Šiandien lietuviai tėvynėje ir daug kur pasaulyje kelia savo vėliavas. Šalia Trispalvės plaikstosi ir istorinė vėliava su Vyčiu. Mums tai išskirtinė diena. Kažin ar kas prieštarautų, kad vėliava su baltu raiteliu taip pat labai išsiskiria iš visų kitų. Bet žodžiai, kad Lietuva – išskirtinė šalis, vienus turbūt prajuokintų, kitus – supykdytų, trečius gal išgąsdintų. Kodėl?
Galbūt mus gąsdina pati mintis apie Lietuvos išskirtinumą – ne kurioje nors sporto šakoje, ne liaudies dainų pasaulėjautoje, ne vienoje ar kitoje istorinių įvykių kryžkelėje. Mes girdime, kad laikyti save išskirtiniais yra labai negerai. Kad tai veda į nepagrįstą puikybę, kitų niekinimą, pragaištingą saviapgaulę ir kruvinus vaidus. Geriau būti mažu pilku akmenėliu pasaulio gyvenimo pakelėje, niekam netrukdančiu, netraukiančiu praeinančiųjų žvilgsnių, nelabai kam reikalingu, nebent pailsėti nutūpusiam paukšteliui.
Girdėjome, kad pasaulyje yra Dievo išrinktoji tauta, kuriai jo apreiškimas galingų pranašų lūpomis iki pat šios dienos teikia pasitikėjimo savimi, savo likimu dabartyje ir ateityje. Lietuviams Dievas jokios išskirtinės žinios neperdavė. Mes net nežinom, ar kada esame turėję savų pranašų. Kokie dar pranašai Lietuvoje, gal juokaujat? Ar ne todėl būname tokie nepasitikintys nei savimi, nei savo rytdiena. Taip, ir mes turime kuo didžiuotis, bet iš esmės, lyginant su kitais, dideliais, stipriais, turtingais, pripažinkime – esame nenusisekėliai.
O aš žvelgiu į baltą raitelį besiplaikstančioje vėliavoje ir svarstau.
Turbūt sutapimas, kad nuo neatmenamos senovės Himalajų priekalnių šventyklose akmenyje iškalti rašmenys KAS TVAM ASI beveik lietuviškai klausia atėjusiųjų: KAS TU ESI?
Turbūt sutapimas, kad šį šventąja Indijos žynių kalba užduotą klausimą aidu atkartoja užrašas ant senovės Egipto šventyklų sienų: PAŽINK SAVE. Po tūkstančių metų, vis labiau tirštėjant sutemoms, Sokratas įsakmiai pakartos: Pažink pats save!
Turbūt sutapimas, kad atsakymą į šį svarbiausią žmogaus gyvenimo klausimą šventieji Indijos raštai vėlgi pateikia lietuviams suprantamais žodžiais. TAT TVAM ASI. TU ESI TAS. Tu esi Tai. Visa tai.
Turbūt sutapimas, kad žiloje senovėje iš kažkur toli, galbūt Himalajų priekalnių, prie Baltųjų vandenų vakaruose atėjusių ir čia įsikūrusių žmonių palikuonys po daugelio metų savo valstybės ženklu pasirinko ginkluotą raitelį ant balto žirgo. Pasak žinovų, tai vienas seniausių herbų Europoje, kurios heraldikoje tuo metu daugiausia mirgėjo kiti – liūto, lelijų, kryžiaus, erelio ir kt. – simboliai.
Turbūt sutapimas, kad, istorikų teigimu, ginkluoto raitelio ant žirgo ženklas veikiausiai simbolizavo protėvių karžygio vėlę, tai yra, dvasinį, o ne fizinį žmogų. Jei taip, nuo kokių priešų jis gina šalį – nuo matomų ar nematomų? Ir į kokią pergalę jis veda lietuvius – išorinę ar vidinę?
Turbūt sutapimas, kad apie galutinę gėrio ir blogio kovą pasakojančiame Apreiškime Jonui danguje pasirodo ginkluotas raitelis ant balto žirgo. „Ir aš regėjau: štai pasirodė baltas žirgas ir ant jo raitelis su kilpiniu rankoje. Jam buvo duotas vainikas ir jis išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų“ (Apreiškimas Jonui 6, 2). Toliau Jonas pasakoja: „Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis, jis teisingai teisia ir kovoja“ (Apreiškimas Jonui 19, 11).
Turbūt sutapimas, kad senovės arijų šventraščiuose – Vedose – pranašaujamas Visatos valdovo viešpaties Kalkio atėjimas, užbaigsiantis Tamsos epochą Žemėje. Kalkis esą pasirodys kaip raitelis ant balto žirgo beveik lietuvišku vardu Devadatta (Dievo duotas) su švytinčiu kardu rankoje. Aštuoniomis mistinėmis galiomis naikindamas blogį, jis aplėks visą pasaulį, žudydamas „vagis, kurie drįso rengtis kaip karaliai“, kad atstatytų tamsos amžiuje pamintus dorovinius principus ir atvestų pasaulį į Šviesos epochą.
Turbūt sutapimas, kad soste sėdintį dvasinį Karalių regėjusio ir jį nutapiusio Čiurlionio paveiksle „Vyčio etiudas“ baltasis raitelis pavaizduotas skriejantis virš pasakiško miesto. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apreiškimas Jonui, 21, 1-4). Kaip turėtų pasikeisti planetos ašis, kad žmonės pamatytų kitokį žvaigždynų vaizdą, ir kaip turėtų pakisti jos paviršius, kad atsirastų „nauja žemė“? Prie kokios buvusios jūros atsiras tas miestas?
Turbūt sutapimas, kad, pasak A., Lietuva yra viena didžiausių pasaulio valstybių pagal dvasingų žmonių, šviečiančių žvelgiant iš viršaus dvasinėmis akimis, skaičių. Tai Baltojo raitelio žmonės, jo dvasios lietuviai, nesvarbu, ar šiame gyvenime jų gimtoji kalba lietuvių, latvių, lenkų, rusų, gudų, totorių ar žydų. Valstybę, kurios ženklas – karys ant balto žirgo – kvaila gąsdinti raketomis, tankais ar šturmo brigadomis. Pakaks vienos kažkieno minties, kad kardą pakėlęs priešas gautų triuškinamą Dvasios smūgį.
Turbūt sutapimas, kad vasario šešioliktąją, tyliai užvėręs žemiškosios Lietuvos duris, išėjo tęsti savo gyvenimo kelionės didis lietuvių poezijos pranašas, palikęs mums ne vieną Dvasios pajautos apreiškimą. Šis išsakytas ne liepiamąja, ne tariamąja nuosaka, o gimtosios kalbos bendratimis, lyg kviečiančiomis bendrumoje, vienybėje priimti dvasinę lietuvišką komuniją:
…išeiti, pašaukti
tuo vienu vardu
ir žvėrį, ir paukštį,
ir žmogų kartu –
ir galvą nulenkti,
ištiesti rankas,
kai peržengs per slenkstį
didysis Kažkas.
Turbūt sutapimas, kad praėjusį rudenį angelas Šventąjį Tėvą per sapną pašaukė atvykti į Lietuvą. Galima tik spėlioti, kieno nurodymu ir kodėl. Tačiau neabejoju, kad Kažkas nenuleidžia nuo Lietuvos akių. Ir jaučiu, kad tas žvilgsnis tampa vis įdėmesnis.
Šiandien gera diena apie tai kalbėti.