Skaičiusieji „Pokalbius su A.“, tikiuosi, nesunkiai perpras šią antraštės užuominą, o tiems, kurie prie šių eilučių pateko atsitiktinai, norėčiau priminti kai ką iš senovės Egipto istorijos. Egiptologų teigimu, priešistoriniais laikais, dar iki 3 000 metų prieš mūsų erą, jis buvo padalintas į dvi dalis – Aukštutinį Egiptą ir Žemutinį. Tai buvo dvi atskiros karalystės, valdomos savų karalių, kalbėjusios ta pačia kalba, labai panašios savo kultūra, sugyvenusios taikiai, tačiau tarpais ir pasipykdavusios. Sykį Aukštutinio Egipto valdovas Menas surengė sėkmingą karo žygį į Žemutinį Egiptą, jį nukariavo ir visiems laikams suvienijo šalį. Nuo to laiko senovės Egipto faraonų titule atsirado žodžiai „Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovas“, o jų karūnose buvo apjungti būdingi Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovų regalijų elementai. Manoma, kad Menas, apie kurį pasakoja mūsų laikus pasiekę senovės egiptiečių tekstai, veikiausiai buvo mitinė asmenybė, tačiau tai nesvarbu: Egiptas turėjo būti suvienytas, ir ne tik politiškai ar geografiškai, bet, svarbiausia, dvasiškai, ir tai galiausiai buvo padaryta.
Aukštutinio Egipto riba šiaurėje siekė Nilo kataraktą, kurioje XX a. buvo pastatyta Asuano hidroelektrinės užtvanka. O nuo šios vietos iki pat Nilo deltos driekėsi Žemutinis Egiptas. Jei žvelgtume į senovės Egipto žemėlapį, nesunkiai pastebėtume, kad Nilo upė jo žemes dalija į dvi dalis. Nilas Egiptą perskiria tarsi žmogaus stuburas, ir toks išorinis panašumas tėra vidinio išraiška. Palei žmogaus stuburą, pradedant apatine kūno dalimi, baigiant viršutine, išsidėstę jo energiniai centrai. Palei Nilą, pradedant Žemutinio Egipto teritorija, baigiant upės žiotimis, stūkso senovės Egipto šventyklos, dažniausiai paskirtos konkrečiam dievui, bei svarbiausi religiniai centrai. Gizos plynaukštės piramidžių (kaip žinome, iš pradžių čia ilgai stūksojo tik viena, nežinia nei kieno, nei kada, nei kaip pastatyta, kol vėliau kaimynystėje neatsirado dar dvi mažesnės) vieta geografiškai maždaug atitinka žmogaus galvą – jei Egipto karalystę įsivaizduotume kaip žmogų, kurio kojos prasideda Nubijos dykumoje, o galva siekia Viduržemio jūrą. Skaitytojai turėtų prisiminti piramidės pavidalo energinį centrą žmogaus smegenų srityje, apie kurį knygoje aiškino A., bei pasakojimą apie dvasines senovės Egipto žinias ir svarbiausių religinių simbolių – Avino, Jaučio, Erelio, Sfinkso ir kt. – reikšmę.
Kilimas laivu Nilo upe nuo ištakų iki žiočių atitinka vadinamosios ugninės gyvatės, Kundalini, energijos kilimą žmogaus stuburo kanalu nuo stuburgalio iki kaukolės pagrindo. Keliaujantis išoriniame Egipte ilgainiui praplaukia pro įvairiems Egipto dievams skirtas šventyklas, keliaujantis vidiniame Egipte ilgainiui uždega vis aukštesnius savo energinius centrus. Keliaujantis išoriniu Egiptu po ilgos varginančios kelionės pagaliau pasiekia tikslą – priplaukus Nilo žiotis prieš jo akis atsiveria Viduržemio jūros platybė. Keliaujantis vidiniu Egiptu ir pakilęs energiniu Nilu iki pat viršaus, po ilgos ir labai pavojingos kelionės taip pat pasiekia tikslą – prieš jo nušvitusias akis atsiveria amžinybė. Tokia kelionė nebūtų įmanoma, jei abi Egipto karalystės nebūtų suvienytos, jeigu jos nepaklustų vieno valdovo valiai.
