Jeigu kada kas paklaustų, vardan ko mes gyvename, keliaujame iš buvusio sapno į būsimą, neriame iš vieno gyvenimo į kitą – kadangi nesu panašus į tokį, kurį galėtum įtarti žinant bent tolimą atsakymą, tokie klausimai man negresia, na, bet pasvarstyti grynai teoriškai juk galima – turbūt tylėdamas parodyčiau šią nuotrauką. Joje – vienas Karaliaučiaus, dabartinio Kaliningrado, Istorijos ir meno muziejaus eksponatas. Jis greičiausiai čionai pateko iš prieškaryje šiame mieste veikusio Prūsijos muziejaus, sukaupusio daugiau nei 200 tūkstančių archeologinių radinių iš senovės prūsų žemės. Tai žalvarinis maždaug 20 centimetrų pločio papuošalas, datuojamas 1000 – 300 metais prieš Kristų. Žalvarinė gija, prasidedanti nuo pradžios taško, spirale sukasi prieš laikrodžio rodyklę, suformavusi 12 didėjančių koncentrinių žiedų, atitoldama kyla aukštyn, leidžiasi ir toliau vis mažėjančiais apskritimais sukasi priešinga kryptimi, kol pasiekia pabaigos tašką.
Dvi simetriškos spiralės, ties viduryje esančia kilpele pereinančios viena į kitą. Priešingos sukimosi kryptys. Du pradžios (ar pabaigos – priklauso nuo to, kaip žiūrėsi) taškai. Kilpelės viršūnėje, simetrijos ašyje – pusiausvyros taškas. Svarstyklės.
Kaip žinome, spiralės nuo seniausių žmonijos laikų laikomos amžinybės simboliu, jų vijos ateina iš begalybės ir į ją nutolsta. Taškas spiralės centre, aplink kurį prasideda nesibaigiantis judėjimas, atsiranda tarsi iš nieko. Judėjimo kryptis iliuzinė: pasak astrofizikų, kone pusė kosmose matomų spiralinių galaktikų sukasi pagal laikrodžio rodyklę, likusi dalis – prieš ją, tačiau iš tikrųjų jų sukimosi kryptis priklauso nuo stebėtojo perspektyvos. Tarkime, jei į gatve važiuojantį dviratį žiūrėsime iš vienos gatvės pusės, jo ratai suksis viena kryptimi, o jei iš kitos – priešinga.
Spiralė – viena svarbiausių gamtos kūrybos matematinių išraiškų. Jos forma jungia ir makrokosmosą, ir mikrokosmosą. Spirale sukasi ir šimtą milijardų žvaigždžių turinčios disko formos galaktikos, ir plaukai ant žmogaus galvos, ir odos raštas mūsų pirštų galiukuose, ir DNR molekulių grandinės trilijonuose mūsų kūno ląstelių. Spiralės formos – ir ciklono debesys, sraigės kiautas, saulėgrąžos žiedynas, medžio rievės, vandens sūkurys, avino ragai. Gamtos silpnybė spiralėms aiškinama taupumu, kurio siekia jos kūrybinės galios: spiralė yra pati efektyviausia geometrinė forma, kurią reikia suteikti viskam, kas auga – nuo biologinių iki kosminių objektų. Sulig kiekviena didėjančia spiralės vija atkartojant tą pačią formą, sunaudojama mažiau energijos. Ar pastebėjote, kaip mašalėlis artėja prie uždegtos lemputės? Jis skrenda spirale. Pažvelkime į savo patirtį: ar žmogus prie savęs ir pasaulio pažinimo šviesos artėja kitaip? Gal tiesia linija arba zigzagais? Turbūt ne. Jis artinasi prie jos ratas po rato.
Tą patį galima pasakyti ir apie vidinį pasaulį, žmogaus sąmonę. Sulig kiekvienu spiralės apsisukimu sąmonė plečiasi ir kyla aukštyn arba siaurėja ir neria gilyn. Tą nesunku pastebėti įvairiais savo gyvenimo tarpsniais vertinant kokį nors atskaitos tašką: tuos pačius įvykius, žmones, knygas, idėjas, svajones, gyvenimo kelyje sutiktas kliūtis ir atradimus. Įvykiai ir objektai nesikeičia, keičiasi mūsų požiūris. Matome arba plačiau, nes savo sąmone kylame, arba siauriau, nes leidžiamės. Taigi spiralė – taip pat ir žmogaus vidinės evoliucijos (arba involiucijos) – simbolis.
Dvi viena į kitą pereinančios priešingų krypčių spiralės su taškais centruose reiškia ir priešybių vienovę. Senovės prūsų žemėje rastas žalvarinis papuošalas kalba apie dvejopą mūsų pasaulio tikrovę, fizinę ir metafizinę, apie dualizmo polius, apie Ing ir Jang, kurie senovės Kinijos filosofijoje buvo laikomi priešingais, tačiau vienas kitą papildančiais visa ko pradais. Kaip šviesa ir tamsa, tvarka ir chaosas, kūnas ir dvasia, išorė ir vidus, subjektas ir objektas, vyras ir moteris, pradžia ir pabaiga, pliusas ir minusas. Jie negali egzistuoti vienas be kito, jie kovoja vienas su kitu, papildo vienas kitą, pereina vienas į kitą ir ilgainiui virsta vienas kitu. Jų vienovė – ta pati papuošalo žalvarinė gija.
