Maždaug tuo pat metu, kai iš šiaurės Indijos atėjęs ezoterinis budizmo mokymas Kalačakra pasiekė Tibetą, kuriame vėliau įleido gilias šaknis, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. Teigiama, kad Kalačakros, arba Laiko rato, mokymą perteikė pats Gautama Buda, taip davęs pradžią šios ezoterinės praktikos tradicijai, pasiekusiai ir mūsų dienas.
Kalačakros mokymas esą aprėpia žmogaus vidinių energijų raiškos sistemą ir jos raidą, padeda ieškančiajam siekti nušvitimo. Buda Kalačakroje atskleidęs žmogaus (mikrokosmoso) ir Visatos (makrokosmoso) sąveiką ir vienovę, nurodęs tris – išorinį, vidinį ir alternatyvųjį – laiko ciklus (pastarasis meditavimo praktikomis leidžia išsivaduoti nuo dviejų pirmųjų).
Pasak mokymo, išoriniai Visatos keitimosi ciklai atitinka vidinius žmogaus fiziologinius ciklus (kvėpavimas, širdies plakimas, besikeičiančios sąmonės būsenos prabundant, veikiant, užmiegant bei sapnuojant ir t.t.). Kaip ir Visata, kuri formuojasi, plečiasi, po to traukiasi ir galiausiai vėl išnyksta, kad naujame cikle viską pradėtų iš naujo, žmogus taip pat gimsta, auga, bręsta, sensta ir numiršta, o vėliau persikūnijęs toliau kartoja savąjį laiko ratą. Kai kuriems, pasirėmus Budos mokymu, pavyksta iš jo ištrūkti ir išsilaisvinti. Kaip to pasiekti, mokoma ir Kalačakroje.
Taigi, kai 1009 metais Prūsijos (ar Kijevo Rusios) ir Lietuvos paribyje buvo nukirsdintas vyskupas misionierius Brunonas Kverfurtietis, pasišovęs skleisti krikščionybę laukinių pagonių kraštuose, Indijoje ir Tibete tarp vertų žinoti jau plito Kalačakros mokymas apie žmogaus ir kosmoso ciklų vienovę, priežasčių ir pasekmių dėsnio vėjus ir, be kita ko, apie vidinius žmogaus energinius kanalus. Pačioje Lietuvoje „čakrų atvėrimo“ tema taps mėgiamu viešų patyčių objektu tik po tūkstančio metų – tiek laiko prireikė, kad į dabartinės visuomenės sąmonę sugrįžtų pamiršta (ar išvis nežinota) Vedose minimų subtiliosios energijos žmoguje „ratų“ koncepcija. Bet ar tai reiškia, kad senovės lietuviai, jotvingiai, skalviai, kuršiai bei kitos baltų gentys nebuvo apie jas girdėję?
Tai labai įdomi tema, ir ko gero labiau dėl interpretacijų, nei pačių faktų. Šie akivaizdūs: archeologinių kasinėjimų senovės baltų genčių žemėse metu be kita ko aptikta ir daug išlikusių tuometinių žmonių papuošalų. Istorikai nagrinėjo, kada, kaip, iš kokių medžiagų jie buvo pagaminti, kaip dėvėti, kur paplitę, parengė baltiškų papuošalų rekonstrukcijų, paskelbė mokslo darbų.
Toli ieškoti nereikia: pasižvalgykite internete informacijos apie senovės lietuvių papuošalus, šiandienines jų rekonstrukcijas, baltų genčių „juvelyriką“, archeologinių tyrimų metu rastus įkapių fragmentus. Nereikės net skaityti: tik įdėmiau žvalgykitės į piešinius ir nuotraukas. Į senovės lietuvių, prūsių, kuršių moterų vėrinius, antkrūtinius, pakabučius, apyrankes, kepuraičių apdailą, antsmilkinius, į vyrų sagčių ornamentus.