Žmogaus kūnas, pasak A., ezoterine prasme yra padalintas į dvi karalystes, žemutinę ir viršutinę, kurių riba eina ties bamba, juoduoju centru. Apatinių žmogaus centrų energijos cirkuliavimo valdos – nuo pėdų iki tarpukojo. „Žmogaus kūne nuo pėdų iki tarpukojo juda neigiama energija. Nuo bambos – tarpinė erdvė. Pliuso ir minuso ugnys čia juda kaimyniniais kanalais. O nuo širdies – teigiamos energijos sritis“, – aiškino A. Tam tikrame dvasinės raidos etape, kai žmogus energine prasme tampa poliškas, tai yra, įgyja teigiamą ir neigiamą krūvį, jo dvasia, tikrasis žmogaus „Aš“, pradeda veikti ir viršuje, ir apačioje. „Toks fizinis žmogus tarsi turi du dvasinius asmenis, bet jiedu yra vienas ir tas pats. Tai dvi tos pačios dvasios jėgos. Viena dangiškoji viršutinė, kita – dangiškoji apatinė. Jei žmogus yra įsikūnijęs, gyvena žemėje, vadinasi, neišvengiamai savyje turi ir minusą. Jis būtinas, kad dvasia galėtų sąveikauti su fiziniu pasauliu“.
Taigi, dvasinės evoliucijos eigoje žmoguje, kaip ir į dvi karalystes padalytame Egipte, atsiranda du šeimininkai, du valdovai. Ateina laikas, kai abi karalystės – ir žmoguje, ir Egipte – privalo nustoti gyventi autonomiškai, jos turi būti suvienytos, apsijungti, pradėti dalytis savo galiomis bei turtais, kad Aukštutinės ir Žemutinės karalystės valdovas – žmogaus dvasia – galėtų imtis jam skirtų darbų, o kūnas netrukdytų nesuvaldyto proto klaidžiojimais tamsoje po moralinius klystkelius. Senovės Egipto mitologijoje Aukštutinį Egiptą globoja chaoso, karo ir audrų dievas Setas, nužudęs savo brolį Ozirį, kuris vėliau buvo prikeltas, o Žemutinį – Ozirio sūnus Horas, dangaus dievas. Dėdė ir sūnėnas ne kartą grūmėsi dėl to, kam atiteks suvienytos karalystės faraono sostas, kol galiausiai Horas laimėjo ir Setas buvo išvytas iš Egipto į dykumą. Tą labai svarbu pabrėžti: Aukštutiniame Egipte anksčiau šeimininkavęs Setas jau nebegali įkelti kojos į suvienytą Egiptą.
Kodėl senovės Egipte Žemutinė karalystė, jei sektume vidinio žmogaus analogija, vadinama ne Aukštutine? Atsakymo nežinau. Robertas Bauvalis, knygos „Egyptian Code“ autorius, nurodo, kad, skirtingai nei mūsų laikais, kai esame įpratę žemėlapio viršuje matyti šiaurę, senovės egiptiečiai Nilo deltą įsivaizdavo esant pietuose. Aukštutinio Egipto pavadinimas esą galėjo kilti ne tik dėl iš jo žemyn tekančio Nilo, bet ir dėl to, kad saulė aukščiausią tašką danguje vidurdienį taip pat pasiekdavo pietų pusėje. Žinoma, tai išorinės, o ne vidinės esmės argumentai – bet gal ir šventojo Egipto paslaptis neįžvelgiamoje dviejų karalysčių praeityje taip pat buvo prieinama ne visiems, o tik žinantiems, žyniams?
