1970-ųjų pradžia, Lietuvos vidurys, senelių vienkiemis. Vasaros rytas. Mama parneša iš ganyklos primelžtą kibirą pieno. Senelė jį perkošia, dalį perpila į aukštą skardinį bidonėlį su stikliniu siauru langeliu apačioje. Senelis nuneša jį prie šulinio ir už virvelės nuleidžia į vandenį.
Kam gi tas langelis? Mama aiškina: kai pienas pamažu nusistovės, į viršų iškils grietinėlė. Pro kranelį bidono apačioje į kibirą išleisime liesą pieną, o kai langelyje pasirodys grietinėlė, ją supilsime į kitą indą. Per kelis kartus taip surinkę ir surauginę iš jos sumušime sviestą. O iš likusio pieno, kiek jį bemuštum, sviesto neišgausi.
Kai kitą vasarą per atostogas vėl atvažiavome į kaimą, gryčioje prie krosnies pamatėme padėtą keistą prietaisą su rankena. Primelžtą pieną senelis supylė į viršuje esančią talpą ir ėmė pamažu sukti rankeną. Pasigirdo žemas, pratisas kaukimas. Kuo greičiau suko, tuo įnirtingiau kaukė, lyg dūmus leidžiantis lėktuvas iš filmo apie karą. Tai separatorius, pasakė senelė. Dabar nebereikia ilgai laukti, kol pienas nusistovės. Ir grietinėlės nepalyginamai daugiau surenkama. Tik išseparuotas liesas pienas maistui jau nebetinka, jį išpilsime į ėdalą kiaulėms.
Labai saugojo seneliai tą separatorių. Nebuvo jų pirkioje šaldytuvo, nebuvo nė elektros, taip ir pragyveno visą gyvenimą prie žibalinės lempos. Kol turėjo sveikatos, laikė karvutę. Kol galėjo, gyveno savo namuose, paskui persikėlė pas mus, į Vilnių. Nė vienas nebesulaukė 1990-ųjų kovo vienuoliktosios.
Tačiau kasmet šios dienos išvakarėse vis prisimenu tą senelių gryčioje pasigirsdavusį tylų, pamažu vis stiprėjantį ūžesį. Negaliu atsikratyti minties, kad tą dieną prieš 28 metus Lietuvos gyvenimas tarsi buvo pradėtas pilti į separatorių. Bidonėlis su mažyčiu langeliu apačioje, ilgas nusistovėjimo laukimas jau paliko praeityje. Atėjo skirtas laikas, ir kažkieno nematoma ranka ėmė pamažu sukti separatoriaus rankeną. Įsuktos permainos, kone ranka pasiekiamų galimybių, leidžiančių išpildyti slapčiausius širdies troškimus, pojūtis, greitėjantis įvykių ir aplinkybių verpetas išcentrine vidinės esmės išgryninimo jėga ėmė skirstyti visus be išimties. Kryptis – aukštyn ar žemyn – priklauso tik nuo paties žmogaus, jo sąžinės. Nėra jokios išorinės prievartos: tu laisvas. Būk, koks nori. Būk, kuo nori. Siek, ko nori ir kaip nori. Kaukiantis separatorius tik padeda greičiau atsiskirti nuo kitų, nepanašių ir nesuprantamų, ir susijungti su tokiais pat, su savais. Tik kur jie, mūsiškiai – viršuje ar apačioje?
Pasak A., dabar mes gyvename antidvasiniame pasaulyje, kur viskas apversta aukštyn kojomis. Štai citata iš „Pokalbių su A.” : „Tomis dienomis pasaulyje bus daug nusivylimų, nes bus atverta, kas yra kas. Padienis darbininkas, šiukšlių surinkėjas gali pasirodyti esąs dešimteriopai ar šimteriopai vertesnis už tuos, kurie buvo visiems žinomi ir garbstomi. Visiškai pasikeis žmonių mąstymas, vertinimo kriterijai, savo pačių ir pasaulio suvokimas. Supras, vardan ko nugyveno savo gyvenimą, vardan ko iššvaistė tiek jėgų, pamatys, kad tariamoji jų gyvenimiškoji sėkmė staiga susigėrė į smėlį, nepalikusi jiems ničnieko gėdai prisidengti, o tariamų nevykėlių nesėkmės spindi kaip auksas. Jų širdies turtas – ir Dievo, ir žmonių akyse.“
Tad neapsigaukime: į viršų, mirgėdamos TV ekranuose, blizgančių žurnalų viršeliuose, šypsenomis blyksėdamos populiariausiuose interneto portaluose, iškyla – su retomis išimtimis – tik padugnės. XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios lietuviško gyvenimo viralo putos, kurias prie puodo priėjusi šeimininkė nugraibys ir nukratys pamazgų kibiran.
Kai geriau įsiklausai, dingojasi, kad lietuviškas separatorius ūžia kasmet vis tyliau. Rankena sukasi vis lėčiau. Vargu ar pavargo ją suėmusi Dvasios ranka. Gal tiesiog Lietuva jau baigiama separuoti? Gal nedaug beliko, iki šventiniam stalui iš atskirtos grietinėlės bus pradėtas mušti sviestas, o liesas pienas bus išneštas į tvartą ir išpiltas kiaulėms? Gal Baltasis raitelis jau atskuba į savo namus?