Štai abiejose galvos pusėse dėvėti antsmilkinių diskai, kuriuose pavaizduota spiralė. Štai išlikęs ovalo formos pakabutis, kadaise pritvirtintas prie apatinio kepurėlės krašto, kad nusvirtų iki kaktos vidurio. Štai kelios plačios žalvarinio papuošalo juostos, prigludusios prie kaklo ir tarsi šarvu saugančios pakaklę. O čia – žemiau pečių abipus krūtinės dėvėtos segės, nuo kurių svyra viena ar kelios grandinėlės, gražiai suformuodamos puslankį. Štai papuošalai, kadaise segėti prie jau neišlikusios kepuraitės: prie jos šonų grandinėlėmis buvo prikabintos karulių kekės. Žalvarinė dvi susivijusias gyvatėles imituojanti apyrankė. Įvijiniai smeigtukai. Įvijinės apyrankės. Vis pasikartojantis spiralės motyvas – atviras ir stilizuotas.
Manau, neprireiks ypatingo įžvalgumo, kad atkreiptume dėmesį į tai, kur ir kokio pavidalo papuošalus dėvėjo senovės baltės. Kepurėlės pakabutis virš vadinamosios trečiosios akies, apskriti žalvariniai smeigtukai virš širdies ir valios centro, nuo kurių nusvirę pakabučiai atkartoja taurės centro formą, tarsi šarvais apsaugotas gerklės centras, ties smilkiniais besisukančios energijos spiralės, tokios pačios, kaip spiraliniai ragai, užsisukę abipus senovės Egipto dievo žmogaus kūnu ir avino galva, kaktos.
Tie, kas yra girdėję apie ezoterines hinduizmo tradicijas, Kalačakros praktikas ar bent jau matę subtiliosios žmogaus energijos centrų schemas populiariojoje „mistinėje“ literatūroje, gali pabandyti pažaisti žaidimą „Atrask 10 skirtumų“. Tikiuosi, kad galimo atradimo jausmas pranoks pasitenkinimą, kai pavyksta teisingai išspręsti intelekto pastangų pareikalavusį kryžiažodį. Būtų labai naudinga šalia pasidėti albumą apie senovės Egipto meną ir religiją, pasidairyti į dievų atvaizdus, faraonų regalijas, ar atsiversti tinklalapį apie senovės šumerų papuošalus (žalvarinės moteriškos kepuraitės su virš jos iškilusiais trim stiebeliais su žiedais nuotrauka iš Britų muziejaus kolekcijos ir man pačiam buvo malonus netikėtumas – prisiminiau pasakojimą apie Šventaragį), ar, pabūsiu nekuklus, paimti iš lentynos „Pokalbius su A.“. Šioje knygoje nemažai dėmesio skirta ir senovės Egipto dvasiniams pasiekimams, ir vidinei žmogaus energinei sistemai, kuri nėmaž nepasikeitė nuo tų laikų, kai prie Baltijos prieš maždaug 5 tūkstančius metų įsikūrė senosios indoeuropiečių dvasinės tradicijos žinias atsinešę arijai.
Grįžkime prie interpretacijų: ar baltų papuošalai, kurie, kaip atrodo, yra aiškiai susieti su ezoterine „vidinio žmogaus“ ir jo energinės raiškos koncepcija, sąmoningai ar nesąmoningai atspindi senojo baltų tikėjimo esmę? Kitaip tariant, ką reiškia kapavietėse archeologų randami tokie papuošalai? Ar tai pagoniško tikėjimo praktikų įrodymas? Dvasinės hierarchijos skiriamieji ženklai? Gal kai kurie papuošalai buvo skirti tik įkapėms, kad vėlės nestokotų dvasinių jėgų anapusiniame pasaulyje – remiantis tuo pačiu papročiu, pagal kurį į kapą būdavo įdedami būtiniausi daiktai, įrankiai ir ginklai? O gal tai viso labo dekoratyvinis senos tradicijos likučių prisiminimas?
„Pokalbiuose su A. “ teigiama, kad mūsų dienas pasiekusiuose senovės Egipto faraonų, kurie buvo ir dvasiniai, ir pasaulietiniai šalies vadovai, atvaizduose matomos jų dvasinės regalijos. Kobros ar grifo galva virš tarpuakio, nuo galvos besileidžiantis auksinių ir mėlynų juostų apdangalas, panašių spalvų antkrūtinis rodė, kad šis žmogus yra įvaldęs aukščiausias vidines energijas, pakėlęs stuburo kanalu šventąją Kundalini „gyvatę“, įgijęs ypatingų dvasinių galių. Ar skalvių, sūduvių, žemaičių kapuose randami papuošalai taip pat gali būti dvasinių pasiekimų ženklai, bylojantys kitiems apie stipriai veikiantį taurės centrą ar trečiąją akį?