Ta pati šventojo Egipto koncepcija verčia manyti, kad žiloje senovėje į Nilo slėnį gyventi atsikėlę žmonės, kultūriškai artimi, kalbėję ta pačia kalba, išpažinę tą pačią religiją, panašiai suvokę pasaulį, po Aukštutinę ir Žemutinę karalystes buvo pasiskirstę neatsitiktinai. Tai, pasak A., išduoda Aukštutinio ir Žemutinio Egipto valdovų regalijos: jų galvos apdangalų (karūnų) forma primena energiškai stiprių žmonių, kuriuose dominuoja žemutiniai arba viršutiniai centrai, energinės išraiškos pavidalus. Kadangi gyvenimo senovės Egipte kelrodis, kaip aiškina egiptologai, buvo vadinamoji Maat koncepcija, pamatinis tiesos, dorovės, tvarkos, pusiausvyros, teisingumo, harmonijos siekimo principas, darnos (dharmos) keliu reikėjo eiti ir išorėje, ir viduje. Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad tokias dvasines aukštumas pasiekusi senovės Egipto civilizacija dėl kažkokių priežasčių būtų susitaikiusi su situacija, kai vidinės energijos prasme visiškai skirtingi žmonės yra priversti gyventi pramaišiui, vieni šalia kitų. Tokia dvasinė antisanitarija įmanoma nebent mūsų dienomis, kai dvasiniai tikrovės aspektai net nepripažįstami. Dar viena trumpa ištrauka iš „Pokalbių su A.”: „O dabar mes net savo energiniais laukais esame tarpusavyje susimaišę. Įsivaizduok – stovi 10 aukštų namas. Viršuje gyvena alkoholikų šeima, kurių energetika absoliučiai chaotiška, kiekvieną rytą ten kyla naujas žemės drebėjimas. Penktame aukšte gyvena mokytojas, dar žemiau – muzikantas. Be to, tas daugiabutis stovi šalia kito. Jei į visa tai atsižvelgtume, pamatytume tikrąjį vienų žmonių poveikio kitiems vaizdą.”
Tokios antisanitarinės dvasine prasme gyvenimo sąlygos paprastai kelia įtampą ir konfliktus, skatina norą jėga užvaldyti ir pakeisti kitus, taip nemaloniai skirtingus, o tai niekaip nesuderinama su Maat. Dvasinės evoliucijos keliu einančioje visuomenėje būna etapas, kai žmonės, kuriuose dominuoja priešingos dvasinės jėgos, net ir fiziškai turėtų būti atskirti vieni nuo kitų, gyventi tarp savų, panašių vidine sandara. Tokia bendruomenė būna vieninga ir stipri, nes jaučia bendrą vidinį ryšį. Jie į pasaulį tarytum žvelgia vienomis akimis, jaučia jį viena širdimi. Taigi, pirštųsi prielaida, kad Aukštutinio ir Žemutinio Egipto gyventojai senovėje buvo atrenkami į atitinkamas karalystes (arba patys jas pasirinkdavo) pagal jų vidinės energijos ypatumus. Tie, kuriuose buvo stipresni žemutiniai centrai, jungdavosi prie tokių pat vienoje karalystėje, ir priešingai. Gali būti, kad pirmosios sėslios bendruomenės arba „instinktyviai“, arba organizuotai buvo formuojamos būtent tokiu energetiškai panašių ir skirtingų principu. Viena vertus, senovėje žmonės turbūt dar nebuvo visiškai praradę vidinio regėjimo, nebuvo tokie „akli“, kaip mes, matydavo savo pačių ir kitų žmonių energijos spalvas ir galėjo patys priimti sprendimą, kas yra „savas“, o kas „svetimas“. Kita vertus, padėti atskirti vienus nuo kitų galėjo ir geresniu vidiniu regėjimu pasižymintys žyniai ar aukštesni socialinės hierarchijos nariai. Po to, kai senovės Egiptas buvo politiškai suvienytas, vidinės energijos prasme skirtingai išsivysčiusių žmonių dvasiniu ugdymu turėjo užsiimti žynių luomas. Įspūdingos senovės Egipto šventyklos, skirtos vienam ar kitam dievui, tai yra, pasak A., atitinkamai kosminei energijai „atstovaujančiam“ žmogaus energiniam centrui, iš tikrųjų buvo dvasinės mokyklos, kuriose norintys gaudavo žinių, kaip teisingai toliau lavinti save, ugdyti vidinę energetiką, kaip teisingai savyje sujungti ir valdyti dvi savo vidines karalystes.
