medininkuose – gal sovietinė kariuomenė, gal karinė žvalgyba, gal KGB, gal Vilniaus OMON-as, gal kažkieno apginkluoti „penktosios kolonos” atstovai, turintys karinės tarnybos patirtį, gal samdyti banditai? Prosovietinė propaganda minėjo versiją, kad tai gali būti pačių lietuvių iš Krašto apsaugos departamento kruvina provokacija, kuria neva siekta sužlugdyti tomis dienomis vykusį JAV prezidento G. W. Busho ir Sovietų Sąjungos lyderio M. Gorbačiovo susitikimą Maskvoje.
Tąkart A. pasakė tik tiek: „Tai padarė ne vietiniai žmonės. Ten buvo atvykėliai”. Daugiau apie Medininkus tą dieną nekalbėjome. Prisimenu, kad stebėjausi, kodėl A. taip rimtai priėmė perspėjimo ženklą: nejau jo ir artimųjų neapgintų dvasinės jėgos? Nejau išties gali nutikti kas nors bloga? Šitokiam žmogui? A. tik šyptelėjo iš mano naivumo. „Suprask, jie gali ateiti ir tiesiog visus mus iššaudyti, ką tu jiems padarysi?”, – ramiai pasakė jis. Tarsi man, tarsi kažkur bute įmontuotam mikrofonui: kai po pirmųjų interviu su A. šiuose namuose pradėjau lankytis dažniau, po kurio laiko man buvo užsiminta, kad kai ko geriau balsu neaptarinėti, nes gali būti pasiklausoma. Regis, keletą kartų teko kažko klausti raštu ir patylomis sužinoti atsakymą. Būtų miela žinoti, kad egzistuoja dar viena „Pokalbių” įrašų kopija, visų pamiršta dūlanti kokiame pamaskvės archyve.
Prisimenu ir dar vieną atvejį, kai A. pasakojo apie gautą ženklą. Tik tąkart tai nebuvo susiję nei su nuplėštu laikraščiu, nei su telefono skambučiu, nei apskritai su bet kokiu fiziniu pasireiškimu. Kontekstas buvo panašiai neramus ir slegiantis: 1990-ųjų pabaiga. Gruodis. Vis labiau aktyvėja „jedinstvennikai” , ginkluoti sovietų kariškiai pradeda patruliuoti Klaipėdos gatvėse, Vilniuje jėga užima DOSAAF patalpas, Maskvai ištikimi „platforminiai komunistai”, talkinami kariškių, taikosi užimti LKP CK leidyklos pastatus. Tvyro nežinomybė, bet sunku nepastebėti, kad sparčiai kaupiasi kažkas negero. Nejau Kremlius Lietuvoje pradės naudoti karinę jėgą? Kalbamės apie tai man užsukus pas A. Blogai, sako jis, bet viskas prasidės ne dabar. Dar anksti. Anksti? O tai kada? „Man buvo parodytas ženklas: prie parlamento atsiras didžiulis balionas. Kai pamatysi, žinok, kad jau greitai”, – sakė A. Balionas prie Aukščiausiosios Tarybos… Nuskambėjo tikrai labai keistai. Koks dar balionas? Kam? Karšto oro balionai Lietuvoje tuo metu dar buvo egzotika, apie tai net nepagalvojau. Pralėkė kelios savaitės, nerimas augo, prie parlamento kilo barikados, ir tik išgirdęs apie palaikyti gynėjus atvykusius oreivius prisiminiau tą pokalbį. Tas ženklas, kaip netrukus paaiškėjo, išties buvo pranašiškas.
Tada, likus mažiau nei dešimtmečiui iki naujojo amžiaus slenksčio, A. yra pasakojęs ir apie kur kas tolimesnės Lietuvos ir pasaulio ateities ženklus. Vieną kitą iš jų norėčiau paminėti, kaip patvirtinimą, kad nurodytus ateities įvykius ne taip lengva atpažinti, o kartais ženklo prasmę supranti pavėluotai, kai juo paženklintas įvykis jau iš esmės yra įvykęs. Pavyzdžiui, tuo metu A. sakė, kad ateityje Lietuvos laukia labai sunkūs laikai, ir reikia kuo geriau išnaudoti laikotarpį, kol Rusiją valdo Borisas Jelcinas. Tada jis buvo vos atėjęs į valdžią, įveikęs 1991 m. rugpjūčio pučą (nuo lemtingos rugpjūčio 21-osios nakties Maskvoje labiausiai priklausė Lietuvos nepriklausomybės likimas), ir atrodė, kad jo vadovaujama Rusija taps demokratine valstybe, visam laikui atsikračiusia totalitarinio paveldo, nebekeliančia pavojaus nei savo kaimynėms, nei visam pasauliui.