Kadangi dvasingas žmogus nesididžiuoja savo pasiekimais, tokią prielaidą lyg ir reikėtų atmesti. Kita vertus, iš istorinių šaltinių žinome senovės baltų žynius ir žynes turėjus savą hierarchiją, pradedant eiliniu vaidila ar vaidilute, baigiant Krivių Krivaičiu. Gal jie išsiskirdavo specifiniais papuošalais, kad būtų kitų atpažįstami? O gal tokie papuošalai buvo laikomi savotiškais amuletais, aktyvinančiais vieno ar kito vidinio centro veiklą? Gal jie buvo siejami su ikikrikščioniška ezoterine magija, padedančia atverti paslėptas žmogaus vidines galias?
Neišvengiamai artėja ir dar vienas klausimas: ar teisingas šios mįslės įminimas nėra per aukšta kaina už tai, kad senovės lietuvių ir kitų baltų tautų tikėjimas buvo išrautas ugnimi ir kalaviju, gailestingojo Jėzaus vardu išžudžius, kaip manoma, apie milijoną Vakarų Europos feodalams pasipriešinusių prūsų, sėlių, jotvingių, aukštaičių, žemaičių, kitų baltų gentainių? Galbūt baltų papuošalų ir liaudies meno tradicijai po tokio genocido beliko šnabždėti tiesą apie žmogų ir pasaulį tik papuošalų formomis, simboliniais ženklais, rankdarbių ornamentais? O gal toks šnabždėjimas kilo natūraliai, net ir be svetimųjų prievartos, kai bėgant amžiams nusilpo ar išvis nutilo žinančiųjų – žynių – balsas? Kai iš žinojimo, kad mumyse yra kažkas labai svarbaus, beliko tik migloti prisiminimai, nepaaiškinamas ilgesys?
Papuošalai iš dalies tebėra žmogaus visuomeninės, turtinės padėties ir su tuo susijusių galimybių ženklas. Ant kūno švytintis auksas, žėrintys deimantai ir moterims, ir vyrams tarsi suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, dabartimi ir rytdiena.
Tačiau puikavimasis jais, kliovimasis savo galia ir turtais per akimirką gali išgaruoti be pėdsako: jei papuošalai tik išoriniai, palikęs fizinį kūną gali susivokti patekęs į kilmingųjų puotą, kurioje visi taip pat pasipuošę dailiais drabužiais, švyti auksu ir deimantais. Bet šie papuošalai – iš jų širdies gerumo, atjautos, išminties, iš dvasinės energijos, kurią jie kaupė ne vieną gyvenimą ir dalijo kitiems. Atiduodantis gauna viską, atimantis lieka be nieko.
Ir kaip tokiam ar tokiai, likus be medžiaginio frako ar balinės suknelės, be auksinių grandinių ir deimantinių vėrinių, neprarasti žado didikų akivaizdoje, kai esi visiškai nuogas, purvinas, apėjęs šašais, utėlėmis, pūliuojantis ir dvokiantis – nes per savo gyvenimą net nesukaupei geresnės energijos savo gėdai prisidengti? Ir pats supranti, kad čia tau ne vieta. Tuoj ateis tvarkdarys ir nuves ten, kur esi vertas būti.
Tokia alegorija, žinoma, atrodo pernelyg patetiška – bet tik todėl, kad dabar gyvename aklųjų pasaulyje. Matome išorinius papuošalus, neregime vidinių. Tiesa, dar pasitaiko geriau ar blogiau matančių, kurie kitiems papasakoja, tik mažai kas tokiais matančiais tiki, retas kuris įsiklauso. Aklųjų pasaulyje yra svarbesnių dalykų, nei pasakos apie tai, kaip šviečia ir spindi vidinio žmogaus brangenybės. Amžinos, nepavagiamos ir nesunaikinamos. Suvertos žinojimo vėrinyje.