O dabar persikelkime į Lietuvą: gal būtent čia reikėtų ieškoti atsakymo į klausimą, kuo Žemutinio Egipto gyventojai vidujai skyrėsi nuo savo amžininkų Aukštutiniame Egipte? Iš neprilygstamai aukštos dvasine prasme senojo Egipto civilizacijos tėra likęs tik antkapis. Nei Aukštutinės, nei Žemutinės karalystės gyventojų palikuonių tarp dabartinių egiptiečių niekaip neatpažintume, juolab kad esame dvasiškai akli. Tačiau niekas nedraudžia jiems būdingų vidinių bruožų pasidairyti Lietuvoje.
Istorikai sako, kad dabartinė Lietuvos teritorija po paskutiniojo ledynmečio buvo apgyvendinta dviem atsikėlėlių srautais. Pirmojo metu žmonės atvyko iš dabartinės Vakarų ir Pietų Europos pusės, antrojo, įvykusio žymiai vėliau – iš šiaurės rytų. Gal ir šiuo atveju, kaip senovės Egipte, naujoje teritorijoje sėsliai įsikurti pradedančios baltų gentys savo bendruomenę formavo iš „saviškių“, vidumi panašių? Gal tai galėtų paaiškinti gerokai vėlyvesnį Žemaitijos ir Aukštaitijos istorinių regionų, aiškiai atskirtų Nevėžio upės vaga, atsiradimą? Kuo, jei ne skirtingomis vidinės sandaros savybėmis, būtų galima paaiškinti tokį žemaičių ir aukštaičių būdo skirtumą?
Etnologai yra pastebėję, kad aukštaičiai – atlapaširdžiai, dainingi žmonės, žemaičiai – uždari, kieto būdo. Labai supaprastinus turbūt būtų galima pasakyti, kad žemaičio širdis dainuoja, kai jis žvelgia į žemę, aukštaičio – į dangų. Pirmojo šaknų niekaip iš jo žemės neišrausi, antrojo akių niekaip nuo dangaus gilybės ežerų veidrodžiuose neatplėši. Pirmasis jėgų gyventi, prigimtinės tvirtybės ir atsparumo semiasi iš pasaulio medžio šaknų, antrajam gyvastį teikia to medžio laja. Pasak A., žemutinės žmogaus karalystės ugnys skirtos sutankinti, sutraukti, suslėgti, apsaugoti, išlaikyti: jomis didelės dvasinės jėgos Visatoje formuoja naujus materialius pasaulius. Tai anaiptol nereiškia, kad žmogus, kuriame dominuoja žemutinės energijos, yra blogas: juk pliuso ženklas prie energijos šaltinio poliaus taip pat nereiškia, kad jis yra teigiamas „gerumo“ prasme. O minusas nereiškia, kad jis yra kažkuo „blogas“. Neigiamo krūvio elektronas nėra prastesnis už teigiamai įkrautą protoną. Darni dviejų priešybių sąveika būtina gyvybei palaikyti: širdis neplaktų, jei negalėtų išsiplėsti ir susitraukti, plaučiai nekvėpuotų. Pasaulio medis, šventasis Nilas, ugninis žmogaus stuburas, jungiantis žemutinę ir aukštutinę karalystes, pražūtų be šaknų ir be lajos.