Tuo metu, kai tarsi nebuvo jokio pagrindo visu tuo abejoti, nes dvišaliai Rusijos santykiai buvo labai geri ne tik su Lietuva, kitomis Baltijos bei Rytų Europos šalimis, bet ir su Jungtinėmis Valstijomis, A. perspėjo, kad ateityje Maskva vėl dės visas pastangas atkurti imperiją, susigrąžinti po Sovietų Sąjungos subyrėjimo prarastas teritorijas ir įtaką. Ilgainiui esą Kremliui pavyks atkurti buvusią sovietinę imperiją, tik be trijų buvusių respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos. A. žodžiais tariant, raudonasis slibinas (jį priminė geografiniai buvusios Sovietų Sąjungos kontūrai) liks su atkirsta uodega – Baltijos šalimis. Tačiau esą bus daromas didelis spaudimas jas susigrąžinti, ir ateityje daug kam Lietuvoje kils abejonių, ar yra prasmė priešintis. Tuo labiau, kad iširs NATO blokas. Juo pasikliaujančių mažų valstybių likimas pakibs nežinioje. Vis dėlto, pasak A., Lietuva jau niekad nebebus atkurtos Rusijos imperijos sudėtyje.
Greičiausiai dėl to, kad ir Lietuvą, ir Rusiją, ir Europą, ir visą pasaulį ateityje neatpažįstamai pakeis Įvykis, po kurio, Apreiškimo Jonui žodžiais tariant, bus kitas dangus ir kita žemė. Beje, tai irgi ženklas, dangaus duotas žmonėms daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Evangelijose aiškiai pasakyta, kaip stebėti ir kaip atpažinti to laiko artėjimą. Bet tai kita tema, be to, nemanau, kad turiu teisę kalbėti apie Įvykį net ir tai, kas man buvo patikėta. Pasakysiu tik tiek, kad paklausiau, ar Lietuvoje bus spėta surengti masinę evakuaciją, ar ji įvyks? Gavau patvirtinimą, kad Išėjimas įvyks. Kalbėjome apie tai, dar kartą norėčiau priminti, prieš beveik 30 metų.
Sovietų Sąjunga formaliai vis dar neatkurta, bet iš esmės kone visos buvusios respublikos į rytus nuo Baltijos yra daugiau ar mažiau kontroliuojamos Rusijos. Maskvos įtaka daugelyje jų yra didesnė nei tokių globalių jėgų, kaip JAV ir Kinija. Kai kurie išoriniai dalykai, kaip susigrąžintas sovietinis valstybės himnas, slaptosios policijos įsigalėjimas, isteriška imperinė propaganda, aktyvi militarizacija, nepaskelbti karai prieš kaimynus, ardomosios operacijos visame pasaulyje ir kitkas atrodo lyg laiko mašina perkelti iš Brežnevo ar Andropovo laikų. Pamatysime, kuo pasibaigs Rusijos putinizacijos procesas, ar Kremlius sieks buvusias sovietines respublikas vėl prisijungti karine jėga, ar pasitenkins pavertęs jas formaliais savo vasalais.
Užbaigti norėčiau tuo, apie ką jau minėjau: kai kurie mums duodami ženklai lieka arba išvis nepastebėti, arba nesuprasti, arba suprasti per vėlai, kai būna jau sunku kažką pakeisti. Gal tai susiję su mūsų norais ir galimybėmis keisti artėjančių įvykių kryptį ar mastą? Ar keisti save, kol dar galima suspėti? Šiaip ar taip, per kelis dešimtmečius beveik susigyvenus su mintimi apie Įvykį ir būtinus veiksmus pasirodžius pirmiesiems jo artėjimo požymiams, tik neseniai nutvilkė mintis, jog pražiūrėjau svarbiausią dalyką: juk evakuacija iš Lietuvos jau įvyko! Žodis, taip dažnai vartotas liūdnai juokaujant apie šiandieninės Lietuvos tikrovę, atrodo panašus į valtį su dviem dugnais. Apie antrąjį žino tik ją padirbinęs meistras ir tie, kuriems jis pats pranešė ar perdavė tikrąją prasmę atskleidžiantį ženklą.