Kad žmoguje ir kosmose vyrautų dermė, harmonija, o ne dėl pertekliaus ir trūkumo bangavimo kylančios audros, ir viduje, ir išorėje reikia stengtis išlaikyti lygsvarą. Abiejų pradų balansą žymi papuošalo kilpelė. Žmogus gyvendamas turi griežtai laikytis darnos, arba dharmos, savaiminės tikrovės tvarkos. Palaikyti ją doru elgesiu, negriauti blogomis mintimis ir veiksmais.
Dviejų pradų pusiausvyra žmoguje sukuria neutralumą, o tai, pasak A., yra būtina dvasinės raidos sąlyga. „Kad tavyje pradėtų formuotis magnetas, iš pradžių reikia tapti neutraliu. Tada viršuje susidaro teigiamas polius, po kojomis – neigiamas. Teigiamu poliumi pradedi traukti iš kosmoso tai, ko tau reikia. (…) Dvasingumas iš esmės yra savęs poliarizavimas. Žmogus turi tapti laidininku, magnetu. (…) Būdamas neutralus (žmogus) gali tapti magnetu. Jei esi neigiamas, magnetu niekuomet nebūsi. O dvasingas žmogus privalo veikti kaip du priešingus polius turintis magnetas. Kristus, priėmęs žmonių neigiamą potencialą, davė mums galimybę tapti dvasiniais magnetais. Tobulėti, jei tik žmonės to norėtų. Ir gana daug jų tikrai pakeitė save.“ (Pokalbiai su A., psl. 102, 116.)
Išorinė forma – tai regimoji spiralės išraiška. Yra ir vidinė, kūniškam žvilgsniui nematoma. Papuošalo spiralės išraitytos plokštumoje, tačiau jos užsimena ir apie trimatę savo projekciją. Iš esmės tai kūginis piltuvas ar verpetas, kuriame sūkuriuoja vanduo, debesys, energija. Kai A. „Pokalbiuose“ pasakoja apie vidinius dvasinės energijos procesus, jos veikimo ir cirkuliacijos žmoguje ypatumus, dažnai mini spiralės pavidalą. Fizinį kūną palikęs žmogus įtraukiamas į kūgio formos energijos žiotis ir spirale kyla aukštyn. Auksinės energijos sukimasis spirale galvos šonuose suformuoja avino ragus (spiraliniai senovės lietuvių moterų antsmilkiniai – mus pasiekęs baltų ezoterinių žinių atšvaitas) ir į avikailį panašias garbanėles. Dvasios šventyklą statantį žmogų su apatinio energijos kūgio viršūne jungia spiralės pavidalo siūlelis, iš arti atrodantis kaip milžiniškas stulpas. Iš to, kas neįtraukta į knygą, paminėčiau ir spiralinį energijos sūkurį, atnešusį į ėdžias kūdikėlį.
Sunku pasakyti, ar prieš kelis tūkstantmečius, o gal šimtmečius, iki Kristaus gimimo senosios Prūsos žemėje gyvenęs žmogus, moteris ar vyras, įsisegęs ar pasikabinęs šį iki mūsų dienų išlikusį žalvarinį papuošalą, žinojo šio simbolio prasmę. Norėtųsi tikėti, kad taip, nes senovės baltų papuošaluose nesunkiai galima įžvelgti slaptųjų žinių atšvaitus, žmogaus paslapties kodą, iš kartos į kartą perdavinėtą žynių. O jei šio papuošalo savininkui ar savininkei tai tebuvo tik egzotiškas ornamentas, garsiuoju Gintaro keliu atgabentas iš tolimų kraštų prie šiltųjų jūrų, vis tiek turėjo būti pusiausvyroje besisukančių spiralių prasmę žinojęs šaltinis, parodęs žalvario meistrui tikslų papuošalo išorinį pavidalą. Turintys akis išvys ir vidinę jo pusę.
„Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga“ – Apreiškime Jonui (Apr. 21, 6) sako Sėdintysis dangaus soste. Jo išvardinti dualizmo poliai lyg akių vyzdžiai smelkia iš dvigubos žalvarinės spiralės centrų. Du taškai begalinėje aukštybėje, begalinėje gelmėje.
„Žmogaus dvasia, arba energinis žmogus, mokosi pati transformuoti materiją. Kai ji to išmoksta, gali pradėti kurti planetas ir gyvenimą jose. Iš energijos gali sukurti gyvą materialų pasaulį. Dvasia turi išmokti kosminės kūrybos abėcėlę nuo pirmosios iki paskutiniosios raidės. Tas, kuris sakosi esąs alfa ir omega, yra pažinęs ir viršutinį, ir žemutinį pasaulį iki galo. Apatiniame pasaulyje veikia tankinimo jėgos, atomų, jų branduolių jungimo jėgos. Kad tai pažintum, tavajam „Aš“ anksčiau ar vėliau reikės tenai nusileisti. (…) Mes žinome, kad šiuos pasaulius nuo alfos iki omegos buvo pažinęs Kristus. (…) Jis perprato jungimo ir ardymo, materializavimo ir dematerializavimo paslaptį.“ (Pokalbiai su A., 246 psl.)
Grįžkime ten, nuo ko pradėjome: ir šiandien, kaip ir prieš tūkstančius metų, dvi pusiausvyrą pasiekusios besisukančios žalvarinės spiralės žiūrinčiam į jas tarsi sako: tvirtai eik Darnos (Dharmos) keliu į priekį, kilk aukštyn žvelgdamas į Amžinybės akis, švieskis ir šviesk, kol, Dvasia perpratęs matomos ir nematomos tikrovės raštą nuo alfos iki omegos, pats švariame Kūrybos lape pradėsi rašyti pirmuosius žodžius.
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą. Ir Žodis buvo Dievas.“