Nejau taip į akis krintantį žemaičių ir aukštaičių būdo skirtumą būtų galima paaiškinti vien skirtingomis geografinėmis, klimatinėmis, socialinėmis, ekonominėmis, politinėmis ar istorinėmis sąlygomis? Juk Žemaitija nuo Aukštaitijos neatskirta tūkstančiais ar šimtais kilometrų, snieguotų viršūnių kalnagūbriais, neįžengiamomis džiunglėmis. Ir vasaros, ir žiemos čia panašios, ir žemė ta pati, protėvių krauju, ašaromis, prakaitu sulaistyta, suprantama kalba apdainuota. Tie patys dievai, ta pati šventoji ugnis, iš esmės ta pati pasaulėjauta ir papročiai – o vidumi vis tiek kitokie.
Galima svarstyti, ar būtų išlikusi Lietuva, jei ne žemaičių kietumas, atkaklumas, mokėjimas prireikus susigniaužti į kumštį ir kirsti, kad atsilaikytum? Ar būtų išlikusi Lietuva, jei tokį užsispyrimą būtų nustelbęs aukštaitiškas širdingumas, pasitikėjimas svetimais?
Turbūt ne peizažas, šeima, tradicijos ar socialinė aplinka labiausiai formuoja žmogaus charakterį. Jį ko gero lemia žmogaus vidinė energetika. Juk ne veltui sakoma, kad žmogus savo charakterį atsineša gimdamas. Tik teisingiau būtų sakyti, kad ne charakterį, o savo didžiausią ir vienintelį turtą, sukauptą ir tebekaupiamą nesibaigiančiame gyvenimo kelyje – dvasinę energiją, dieviškąsias ugnis, kurias kaskart išsineša su savimi palikdamas fizinį pasaulį. Galima spėlioti, kaip galimai prasidėjo ir vyko žemaitiškumo bei aukštaitiškumo telkimosi, sodrinimo procesas abiejose Nevėžio pusėse. Gal viskas prasidėjo nuo kadais šiose žemėse atsiradusio gravitacijos centro – dvasiškai stipraus žmogaus, šeimos ar giminės, ilgainiui pritraukusio dar daugiau panašių, kurie šioje bendruomenėje jautėsi gerai lyg tarp saviškių, suprantančių vieni kitus be žodžių. Dvasinės, arba sąmonės energijos, kūrybos principas šiuo atveju toks pat, kaip ir kuriant kosmoso galaktikas: atsiradęs gravitacijos centras sukasi vis stipriau, įcentrine jėga pritraukdamas iš aplinkos vis daugiau medžiagos.
O gal vieną ir kitą gentį, kadaise atvedęs į pažadėtąją žemę Nevėžio slėnyje, gyventi žemaičių ir aukštaičių pusėje paskirstė koks nors senovės baltų Mozė, tai yra, Šventaragis, dvasinis hierarchas, puikiai regėjęs kiekvieno žmogaus vidinę prigimtį ir atskyręs viršutinius nuo apatinių? Kad Šventaragis – ne legenda, kad jų senojoje Lietuvoje būta, neabejoju dėl to, kad pačiam teko vieną iš jų pažinoti. Įdomu, kad jis net gyveno mitinio Šventaragio slėnio ribose, Vilniuje.
Nuojauta sako, kad kiekvienai tautai teisingai kurti ir gyventi būtini du priešingi jos vidinės energijos poliai. Skirtybių įtampa sukuria gyvybinę jos jėgą, o polių apjungimas suformuoja dvasinį magnetą. Tada jai padeda ir dangus, ir žemė. Aukštaičiai ir žemaičiai kaip tik ir būtų tokie priešingi dvasiniai poliai. Iš jų dvasinės įtampos atsirado lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė. Ne tik išorinė, politinė, bet ir vidinė, dvasinė. Egiptologų teigimu, tarp Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalysčių buvusi tam tikra tarpinė sritis, vadinta Viduriniuoju Egiptu. Nebuvo ji atskira karalystė, tik tam tikra teritorija. Prisiminę A. žodžius, galėtume pavadinti ją suvienyto Egipto dvasiniu juosmeniu. Tarsi savotiška izoliacine juosta, atskiriančia priešingų potencialų veikimą.
Ar panašių atitikmenų galima būtų rasti žemaičių ir aukštaičių kaimynystėje? Tarpinės geografinės srities, kurioje būtų gyvenusi žemaičius nuo aukštaičių skirianti gentis, nebuvo, tačiau manoma, kad kaimynystėje, maždaug tarp Nemuno vidurupio, Neries žemupio ir Merkio vidurupio, galėjusi egzistuoti Lietuvos žemė. Laikantis jau aptartos analogijos, galima būtų spėti, kad joje gyveno arba į žemaičius ir aukštaičius nepriimti žmonės, neturėję aiškiai išreikšto vienokio ar kitokio dvasinio potencialo, tai yra, nei šiokie, nei tokie, ir su sąlyginai teigiamu, ir su sąlyginai neigiamu krūviu, sumaišyti, sujungti, sulieti. Taigi siaurąja prasme Lietuva galėjo reikšti tą teritoriją, kurioje gyveno likusieji, nei žemaičių, nei aukštaičių nepriimti žmonės. Vėlgi – tai nereiškia, kad jie kažkuo prastesni, tiesiog vidujai kitokie. O gal tolimoje senovėje šioje žemėje apsistojo iš šiaurės rytų su antrąja dabartinės Lietuvos teritoriją apgyvendinusių baltų banga atvykę žmonės? Gal ir jie patys, ir jų kaimynai ar žyniai matė, kad energetiškai jie yra nevienodi, mišrūs, sulieti? Šiaip ar taip, politiškai suvienijus Lietuvą į vieną valstybę tokie skirtumai ilgainiui turėjo prarasti prasmę. Taip pat ir dvasiniu požiūriu: kai dvasiškai augančio žmogaus „Aš“ – jo dvasia arba vidinis žmogus – suvienija Aukštutinę ir Žemutinę karalystę į vieną valstybę ir ima joje viešpatauti, ji sujungia visas jos galias, sulieja visus energijos srautus į vieną bendrą, centralizuotai valdomą ir sinchroniškai veikiančią sistemą.
Žemaitijos ir Aukštaitijos sujungimas į Lietuvą – lemiamas žingsnis tautos ir žmogaus gyvenime. Ir išorine, ir vidine prasme. Valstybėje apsijungusi tauta stato sau namus žemiškajame pasaulyje. Dvasinę Lietuvą savyje sukūręs žmogus pradeda statytis dvasinius namus danguje.
Nuo tos akimirkos, apie kurią, beje, fizinis žmogus, ypatingai šiais tamsybių siautėjimo laikais, gali nė nežinoti, jo vidinės karalystės galios pradeda aukštai virš jo statyti dvasinę šventyklą, kuri vėliau danguje išsiplečia iki atskiro miesto, o dar vėliau – iki dangiškosios karalystės. Lietuvis (ir Lietuvos žemė) siaurąja prasme – žemutinę ir viršutinę vidinio žmogaus dalį skiriantis sluoksnis. O plačiąja prasme lietuviai yra tie, kurie sujungti, sulieti į vieną dvasinį žmogų, į Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą suvienijusią jo vidinę karalystę, kuri dvasinės evoliucijos eigoje pakyla į dangų ir sušvinta, išsiplečia visoje savo didybėje. Kai žmogus tampa pats sau valdovas, kai pasiekia vidinę pergalę dvasiškai apjungęs Egiptą ar vidinę Žemaitiją ir Aukštaitiją savyje suliejęs į Lietuvą ir tapęs jos karaliumi, jam nėra ribų kilti aukštyn. Vėl pacituosiu A.: „Dvasia turi išmokti kosminės kūrybos abėcėlę nuo pirmosios iki paskutiniosios raidės. Tas, kuris sakosi esąs alfa ir omega, yra pažinęs ir viršutinį, ir žemutinį pasaulį iki galo. (…) Jis perprato jungimo ir ardymo, materializavimo ir dematerializavimo paslaptį. (…) Apatiniame pasaulyje veikia tankinimo jėgos, atomų, jų branduolių jungimo jėgos. Kad tai pažintum, tavajam „Aš“ anksčiau ar vėliau reikės tenai nusileisti. “
Aukštutinio ir Žemutinio Egipto faraonas ar į Lietuvą sujungtos Žemaitijos ir Aukštaitijos karalius, stojęs po dvasinio Baltojo raitelio vėliava, prijungs savo karių pulkus prie dangaus kareivijos, kuri jau telkiasi lemiamam mūšiui. Didelė garbė ir didelė atsakomybė būti lietuviu. Dar didesnė garbė būti lietuviu gimusiems Lietuvos žemėje, augusiems po Lietuvos dangum, kalbantiems gimtąja lietuvių kalba. Deja, tokių dabar nedaug.
Ir Žemaitija, ir Aukštaitija, ir visa Lietuva yra absoliučiai slėpiningas, mistiškas reiškinys. Nedaug kam matoma dvasinė tikrovės pusė. Mažai kas jas yra savyje atradęs. Ironiška, bet ko gero dvasinėje Lietuvoje gyvena kur kas daugiau indų, tibetiečių ar kinų, nei pačių lietuvių, nuo amžių įsikūrusių prie Nemuno, Dubysos, Šventosios, Neries. Gaila, nes kiekviename iš mūsų, kas bebūtume etniniu požiūriu, lietuviai ar egiptiečiai, kinai ar vokiečiai, yra vidinė Žemaitija ir Aukštaitija, Aukštutinis ir Žemutinis Egiptas. Kad taptum Žmogumi, pirmiausia turi tapti lietuviu. Žinoma, ezoterine, dvasine, o ne etnine prasme. Turime išauginti stiprų vidinės energijos potencialą, sulieti dvi savo vidines karalystes, imti valdyti savo energijos cirkuliavimo srautus ir tapti teisingu jungtinės karalystės valdovu. Priešingu atveju taip ir liksime dvikojai, plačiai išplėtę akis į pasaulį, bet užsimerkę sau patiems.
Senovės Egipto išmintis mus perspėja, kad išorinis pasaulis – tai dykuma, Seto valdos. O dykuma kuria stebėtinai tikroviškus miražus, kurie vilioja keleivius vis gilyn ir gilyn, kuo toliau nuo Egipto, Lietuvos, nuo paties tikrovės suvokimo, kol šie išsekę praranda visas jėgas ir net norą gyventi. Taip, kai kam pasiseka ir jie dykumoje atranda oazę. Bet ji gali būti tik vidinė, nes tik savyje esančiame šulinyje yra vandens, kuris gali numalšinti gyvenimo prasmės troškulį.
Žvelgiant į mūsų dienas pasiekusio senovės Egipto dvasinio ir materialinio palikimo likučius lyg ir norisi apgailestauti, kad Lietuvai istorija nebuvo tokia maloninga, kaip tarsi iš niekur atsiradusiai, pasakiškai pražydusiai ir ilgainiui visiškai nunykusiai Nilo slėnio civilizacijai. Galbūt šis jausmas apgaulingas, nes iš dabarties neįžvelgiame laiko gelmėje atsispindinčių senovės baltų dvasinių viršukalnių. Dėl to, beje, nei žemaičiai, nei aukštaičiai, nei apskritai lietuviai nekalti: žymiai pranašesnė blogio jėga, su kuria jie susidūrė, tepaliko tik tokį pasirinkimą – žūti ar paklusti. Tauta dar tik budinasi iš prievartinės tikrosios stabmeldystės narkozės, tarpais tebesapnuoja tikrovę jos neatpažindama. Apsvaiginta dar tik bando pramerkti akis, praverti lūpas, susivokti, kas jai nutiko. „Kas tai? Kur aš? Kas aš?“. Paprasti klausimai, nuo kurių ir prasideda svarbiausioji prabudusiojo kelionė. Į šventąjį Egiptą. Į šventąją Lietuvą.